„Savaitė prasideda gerai“, – pasakė tas, kurį turėjo pakarti pirmadienį. Šie metai, atrodo, irgi prasideda puikiai. Taip nuteikia du interviu su gerbiamais Lietuvos žmonėmis (straipsnių nuorodos ir ištraukos paskelbtos „Dialogo“ tinklalapyje): tai vienas klausimas ir atsakymas iš D.Kuolio interviu „Lietuvos žinioms“ bei kunigo J.Sasnausko interviu portale „Delfi“.
Bent jau aš abiejose interviu ištraukose išskaičiau kalbinamųjų susirūpinimą tuo, kad mūsų mokytojai mokiniams esą ne tik perteikia oficialiose pilietinio ugdymo programose sukauptą patriotizmą, lojalumą valstybei bei tikėjimą šviesia ateitimi, bet ir išduoda – tegu ne žodžiais, o kūno kalba ar užuominomis – savo asmeninį, ne visada pakankamai optimistinį požiūrį į dabartinę situaciją Lietuvoje. Jei šiuo metu neturime, iš kur paimti kitokių mokytojų, privalu keisti esamų elgesį bei požiūrį į situaciją.
Atvirai pasakius, perskaitytos mintys sunervino. O pradėjus internete ieškoti informacijos, kas tai yra pilietiškumas (suabejojau, ar tą žodį suprantu taip pat, kaip dauguma Lietuvos šviesulių) – atradimai neleido užmigti pusę nakties.
Iki šiol maniau, kad pilietinė pozicija reiškia sugebėjimą savarankiškai suvokti aplink tave bei visoje „pilyje“ vykstančius reiškinius, pastangas keisti situaciją, jei, tavo nuomone, kažkas vyksta ne taip, kaip derėtų, nebijojimą, esant reikalui, pasakyti savo nuomonę ar bent jau atvirai ir tiesiai paklausti: kodėl? Pačiu minimaliausiu atveju – nepraleisti progos patylėti, t. y. nekalbėti to, ko negalvoji, nepropaguoti tiesų bei vertybių, kuriomis netiki ir nesivadovauji pats.
Paskaitęs visą interviu „Lietuvos žinių“ tinklalapyje, pamačiau, kad ir D.Kuolys kartais mąsto panašiai:
„– Lietuvai trūksta politikų, kurie gerbtų tiesą ir brangintų laisvę. Trūksta suprantančiųjų, kad laisva visuomenė remiasi ne prievarta, o pasitikėjimu. Pasitikėjimas gali būti kuriamas tik tiesos pagrindu. <…>
Gražu, kai prezidentė seka Kalėdų pasakas, bet vien pasakų neužtenka. Stinga realios ir viešos politikos, kuri leistų žmonėms pajusti savo galią, stipriau tapatintis su Lietuvos valstybe.“
Tačiau tai, kas išsakyta, regis, galioja tik tada, kai „prezidentė seka Kalėdų pasakas“ arba „politikai ir slaptosios tarnybos <…> siūlo primityvius viešųjų ryšių žaidimus“ suaugusiesiems ir pačiam D.Kuoliui. O štai sekti pasakas moksleiviams ir – tuo pačiu – jų mokytojams garbiajam visuomenininkui atrodo visiškai priimtina ir pateisinama: tai juk mokytojai ir vaikai – jie, matyt, D.Kuolio manymu, nėra ir niekad nebus „laisvos visuomenės, kuri remiasi ne prievarta, o pasitikėjimu“, nariai.
Šia prasme Lietuvai, atrodo, nereikia ir netrūksta mokytojų, kurie, D.Kuolio žodžiais, „gerbtų tiesą ir brangintų laisvę“. Abiejų pašnekovų nuomone, tokių mokytojų netgi per daug. Tačiau mokytojams, regis, keliami kiti reikalavimai. Todėl, pasak gerbiamo kunigo J.Sasnausko, nežinia, „iš kur paimti kitokių mokytojų“…
<…> O gal tai aš žodžiui „pilietiškumas“ priskiriu neteisingą prasmę? Gal bandymas perteikti kitiems tai, ko nėra tavo paties širdyje ir elgesyje, yra ne dviveidiškumas, prisitaikėliškumas ir melas, kaip visada maniau, o tikrasis tautinis pilietiškumas?
<…> Pagalvokite, ponai kultūrininkai, valdininkai ir kunigai, ant kokio spyglio jūs bandote pasodinti mokytoją. Jūs norite, kad jis sektų pasakas, ir ne bet kam, bet paaugliams, kurie yra patys jautriausi ir greičiausiai atpažįstantys bet kokį falšą, veidmainiavimą ir manipuliacijas. Kaip jaustis mokytojui? Kaip tokiu atveju jam gerbti save? Jau nekalbant apie mokinius. Ir kaip dar galime tikėtis, kad jį gerbs visuomenė?
Ir man pačiam kai kurių tautiečių (ne tik mokytojų, bet ir politikų, žiniasklaidos atstovų ar pensininkų) dabartinės Lietuvos situacijos vertinimai atrodo pernelyg pesimistiniai ir drastiški, o kritika – nekonstruktyvi, – bet nejaugi turiu teisę reikalauti juos užčiaupti?
Manau, atsirastų ne vienas patriotas, kuriam paties D.Kuolio mintys apie Lietuvos Prezidentę ar slaptąsias tarnybas, išsakytos tame interviu, pasirodytų nepagarbios ar išdavikiškos. Bet ką daryti, jei neturime, „iš kur paimti kitokio Kuolio“? Ar tą patį, turimą, dėl to derėtų palaikyti „šaltojoje“ ar nuvežti pasisvečiuoti „pas baltas meškas“?
Jei vadovėliai ir pilietinio ugdymo programos neatitinka realaus gyvenimo, kurį mato mokytojai, mokiniai ir jų tėvai – gal keiskime programas, vadovėlius arba gyvenimą? Bet „vardan demokratijos“ neišsukinėkime rankų mokytojams.
Visas Vlado PRANEVIČIAUS straipsnis – „Dialoge“.
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
visiškai pritariu autoriui. Kuo laisvesnis mokytojas (turi savo kritišką požiūrį, neatitrūkęs nuo realybės, nebijo pasakyti savo nuomonės), tuo didesnę grėsmę jis kelia valdžiai, nes ugdo laisvus žmones.
Įdomu,kokio dalyko mokytoju dirba šis autorius. Patinka mintys jojo.
Geras klausimas, Irma:). Ačiū.
Aš nesu jokio dalyko mokytojas ir jau beveik dvidešimt metų esu darbdavys sau ir dar keliems žmonėms. Bepigu reikšti mintis, kai neturi virš savęs jokio direktoriaus, viršininko, ar ministerijos valdininko.
Net nežinau kaip galvočiau būdamas mokytojo ar p. Kuolio vietoje:(
Iš tikro jaučiuosi kiek nepatogiai kišdamasis į svetimus reikalus ir visus čia kaip ir mokydamas.
Vladas
kiekvienas turi laisvės tiek, kiek išsikovoja – tai sena bet teisinga tiesa.
Rašo ne pedagogas, o kaip viskas teisinga. Tik nesuprantu, kodėl ministerijos specialistai nesupranta.
ministerijos specialistai nesuinteresuoti suprasti. Juk jie už reformas, projektus ir kitoki š… malimą papildomai pinigėlių gauna…
Duokit mums į mokyklas tokių dardavių.
Atsiprašau- darbdavių.
Ačiū Anra. “Protingus” straipsnius rašyti daug lengviau negu dirbti realų darbą:(.
Prieš 25 metus gal pusmetį vedžiau užmokyklinį darbščiųjų rankų būrelį. Ten reikėjo suvaldyti 6-8 penktokus ir niekas nereikalavo konkretaus rezultato.
Iki šiol atsimenu, kad mokytojo darbas labai nelengvas ir žinau, kad aš to nesugebėčiau dirbti diena dienon. Lygiai kaip negalėčiau būti odontologu ar buhalteriu. Bet tikiu, kad yra žmonių turinčių Mokytojo talentą ir pašaukimą. Jeigu jiems netrukdytų dirbti ir parodytų bent šlakelį pagarbos “iš viršaus” gal Lietuvoje jau būtų komunizmas?:))
Kai ruošiausi Sausio 13-osios ryto akcijai, norėjau žvakučių švieseles palydėti kokiu nors anų dienų įvykių vaizdu. Beieškodama yuotube užtikau, rodos, pernykštį Nijolės Oželytės pasakojimą Vilniaus moksleiviams… Deja, dar nesiryžau būti pilietiška ir pademonstruoti jos kritišką požiūrį (beje, ir mano)…
Aktyvus, objektyvus tai ir pilietiškas. Nėr čia apie ką kalbėti: “Kritiškas nekritiškas …” Kas akivaizdu, apie tai ir kalbam.
Labai jau kontroversiška D.Kuolio asmenybė, nusibodo jis su tomis pačiomis savo idėjomis, kurias vis kiša mokytojams.Atrodo, kad nuo mokytojo aiškinimo apie pilietiškumą nebeemigruos jaunimas,mylės tėvynę. O kur tėvai? Jei jau neįskiepijo tos meilės, kažin ar mokytojas ką bepakeis. Tautos likimą šis visuomenės veikėjas tiesiog sukrovė ant mokytojo – ir lietuvių programa pakeista jo iniciatyva. Nebereikia pasaulinės klasikos, mokomės, nagrinėjam lietuvių autorius, kurie, deja, net lietuviškai nerašė (kalbu apie tam tikrą laikotarpį). Gal D.Kuolys bus pranašas – tikrai tokie kūriniai sustabdys lietuvaičius. Įdomu būtų sužinoti, ar jo paties vaikai Lietuvoje?
Elzei. Ne, jo sūnus Kernius studijuoja Sent Andrev universitete Škotijoje.
Va ir patriotas.Cha cha cha.
Koks Jūsų lygis – iki apkalbų. Geriau labiau skirkime mokiniams.
Tuo ir viskas pasakyta. D.Kuolio vaikas Škotijoje. Kas kaltas? Didysis tautos gelbėtojas atsakytų: mokytojas.
Dalykui- kad neišprotėtum nuo darbo- reikalinga pedagoginė pertraukėlė. Nepersistenkite dėl mokinių- tegul pailsi nuo mūsų- o mes- nuo jų.
Niekada to negaliu daryti, retkarčiais paslapčiomis. Ačiū už Jūsų pastebėjimus.
Miela darboliubova, galite skambinti, jei turite galimybę, skype: mokovas.
Galimybę turiu, bet neskambinsiu. Gal kada nors. Kai nuotaikos nebus. Dabar turiu daug darbų, su mokykla nesusijusių. Ir įdomesnių. Gero savaitgalio.
Tegu ponas Kuolys ar mylimas auksaburnis kunigėlis nusivelka savo uniformas(ne tik fizine prasme) ir atvyksta į Klampučius ar Plerpiškes padirbėti nors pora metų.Jie turėtų atsisveikinti su klausančia ir paklusnia auditorija,apsidžiaugti parodyta mokinio špyga ar įeinančiam į klasę mestu skuduru,skaičiuoti kiekvieną algelės centą.Jie nuolankiai sutiktų amžinai besikeičiančias programas ir reikalavimus ir susitaikyti su amžina nusikaltėlio padėtimi.O pilietiškumas,kaip ir meilė komunizmui,dirbtiniu būdu ar pagal užsakymus neatsiranda.Tego jie perskaito Maceiną,Suchomlinskį,Pestalocį ir Makarenką,tada gal supras,kaip reikia dirbti su jaunimu.Gal jie sau užduos ir klausimą-ar gali Lietuvos mokytojas taip dirbti.
O kodėl mokytojas visą laiką privalo galvoti apie darbą, mokinius? O kodėl tėvas, mama, seneliai negali galvoti apie savo vaikus, kas jie tokie bus, kur gyvens, kokias vertybes išpažins?
Matai, Karine, aš nesu pedagogas todėl išsakysiu tik savo nuomonę.
Manau, kad ne tik mokytojai, bet ir tėvai, seneliai ar politikai neturi ištisai rūpintis tuo kokias vertybes išpažins vaikai. Vaikas tai ne kompiuteris, kuriam mes privalome instaliuoti “teisingas programas”. Daug svarbiau, kad jie patys (tėvai ir mokytojai)kuo dažniau susimastytų ar jie kalba vaikams (ir kitiems žmonėms) tai kas iš tikro gyvena jų širdyse. Tuomet ir be jokių instaliacijų vaikai užaugs dorais, sąžiningais ir savarankiškais žmonėmis.
Manau tai daug svarbiau nei suvaidintas patriotizmas.
O kur jie gyvens, tai labiausiai svarbu tiems, kuriems reikia kuo daugiau apkvailintų, lengvai kerpamų “avelių”.
Puikus straipsnis. Ačiū autoriui.
Balsas dykymoje: kada gi mūsų buvę ir esantys švietimo politikai ir politikieriai suvoks elementarią dar graikų laikais patvirtintą pedagogikos aksiomą : ugdo/moko/auklėja ne žodžiai ir programos, bet konkretus pedagogo elgesio pavyzdys. Siūlau jiems prisiminti žodžio pedagogas etimologinę reikšmę.
Ir dar toks liūdnas pastebėjimas ATA.Just. Marcinkevičiaus atodūsiu ” Vaikai nepanašūs į savo tėvus – jie panašūs į laiką, kuriame gyvena….”
Aš vis tiek žinau ir tikiu, kad Lietuvoje yra ir bus MOKYTOJŲ, kaip yra ir bus GYDYTOJŲ….kad ir kokius šunis ant jų bekartume.
XXI a. ir kunigas , ir mokytojas , ir gydytojas tapo masine profesija, tačiau kiekvienoje profesijoje net ir kepėjo ar kirpėjo egzistuoja amatas ir pašaukimas.
Ką mes žinom, kaip mūsų moksleiviai elgtųsi esminės valstybei rizikos atveju ? Ką mes žinosim apie jų mokytojus ir įgyvendintas arba ne programas ? Sakysit retorika ? bet F. Tiutčevas labai seniai viename savo eilėraštyje pastebėjo” Nam ne dano predugadat, kak naše slovo otzoviotsa.
Stiprybės pašauktiems, kantrybės ir profesionalumo amato meistrams.
Tik taip mastantys mokytojai moraline teise turi vadintis MOKYTOJAIS….Jie formuos matancia ateiti visuomene