Kūrybiškumas be žinių – utopija

„Aš nekvestionuoju galutinio tikslo. Žinoma, noriu, kad vaikai mąstytų. Bet aš ginčiju tą absurdišką manymą, kad vaikai gali kurti kūrybingas, originalias idėjas žinodami vos šį tą arba nežinodami nieko apie dalyką, apie kurį jie – manoma – mąsto“, – iššūkį nūnai švietime madingai kūrybiškumo ir kompetencijų puoselėjimo tendencijai, kaip priešingybei žinių „kimšimui“, meta britų edukologas Christopheris Woodheadas, 1994–2000 metais buvęs vyriausiasis Anglijos Jos Didenybės mokyklų inspektorius, dabar – Bekingemo universiteto edukologijos profesorius, „Sunday Times“ skyrelio redaktorius, žinomas „tradicinės“ mokyklos šalininkas.

Trys neužmirštamo mokytojo bruožai

Pradėsiu nuo to, jog požiūris į mokymo programą, kaip į pagrindinę neliečiamą tiesą, man primena švietimo parodiją. Pirmasis kritikuočiau mokytoją, manantį, kad jo darbas yra vaikus „maitinti šaukšteliu“, t. y. kimšti jiems žinias. Manau, kad vienas iš nesėkmingiausių valstybinių egzaminų šalutinių padarinių yra tai, kad pernelyg daug pradinių mokyklų mokytojų tapo įsitikinę, jog privalo kimšti savo ugdytiniams žinias. Tai tikra problema, jos niekada neneigiu.

Ne žinias kimšti agituosiu…

Jeigu paprašyčiau, kad prisimintumėte savo mokyklinius metus, manau, jums – kaip ir man – atmintyje iškiltų mokytojai, kurie jus įkvėpė. Asmeniškai aš labai gyvai prisimenu Peterį Teedą, kuris mokė mane istorijos vidurinėje mokykloje Londone. Jo pamokose troškau dalyvauti, nes šis žmogus tikrai išmanė savo dalyką, buvo jam neabejingas, be to, jis turėjo tokį mokytojo talentą, tokį gebėjimą „vairuoti“ klasę, kad mes ne tik suprasdavome, apie ką jis kalba, bet ir suvokdavome, kodėl istorija jam tokia svarbi.

Neabejoju, kad ir jūs turite tokių atsiminimų. Taip pat manau, kad verta paklausti savęs, ką šie mokytojai, kuriuos mes atsimename, turi bendro.

Mano manymu, jiems bendri trys bruožai. Pirma, ypatingas santykis su savo mokomuoju dalyku – aistringas entuziazmas. Antra, aukščiausias tikėjimas vaikais, savo mokiniais. Trečia, tai, ką aš vadinu gebėjimu „vairuoti“ klasę – mokėjimas aiškiai išdėstyti medžiagą, įkvėpti ir sudominti, iškelti klausimus. Sudėję šiuos tris bruožus draugėn, manau, gauname tokį mokytoją, kokį aš, kaip vyriausiasis inspektorius, pasveikinčiau, kokiam papločiau.

Tokie vyrai ir moterys yra atsidavę tam, ką aš laikau edukacijos verslo esme. Šis edukacijos verslas matytinas kaip geriausiose klasėse vykstantis mokytojo ir jo mokinių pokalbis, per kurį jaunoji karta supažindinama su tais mūsų kultūros aspektais, kurie, mūsų manymu, yra verti būti išsaugoti.

Tai labai arti šerdies to, ką noriu pasakyti.

Kas yra švietimas?

Noriu, kad mes pamėgintume peržengti Gradgrindo karikatūrą, žengti anapus jos.

Atsimenate Gradgrindą, Dickenso romano „Sunkūs laikai“ herojų, – atstumiantį, bjaurų pedagogą, kuris nūnai prisimenamas kaskart, kai tik kyla debatai dėl mokymo programų ar apskritai švietimo? Sutinku, jog esame teisūs šaipydamiesi iš šio personažo manijos nemokyti nieko, – cituoju, – „išskyrus faktus“. Ir mums pagrįstai kelia šiurpą jo „griežtas, sausas, diktatoriškas balsas“.

Tačiau teigti, – kaip šiandien dažnai teigiama, – kad kiekvienas pedagogas, kuriam rūpi mokyti konkretaus dalyko, yra ne geresnis už Gradgrindą, manau, yra tiesiog kvaila.

Nekalbėsiu apie tuos, kurie įsivaizduoja, kad istorijos, kalbų, matematikos, muzikos ir kitų dalykų turtingumas yra ne daugiau negu inertiškų faktų nuobodybė…

Mano manymu, problema yra tai, kad mes varžomės minties, jog mokome žinių. Problema yra mūsų įsitikinimas, kad svarbios ne žinios – jos esą užmirštamos per 5 minutes, turinys esą pranyksta, o štai įgūdžiais naudojamasi visą gyvenimą.

Manau, jog nuostata, kad išties svarbūs yra įgūdžiai, o žinios tėra nemalonus ir nereikšmingas dalykas, lėmė tai, kad mūsų mokymo programos tapo nieko vertos.

Jaučiu, jog daugelis iš jūsų dabar galvojate: „Negali būti, kad jis tikrai mėgintų pasakyti, jog mokymo programos turėtų būti labiau orientuotos į žinias, faktus…“

Manote, negalėčiau taip teigti? Bet aš tai teigiu.

Tinkamai apibrėžtos ir profesionaliai išdėstytos žinios ir yra švietimas. Ir guru, panditai bei profesoriai, kurie apsimeta, kad yra kitaip, ir mėgina įtikinti mus kitomis švietimo versijomis, mano manymu, tiesiog klysta.

Ar žinios trukdo mąstyti?

Pacituosiu Johną McBethą: „Mokymas – tai ne esminių žinių perteikimas vienos kartos kitai. Dabar mes žinome, kad taip mokymasis neveikia. Ne mąstymas ateina po žinių – žinios ateina ant mąstymo skvernų. Vietoj mokyklų, kurių centre – žinios, mums reikia mokyklų, kurių centre būtų mąstymas.“

Mano klausimas būtų: ar jis iš tiesų gali manyti, jog žinios trukdo mąstyti? Ar jis tikrai gali manyti, kad kuo mažiau vaikai ar mes, suaugusieji, išmanysime, tuo gelmingesnės bus mūsų įžvalgos?

Man toks tvirtinimas atrodo juokingas.

Žinoma, mąstymas reikalingas suprasti žinioms, bet nuomonė, jog žmonės gali mąstyti abstrakčiai, vakuume, man tiesiog nesuvokiama. Tačiau tokio požiūrio laikosi daug žmonių.

Pateiksiu antrą šio požiūrio pavyzdį – iš Karališkosios menų draugijos pranešimo „Atveriant protus: XXI a. švietimas“. Šio pranešimo autorė Valerie Bayliss nori, kad mes atsisakytume savo įsipareigojimo akademiniams dalykams ir – cituoju – „mokymo programų modelio, pagrįsto daugybės informacijos perdavimu mokytojo mokiniui“. Vietoj to ji nori programos, struktūriškai apibrėžtos kompetencijų terminais. Šitų mokymosi kompetencijų yra daugybė puslapių – leiskite kaip pavyzdį pateikti tik vieną iš jų grupių.

Šūsnelis kompetencijų…

Mokiniai turėtų suprasti, kaip mokytis, pasirinkti labiausiai sau priimtinus mokymosi stilius. Jie turi suprasti būtinumą vadovauti savo mokymuisi visą gyvenimą ir suvokti, kaip tai daryti. Jie privalo išmokti sistemingai mąstyti. Privalo ištyrinėti savo kūrybinius gebėjimus, pasiekti jų supratimą bei suvokti, kaip juos panaudoti geriausiai. Jie turi išmokti mėgautis mokymusi ir mėgti jį patį savaime bei kaip savivokos dalį. Dar jie privalo pasiekti aukštų raštingumo ir mokėjimo skaičiuoti bei erdvinio suvokimo standartų. Ir šios grupės pabaigoje – pasiekti aukštų informacijos apdorojimo ir komunikacijos technologijų bei esminių procesų supratimo kompetencijos standartų.

Iškalbingas sąrašas. Nesu tikras dėl erdvinio suvokimo, bet norint ko nors išmokti tikrai reikia būti raštingam bei mokėti skaičiuoti ir IKT kompetencija šiandien akivaizdžiai esmingai svarbi.

Kol kas viskas gerai.

Tačiau kiti elementai – turiu prisipažinti – manęs neužkabina. Turiu galvoje, jog perkopiau šeštą dešimtį ir nemanau, kad esu visiškai (kai kas gali su tuo nesutikti) kvailas, bet nepaisant to, jeigu man pateiktų klausimą, ar aš „ištyrinėjau savo kūrybinius gebėjimus ir pasiekiau jų supratimą“, neturėčiau žalio supratimo, kaip į jį atsakyti.

Ar „išmokau mėgautis mokymusi ir mėgti jį patį savaime bei kaip savivokos dalį“? Vėlgi neturiu nė menkiausio supratimo, ką į tokį klausimą atsakyti. Ruošdamasis šiai paskaitai namie, Velse, tikrai 30 minučių žvelgdamas į drėgną kalvos šlaitą mąsčiau – išmokau aš ar neišmokau mėgautis mokymusi…

Didžiąją dalį šios žiemos praleidau mokydamasis valų kalbos. Man nepatiko mokytis tos kalbos ir aš netoli pasistūmėjau. Tai buvo kruvinai sunkus darbas. Ir nuostata, kad visas mokymasis turi būti džiaugsmingas, man atrodo dar viena abejotina fikcija, ardanti jūsų, kaip mokytojų, darbo pamatus.

Ar aš išmokau sistemingai mąstyti? Ne, bet aš moku sistemingai mąstyti tam tikrame kontekste. Duokite man politinę diskusiją arba literatūros tekstą ir aš galiu, pavyzdžiui, jų pagrindu logiškai pasamprotauti.

Aš teisingose vietose susiraukiu skaitydamas „Guardian“ arba „Times Ed“ vedamuosius. Tačiau paprašykite manęs suprasti baldų komplekto surinkimo instrukciją – ir mano protas aptems.

Mąstymas priklauso nuo žinių bei pasitikėjimo ir turi tam tikrą kontekstą. Visuotinis objektas neturi prasmės.

Patarimai, kaip pasiekti tobulumo

Mokymosi stiliai. Šiomis dienomis faktiškai visi švietimo pasaulyje yra apsėsti mokymosi stilių.

Klausiu savęs, ar esu atradęs, kokie mokymosi stiliai man priimtiniausi. Nežinau. Kartais man patinka, kai žmonės man tam tikrus dalykus pasako. Kartais mėgstu skaityti. Kartkartėmis man atrodo naudinga šį bei tą užsirašyti. Man atrodo pravartu pakalbėti su žmonėmis apie mokymąsi. Vertinu visus dalykus, kuriuos geri mokytojai daro savo klasėse arba suteikia galimybę daryti vaikams.

Taigi nuostata apie mėgstamiausią mokymosi stilių (kad mokinys turėtų pasirinkti labiausiai sau priimtinus), mano galva, yra dar vienas pramanas. Tai yra dar vienas ortodoksiškumo pavyzdys. Ir jeigu mes išties rimtai žiūrime į kūrybiškumą – o man kūrybiškumo esmė yra padrąsinti vaikus nuoširdžiai abejoti ir mąstyti, – tuomet mes, kaip profesionalai, turėtume nuoširdžiai suabejoti tokiomis koncepcijomis.

Ar jūs suprantate kultūrinę ir bendruomeninę įvairovę abiem – nacionaliniu ir globaliu – kontekstais? Nes juk šito supratimo mūsų mokymo programos tikisi iš penkiamečių ir septynmečių…

Ar jūs išsiugdėte – nes mūsų vaikai turėtų tai padaryti – asmeninių ir emocinių santykių valdymo kompetenciją? Ar jūs suprantate, ką slepia savyje sąvoka „valdomas pokytis“? Ir t. t.

Mano išvada: šios nuotaikingos idėjos manęs neužkabina. Taip pat sėkmingai galėtume pasakyti, kad mokyklos mokymo programos turėtų sukurti idealų žmogų.

Šitie lūkesčiai nėra kompetencijos. Šiame šablonų amžiuje jie „praeina“ už patarimus, kaip pasiekti tobulumo. Vadybos žargonas susitinka su biurokratiškai pretenzinga terapijos kalba – ir bet kokia švietimo galimybė pradingsta kaip tokia.

Mokymo programų dalykai yra langai į pasaulį. Kuo daugiau mes žinome – tuo turtingesni mūsų gyvenimai.

Iki prasmės reikia priaugti

Manau, mes turime savęs paklausti labai nelengvo dalyko: iki kokio laipsnio šita gerokai mokytojų gyvenimą apsunkinanti kampanija – visus padaryti kūrybiškus – yra utopijos pavyzdys?

Kūrybiškumas: kiek tai realu?

Kūrybinio mąstymo įgūdžius mūsų mokymo programa apibrėžia kaip „mokinių įgalinimą generuoti ir plėtoti idėjas, siūlyti hipotezes, taikyti vaizduotę ir ieškoti alternatyvių inovatyvių rezultatų“.

Ar mes norime, kad mūsų mokiniai generuotų ir plėtotų idėjas bei siūlytų hipotezes? Atsakymas į šį klausimą, žinoma, „taip“. Nė akimirką nepamanyčiau kitaip.

Tačiau kaip jie gali tai daryti, jeigu mes jiems nepasakėme nieko apie tai, apie ką jie turėtų tas hipotezes kurti? Man atrodo, kad mes savo vaikams pasakome vis mažiau ir mažiau, o tikimės, kad jie mąstytų vis daugiau ir daugiau, prieitų savo išvadas, reikštų savo nuomones.

Asmeniškai aš nenoriu, kad vaikai reikštų nuomonę, kol jie nėra pajėgūs turėti ją prasmingą. O kad atvestume vaikus iki to pajėgumo, reikia, mano manymu, laiko – daug laiko ir daug mokyti.

Dar kartą pakartosiu: tai sakydamas nenoriu prikelti naujam gyvenimui Gradgrindo manijų. Aš nekvestionuoju galutinio tikslo. Žinoma, noriu, kad vaikai mąstytų. Bet aš ginčiju tą absurdišką manymą, kad vaikai gali kurti kūrybingas, originalias idėjas žinodami vos šį tą arba nežinodami nieko apie dalyką, apie kurį jie – manoma – mąsto.

Noriu, kad mūsų vaikai mąstytų. Noriu, kad jie prieitų savo kūrybingas nuomones. Tačiau tvirtinu, kad pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojai turi atlikti begalę pragariškai sunkaus darbo, iki kol šitos nuomonės, iki kol šitas individualus mąstymas taps prasmingas ar vertingas.

Labai jums ačiū.

Parengta pagal www.teachers.tv laidą „Gurus“