Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė Jūratė Voloskevičienė ETUCE Lygių galimybių komiteto konferencijoje Briuselyje skaitė pranešimą „Mokytojų darbo krūvio ir šeimos derinimas Lietuvoje, arba „Vedžiau ne žmoną, o mokyklą…“
Siūlome šio pranešimo pagrindu parengtą straipsnį.
<…> Dėl padidintos psichologinės įtampos oficiali Lietuvos mokytojų darbo savaitė sutrumpinta iki 36 val. Tačiau puikiai žinome, jog darbas mokykloje neapsiriboja vien pamokomis: pasiruošimas joms, mokomosios medžiagos ruošimas bei sąsiuvinių taisymas reikalauja žymiai daugiau laiko. Profesinės sąjungos, įvertinusios realias laiko sąnaudas šiems darbams, gavo neįtikėtiną rezultatą – mokytojo darbo savaitę sudaro per 90 val. Vadinasi, per penkias darbo dienas mokytojo poilsiui, šeimai, buičiai, kultūriniams ir kitiems asmeniniams reikalams telieka apie 30 astronominių valandų – po 6 val. per parą. Komfortiška?!
Dažnai užmirštame, kad dauguma mokytojų – vieni gera valia, kiti per prievartą – yra dar ir klasės auklėtojai. Dauguma mokytojų net neįsivaizduoja, jog vadovaudamiesi LR darbo kodekso 114 str. 1 dalimi jie turi teisę nesutikti dirbti šio darbo kaip papildomo, nes, Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) valdininkų nuomone, įtvirtinta darbo apmokėjimo apraše, kokybiškam ir kūrybingam darbui su klase tereikia 3–5 val. Tačiau individualus darbas su daugiau dėmesio reikalaujančiais mokiniais ir darbas su probleminių šeimų tėvais bei globėjais reikalauja neprognozuojamų laiko sąnaudų. Tad tvarkant klasės dokumentaciją bei statistinius duomenis ir ištirpsta likusios 48 šeštadienio bei sekmadienio valandos…
Visas straipsnis – „Dialoge“.




![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)






























aš irgi…
Valdininkai to nesugeba suvokti.
Negana to, yra vadukų, kurie prie pamokų tvarkaraščio dar sudaro tvarkaraštį minučių tikslumu valandoms, skirtoms sąsiuviniams taisyti, pamokoms ruoštis, tiksliau, mokykloj sėdėti.
Jeigu kažkas susituokė su mokykla, tai tokį belieka tik užjausti. Man tikrai lieka daugiau laiko nei 6 val. per parą. Kur kas daugiau! Nereikia prisiimti pasaulio gelbėtojo vaidmens – mokiniai ateina ir išeina, visų neišmokysi, neišauklėsi ir dar kažkokių stebuklų nepadarysi. Duodi, kiek ima… O visa kita… Man irgi gyventi reikia!
Raskladuškinui: rašau Jums 10 balų! Nežiūrint visų vikruntasų darbe, man dar lieka laiko karta per pusmetį ir brendžiuko taurelę “išmesti” (ne pro langą).
Vodkopjanovai, mažink darbo tempus, didink brendžiuko dozes. Nauda bus geresnė- praplės kraujagysles, nutolins infarktą ir insultą.
Gerų paskutinių atostogų dienų. Ir – neprarask humoro jausmo, Labai liūdna skaityti nykius komentarus. Jūs su Raskladuškinu nors nuotaiką pakeliat.
O atostogos išvis gėris! Nueini darban, su kolegomis šneki gausiai ir garsiai, pageidautina koridoriuose, kad tie, kam reikia, jei ir nematė, tai bent girdėjo, kad buvai. Žodžiu, užsiregistruoji, tada tyliai tyliai, kaip partizanas pasieniais dingsti ir vėl ant raskladuškės gali laisvadienį leisti:) O tie, kurie susituokia su mokykla, taigi ir per atostogas neatsigauna, pilkais anemiškais vaikšto… Alinanti santuoka, žodžiu:) Jums drauge Darboliubova ir jums drauge Vodkopjanovai taip pat geros atostogų pabaigos – laimė, kad dar yra sveikai mąstančių ir neįstojusių į neaiškias santuokas:)
Manoma, kad šios V.Eidukaičio eilutės galimai suguldytos atostogų metu.
Netikėtas sugrįžimas
- Svetimo vyriškio būta?
- Ką tu, mielas! Tikrink butą.
- Dar tabako dūmai tvyro…
- Rūko juk ne vien tik vyrai?!
- Stalas serviruotas dviem?
- Šitaip visada… Kasdien…
- Ir pripildyti stiklai?
- Vis tas įprotis… Tiktai!
- Ir prakąsti du meduoliai?
- Tau prakandau, pavyduoli…
- Ir sugludusios dvi kėdės…
Atsakyki, kam antra?
- Kaip tu, mielas, nesigėdi?!
Vaizdavaus tave greta…
- O šlepetės po kėde?
- Bus atvilkusi katė…
- Į balkoną durys atlapos?
- Be tavęs priplėksta patalpos…
- O šešėlis balkone?
- Varge, įtari mane
Su šešėliu?! Na, jau ne…
Taigi, mieli kolegos – atostogaukim, išdykaukim, poilsiaukim: po to, manding, bus smagiau žingsniuoti ar ratuoti darban…
Aciu uz linksmas eilutes, kurios manau pralinksmino daugeli Lietuvos mokytoju….o va idomu, kaip Briuselyje pasaulio atstovai linksminosi, isgirde apie musu gaunamas algas po”geru sutuoktuviu” su mokykla….jei apie tai papasakojo ponia J.Voloskeviciene….
Butent, jei…
Įsivaizduokime kokios nors Vokietijos mokytoją, uždirbančią vidutiniškai 430 eurų per mėn. (būtent tiek aš gaunu). Kotrargumentų nepriimu, nes ten gyvena mano giminaičiai, ir padėtį žinau (dažnai “pasiskaipuojam”).
Aš ne Voloskevičienė. Bet noriu paklausti jūsų dviejų dalykų:
1. Ar atsisakėte to priedo prie algos, kuris pridėtas po streiko 2008 metais? (Juk viena organizatorių buvo jinai).
2. Ar manote, kad reikia laikyti paslaptyje, jog normalus mokytojas mūsuose per savaitę dirba tikrai daugiau negu oficialiai sklebiama? Jeigu taip nemanote, tai kodėl jūs ne Briuselyje ir ten nekalbate – laaaaaabai kitaip negu Voloskevičienė.
Bet kam gi to reikia, kai pagalvoji… Štai grupė kvailelių pasidarkė, gudručių nuomone, streiko netu, o algos padidėjimu visos va va ir žinutės jau trejetą metų tikrai nesipiktina.
Užvakar darbe nieko nepadariau.
Vakar padariau du kartus daugiau, negu užvakar.
Šiandien darbe padariau tris kartus daugiau, negu vakar.
Kiek man priklauso “piningų” už šias tris dienas? :)
wow.. šaunuolis buhalteris :)
Kurlink suka matematikas, gal ir negalima tiksliai atspėti, bet jei jis nori pasakyti tai….į ką panašu, atsakau:
nepatingėkit nors vieną mokslų savaitę tiksliai susiskaičiuoti, kiek valandų dirbote(ypač jei esat iš tų, kur taisymų kalnai), kiek realaus laiko jums užėmė ne tik pamokų, bet ir visi kiti darbai darbeliai…ir nereikės čia daryti užuominų apie neva nieko neveikimą ir pinigų gavimą mokinių atostogų metu. Bet panašu, kad matematikas neturi ką skaičiuoti, nes mokyklą turbūt seniai iš arti regėjo…
Tai čia su buhalterio uždaviniu viskas aišku. I diena – 0 (sekmadienis), II diena (pirmadienis) – 1+1, III diena (antradienis) – 2×3. Jei tokia progresija seksime toliau, kiekvieną penktadienį kaip lygus su lygiu galėsime bendrauti su Jack Danielsu, šeštadienį su Jamesonu Gold, o ketvirtą mėnesio sekmadienį savo raskladuškę galėsiu pakeisti į minkštą odinį baldų komplektą. Kuo toliau, tuo labiau mokytojo darbas pradeda vežti!:D
Gerb. Bitute, Jūs nesupratote esminės esmių esmės! Bet vienas Jūsų teiginys – į dešimtuką: aš tikrai laikinai, bent tris mėnesius visai nedirbsiu (ne dėl psichikos sutrikimo). O siejant Jūsų pastebėjimą apie pinigų gavimą nedirbant, noriu priminti straipsnio pagrindinę temą tokiu gyvenimišku aktu dėl santuokos:
Dama skundžiasi savo advokatui vyru, kurio nekentė.
- Išsiskirkite, – patarė advokatas.
- Tai jau ne! – atkirto dama. – Aš kenčiu jau dvidešimt metų, o jūs man siūlote jį padaryti laimingą.
(Kartais neblogai gauti pinigus nedirbant – “guliu ant biuletenio”).
Aš net ŠMM raštuose įžiūriu jumoro adatėlių, tad ir Jūs į viską žiūrėkit nerimčiau.
Raskladuškinui: Jūs pataikėt į dešimtuką! Kaip sakiau – laikinai nedirbu, bet be raskladuškės tiesiog kartais neįmanu gyventi (sode ją turiu – nepaprastai patogus baldas, kai miegi ūkiniame pastatėlyje… Atspėkite, kokiais atvejais taip nutinka).
Savo rytinę proto mankštą baigiu iš kažkur nuplagiuotu dešimteiliu.
Satyriko darbą prilygint svarbu
Minuotojo darbui. Minuojam abu!
Minuotojo tikslas, mes žinome, toks:
Išlikti gyvam, kai jo priešas susprogs.
Bet rankos jei dreba, blogi reikalai, -
Minuotojų būrį palikt privalai.
Tuomet išbandyk tu darbus kitus, –
Sakysim, rašyk pagyrimo raštus!
Nors čia reikia būti taip pat įdėmiu, -
Rašte raideles išvedžiot be dėmių!..
Dvi dienas praleidau bivake. Nuostabu, pasakiška, patariu ir jums. Net žiemą įdomu ir smagu…
Nugirdau anekdotą, kuris tinka šiam straipsniui papildyti:
Vyrą juodai užkniso nuolatinis žmonos pasiaukojimas ne jam, o darbui. Jis pasakė: – Išeinu ir tave palieku. Nors žmona labai verkė, vyras vistiek tyliai uždarė namų duris ir su lagaminais išėjo. Lipdamas laiptais žemyn išgirdo pokštelėjimą. Bėgdamas grįžo atgal namo, nes manė, kad žmona nusišovė…,bet pamatė, kad ji…atkimšo šampaną… :))).
….
Išvada: ta žmona, matyt, buvo mokytoja, kuriai darbas yra pirmoje vietoje.
….
Palinkėjimas visiems kolegoms: nebūkime šia žmona, kuri mato tik darbą, mylėkime save ir savo šeima, o aukodami save pusvelčiui darbui nieko nepakeisime ir negausime, tik prarasime.
o ka gi gausi aukodama save vituvei ir begaliniam kojiniu rankiojimui?
*virtuvei
O aš valandų neskaičiuoju, nes visus darbus nudirbu šeštadienį ir sekmadienį po Mišių.
va ką padarė besaikė galimybė kopijuoti, pratybų sąsiuviniai, nuolatiniai savarankiški darbai… pateikiam mokiniams begalę užduočių – pamokoje lengva, darbo diena greit prabėga, bet po pamokų.. ujujui.. negi pamiršome, kad ir pamokoje galima parašyt pažymį? (Tik nereikia apie laiko stoką kalbėt – nebemokam dirbt, bijom ne stulpeliu surašytų pažymių…)
Kadangi darbas man yra šventė, tai aš visą laiką švenčiu. Net miegodamas švenčiu. :)
Meistrui: vieną uždavinį sprendžiau dvi savaites (tiesa – ne vidurinės mokyklos kurso). Sprendinys nušvito šv. Mišių metu! Laiką praleidau produktyviai ir susimąsčiau: gal visdėlto TEN kas nors, kursai padeda, yra?
O šeštadienį ir sekmadienį po mišių galėtum su savais vaikais praleisti, užuot valdiškus darbus dirbęs…
O šeštadieniais ir sekmadieniais po mišių galėtum su savo vaikais pasivaikščiot, užuot valdiškus darbus dirbęs…
Mokyklai reikia atsiduoti visa siela ir kūnu.
Juk prasminga, kai mokyklos aktų salėje pašarvoja, o kolegos dvi dienas ašaroja ir iškilmingai išlydi. O dar gražus nekrologas, et – visų pliusų nesuminėsi. Kartą paragavęs, negali sustoti.
Dėl sielos dar galima diskutuoti, bet atiduoti ir kūną?!
Atsiskirėlis, asketas, misinierius toks turi būti mokytojas.
Šventasis. Ką mylėjo Dievas- tą padarė Mokytoju. O ar šventiesiems turi rūpėti šeima?
Jūs čia “pajumoriavot”? Šeima (tradiciniu supratimu) negali rūpėti tik trečiosios lyties atstovams – kunigams. Ar taip yra?
Kas yra santuoka? Tai trumpas susijungimas iki skyrybų. Deja, nūnai galima dar sutikti žmonių, su mokykla susituokusių dar praeito amžiaus septinto dešimtmečio pabaigoje. Ar tai normalu? Taip, tai visiškai normalu – šie žmonės paskyrė savo gyvenimą kitiems.
Kaip valdžia rūpinasi tokiais savo darbui atsidavusiais žmonėmis – jau matome. Jaunesniems “dar geriau” – jie “lenks nugaras” iki 65-erių…
Taip, mokytojas ir namuose privalo galvoti apie ugdymą, planavimą. Ypač ilgalaikius teminius planus ir naujoviškus pamokos uždavinius. Va toks mokytojas tikrai bus gerbiamas visuomenės.
Kar kar, o kai su ištampytais nervais ir smegenimis tapsi pajuokos objektu, tai užtampys per visas instancijas, nežiūrėdami tavo 65-erių, nors jau seniai kelis kartus būsi nepakaltinamas.
Mano tėvas, amžiną jam atilsį, sakydavo, kad visus darbus reikia dirbti su protu, pavalni (pamažu). Manau, kad jo prisakymų verta laikytis ir mokykloje. Nepersistengti, nes paminklo mokykla nepastatys.
to mmm.Jūs čia juokaujate? Man nusišvilpti ant tokios visuomenės, kuri mokytoją regi kaip darbinį gyvulį, kuris temato tik darbą, darbą ir dar kartą darbą. Kada tobulėti? Kada nauja sužinoti? Man svarbiau tai, ką aš galvoju apie save, ko siekiu. O noriu daug sužinoti, pamatyti. Žinoma, darbas, lėšos tai riboja. Bet jau geriau kur išvažiuosiu, paskaitysiu naują knygą, pamatysiu gerą spektaklį , užuot apie planus ar naujoviškus uždavinius galvojusi. Tie uždaviniai- kaip vėjas- šiandien toks- ryt kitoks. Geriau nesukti dėl jų galvos. Gyveni sau, o ne mokyklai ar kvailoms naujovėms, kurios taip ir nepasiteisina. Padarai darbą ir kvit.
Taip, aš juokauju. Tik manau, kad nauja knyga ar geras spektaklis yra lygiai toks pat vėjas. Šiandien jis toks – ryt kitoks. Daug jų buvo gerų, bet paskui sukritikuotų. Ir iš viso – kas yra gyvenimas? Prasmingas? Gražus? Aš nežinau. Gal Tamsta žino?
Šiandien aš gyvenu todėl, kad nemirštu :)
Gyvenimas man: 1) šeima, galimybė MANO vaikams ir MANO MOKINIAMS siekti to, ko jie nori siekti (tik ką A.Čekuolis per LTV kalbėjo apie PROKARIATĄ); 2)NORMALIOS darbo sąlygos ir NORMALUS atlygis už jį; 3) išvestinė iš 2): galimybė pačiam lavintis, šviestis, pažinti pasaulį ne TV pagalba, galėjimas lankyti teatro spektaklius (dieve gink nuo sustingusio teatro), nusipirkti man reikalingą knygą ir kt. Aš noriu komforto, jį kuriuosi kaip įmanydamas, bet yra idiotų, ypač darbe, kurie tam trukdo… Kadangi ŠMM unikalūs darbai man žinomi iki kaulų pakraščių (labai domėjausi besikeičiančiomis sąlygomis ir ANŲ kūryba), tai ŠMM popieriai man nebeegzistuoja (bent šiuo metu), jie man nustojo trukdyti, tik VIETINIAI dar vis primena, kad DAUGIAU dirbtume. Dėl šventos ramybės būtiniausius popierius per pusdienį pakoregavau, dabar ramiai dirbu toliau, dirbu taip, kaip manau esant reikalinga dirbti. Nors esu “mokytojų choro” dalyvis, dirigentai man nereikalingi.
Atsakymas mmm
Knyga, kaip ir geras spektaklis- ne vėjas. Žinoma, ką rinksiesi- jei meilės romanus ar Da Vinči kodą- tada taip. Bet aš renkuosi geresnius- klasiką arba jai prilygstančius kūrinius. Tas pats ir su spektakliais. Tenka pamatyti ir niekalo, bet yra daug gerų ir nesenstančių. Kas kad kritikavo nomeklatūrininkai J.Jurašo ,,Barborą Radvilaitę” ,Kauno dramos teatre pastatytą. Man J.Jurašo ,,ano laikmečio” spektakliai- klasika. Ir niekad nesentsanti. Kaip ir dauguma R.TUMINO, E.Nekrošiaus pastatymų, vienas kitas- O.Koršunovo pastatymas. Yra iš ko rinktis. O dar – kelionės į užsienį. Kiek galiu- tiek keliauju. Tai žymiai geriau ir man, ir mokiniams, nei surūgusi ir nieko nežinanti mokytoja. Kelionės mane ,,pakrauna” beveik pusmečiui. Arba jei negaliu išvykti, tai nors valgyti skaniau namiškiams pagaminu ar ilgiau pasilepinu lovoje. Tai žymiai naudingiau, nei planai planeliai ir kitoks balastas
Kolegos, gero darbo. Ne tiek daug ir iki kitų atostogų. Aukštyn nosis!
Kai žmonės isteriškai iš savęs šaiposi – nieko gero. Tai tiesiog rėkte rėkia, kad problema rimta. Ir nežinau kokį dalyką reikia dėstyti, kad gerai ruošiantis pamokoms liktų daug laisvo laiko po užsienius važinėti, ar daug knygų skaityti? Kūno kultūrą, dailę, technologijas?.. O gal kolegoms, kaip Einšteinui, užtenka dviejų valandų miego? Man dviejų valandų reikia grįžus namo po 7-8 pamokų (kad ir su tarpais) visai nieko neveikti, susibalansuoti. Gal kai tie, kuriems taip gana laiko viskam, dirbs ketvirtą dešimtmetį, kalbės kitaip. O gal žmonės savų vaikų neaugina, šeimyninių ir piniginių rūpesčių neturi?… Man atrodo, kad J.V. labai teisingai kalbėjo ir aktualius dalykus Europai atskleidė. Pagarba jai :)
Savo laiko paskirstymas ar sugebėjimas jį paskirstyti priklauso nuo žmogaus: vieni valandų valandas ruošiasi pamokoms, kiti – trumpiau. Štai mano kolega po skambučio pasižiūrėdavo kurion klasėn eiti, pasiimdavo žurnalą ir tik klasėje pamatydavo, kokia tolimesnė tema – jokio išankstinio ruošimosi, bet mokinius parengdavo puikiai (žinoma, tuos, kurie norėdavo mokytis). Net tikrintojai, jų tarpe ir vietiniai, nuo jo “atšoko”, nes negalėdavo pasakyti, kas ne taip buvo daroma pamokos metu.
Jis rado laiko išleisti keletą knygų, dargi universitete dirbo. Tokių nedaug, ar ne? Daug – tik reikia patirties ir labai mėgti savo dalyką (ir mokinius).
Margaritai- ponia, iš Jūsų isteriško komentaro matyti- esate pervargusi. Arba- persidirbusi. Vietoj tokio superinio ruošimosi pamokoms- geriau paskaitytumėte knygą, išvažiuotumėte į užsienį. Pasijustumėte normaliu žmogumi ir … mąstyti pradėtumėte. Ta ir pamokoms pasiruošti laiko liks, ir nuovargis nekankins. Dabar, pardon, esate tik , dar kartą, pardon, darbinis arklys. Be to, taip pat dirbu jau ketvirtą dešimtmetį. Tiesiog išmokau dirbti produktyviai. Ir laiko nemėtau vėjais, jį TIESIOG branginu. Ir- Jūsų žiniai, spėju viską. O geriausios mintys kyla plaunant grindis, skutant bulves arba keliaujant. Telieka jas tik užrašyti. Tai gimė ne vienas scenarijus, pamokos plano eskizas. Pamėginkite. Ir pavyks. Bet pirmaisuai- gerai pailsėkite.
vadinasi, ir jūs net skusdama bulves dirbate :)… tikrai… mokytojams nėra darbo valandų, jie ištisai dirba
Pirmiausia- pataisymas.
Tas, kas nemoka ilsėtis – nemoka ir dirbti.
Ar tai normalu, bulves skutant scenarijus kurpti?
Kaip tik tai ir įrodo, kad straipsnis teisingas. Visas gyvenimas, vaje, net grindis plainant, – mokyklaaa, pamokaaa, scenarijai… o kada apie savus vaikus galvojat? Gal tupykloj sėdėdami juos prisimenat?!!
:-)
Dešinėje pusėje – devyni ministeriai, “tvarkę” ir pertvarkę švietimo ir mokslo sistemą iki dabartinių sutemų. Skirtingas jų indėlis į šį procesą, tačiau sudėlioti į lentynas kai kuriuos, manau, pats laikas.
“Apklausoje” turėtų būti klausimas: Kas labiausiai “nusipelnė” Lietuvos švietimo “pertvarkai” ir kuris judošius turėtų būti minimas pirmuoju numeriu.
Manau, Dialogo pareiga paklausti mokytojų (ir ne tik jų) nuomonės šiuo klausimu. Sakau savo nuomonę: pirmuoju numeriu judošių sąraše turi būti A.Monkevičius ((ubagiškų terbelių karalius, plg. Šustauskas), antruoju – G.Steponavičius – jų dalintojui darželiams ir aukštajam mokslui).
Akivaizdu, kad krepšeliai numurkdė švietimo sistemą į “aukštesnę kokybę”, o Steponavičius gabiausius abiturientus guja iš Lietuvos.
Tokių optimistų, kaip Darboliubova yra gal 10 procentų… Galinčių važinėti po užsienius, neturinčių piniginių ir kt. problemų irgi. Visi kiti (garantuotai 80 proc.) ir pavargsta, ir norėtų tų minčių apie darbą virtuvėje, gamtoje ar sportuojant atsikratyti, bet negali. Todėl, matyt, ir nepailsi… Tas negalėjimas atsikratyti (pritariu Varnai) yra didelio pareigingumo šalutinis poveikis. Todėl ir į pensiją žmonės nori anksčiau…
O aš galvojau, kad tik man galvoje negeri dalykai darosi. Mat, kepu kotletus šeimai,o galvoje irgi “pamokų eskizai” lipdosi. Jau planavau pas psichiatrus pėdinti, bet dabar persigalvojau, nes, pasirodo, tokie simptomai būdingi ne man vienai. Kas būdinga ne vienam – tai yra normalu… :))
Margarita labai korektiskai ir atvirai aprase daugelio mokytoju busena. Ji tikrai teisi…Tuo tarpu Darboliubova savo komentaruose visada pabrezia savo”ismintinguma”,neeilinius sugebejimus, produktyvuma….nors pries akis man pvz. iskyla akiplesiskos pagyrunes, apsimetancios visazine, paveikslas…realybeje, ko gero, tik bulves skusti ir grindis plauti gerai tesugebancios….