Žiogautoja

(Iš močiutės dienoraščio)

Rugpjūčio 9-oji. Pirmas rytas – susitikimas. Vaikaitė atidžiai mane apžiūri, po to kompetentingai pareiškia: „Močiute, tavo kaktoje daug linijų atsirado.“ Suprask – raukšlelių. Atsineša mamos kremo, bando taisyti padėtį. Ištepa kaktą, po to – apie akis. Ilgai trina. Raukšlelių nesumažėja. Teks gyventi tokiai. „Močiute, nenusimink, aš vis tiek tave myliu“, – guodžia mane Medeina.

Rugpjūčio 11-oji. Gausybė žaislų: įvairiaplaukės (bet visiškai vienodos barbės), pliušiniai meškučiai, zuikučiai, šuneliai, zebrai, visas virtuvinis kombainas… Daugelio žaislų ir įvardyti nesugebėčiau. Nebeįdomūs. Nukišti į kampus. Nedžiugina. Nebeišmanau, kokiu žaisleliu dar besugebėčiau savo vaikaitę nustebinti. Nebent dar viena dėlione (po to pačiai tenka dalyvauti „kūrybos“ procese – vienam žaisti labai neįdomu).

Žaisti irgi reikia išmokti. Žaisti – reiškia turėti fantazijos. (Kurie dabartiniai mūsų anūkų žaislai lavina fantaziją?) Žaisti ir vaidinti, vokiečių kalboje abu veiksmai išreiškiami tuo pačiu žodžiu spielen. Kas įrašo vaidinimo stereotipus vaiko galvoje? Tai, ką jis mato savo aplinkoje, kaip bendrauja šeimos nariai, ką mato per televiziją ar tiesiog gatvėje, – viskas perkeliama į žaidimą. Kada žaislas atgyja? Kai jis turi savo „gyvenimo“ scenarijų. Ką veikti su barbe, kuri yra suaugusios moters modelis? Mėgdžioti mamą, jos drauges ar „tetas“, matytas kino seriale? Medeina savo identiškai nuobodžioms barbėms perdažo plaukus, paskui daro joms šukuosenas. Galiausiai nukerpa plikai. Tuo žaidimas baigiasi. Vaikaitė sako, kad bus kirpėja…

Medeina auga viena. Nei broliuko, nei sesutės. Su negyvais žaislais nuobodu. Airių vaikai jau nebemoka žaisti kolektyvinių kiemo žaidimų, kurie dar tebėra populiarūs pas mus, ypač kaime. Tad belieka visą laisvą laiką smaksoti prie kompiuterio – žaisti kompiuterinius žaidimus ar žiūrėti filmukus – ir nesimaišyti suaugusiesiems po kojomis.

Lietuvoje mano vaikaitė greitai susidraugauja su „čiabuviais“ ir puikiausiai šokinėja „klasę“, įsijungia į daugiabalsį vaikų chorą – žaidžia „karą“ ar slėpynių. Visiškai nauja patirtis. Akys spindi džiaugsmu. O kompiuteriui irgi reikia atostogų…

Rugpjūčio 12-oji. Važiuojame į kaimą! Į tikrą lietuvišką kaimą Dzūkijos pušynuose. Noriu, kad vaikaitė pasidžiaugtų vasaros laisve. Pamatytų civilizacijos dar nesudarkytą gamtą. Medeina lyg drugelis skrajoja po pievą, gaudo žiogus (juos mato pirmą kartą, mat Airijoje dėl drėgmės jų nėra), atsargiai deda juos į stiklainį, po to paleidžia.

Kaimynas burzgina žoliapjovę – skuta kiemą. „O kur dabar gyvens tie, na, kaip tie, su smuikeliais?..“ „Žiogai“, – primenu. „Tai kur tie žiogai gyvens?“ – neatstoja Medeina. Jai viską reikia išsiaiškinti. Nuodugniai. Nė nebandyk išsisukti ar kalbą nukreipti.

Tokia straksinti tarp pievos gėlių ji man primena Eglės vaiką iš Žilvino šalies, sugrįžusį į gimtąjį kraštą. „Koks šitos gėlytės vardas?“ „O koks – šitos?“ Sužinau, kad daug ko nežinau. O juk buvau sumaniusi vaikaitės žodyną praturtinti. Nuo vienų metų gyvendama Airijoje Medeina puikiausiai kalba ir lietuviškai, ir angliškai, ypač anglų kalba patobulėjo pradėjus lankyti mokyklą. Taip, taip, Airijoje vaikai mokyklą lanko nuo 5-erių!

Rugpjūčio 13-oji. Kaimiškoje troboje nėra… tualeto, bet užtat už kluono yra „pasakų namelis“, kuriame galima niekieno netrukdomam pasėdėti ir pasvajoti… Dar didesnė naujiena – pirtis, tikra kaimiška pirtis. Mano vaikaitė joje maudosi pirmą kartą. Kiek daug visko pirmą kartą!

Rugpjūčio 14-oji. Atsivežėm „vaikiško“ maisto, kaip mamos prisakyta. Bruku anūkėlei sausus pusryčius (kaip įprasta), jogurtėlius, girdau šokoladiniu „Miau-miau“… Medeina visaip vangstosi – stengiasi kuo greičiau sprukti nuo stalo. Virtuvėje susiranda paraugintą agurką, triauškia žalias šparagines pupeles, darže skabo petražolių lapelius, pilna burnele šlamščia rūgštynes. Ganosi vaikas! Štai kur sveikos mitybos pagrindai. Nesugadintas organizmas pats pasako, ko jam reikia.

Airiškoje mokykloje uždrausta pardavinėti saldumynus, „čipsus“, kokakolą. Vaikai geria natūralų pieną. Tiesa, priešpiečių dėžutes kiekvienas atsineša iš namų ir valgo tai, ką mama būna įdėjusi. Airiškose mokyklose nėra valgyklų! Šiuo požiūriu mūsų vaikais rūpinamasi daug labiau.

Jau pačioje I klasėje vaikai mokomi švaros ir tvarkingumo įgūdžių: susitvarkyti savo darbo vietą, susidėti mokymosi reikmenis. Nustembu, kai grybaujant, išlupusi saldainį, vaikaitė nešvysteli popieriuko kur į pakrūmę – dairosi, kur galėtų padėti (šiukšliadėžės juk miške nėra!). Medeina išmokyta, kad įlipus į automobilį reikia tuoj pat užsisegti saugos diržą. Jokių atsikalbinėjimų – taip prisakyta mokykloje.

Supratau, kad Airijoje jau pirmokėliai gauna tolerantiško elgesio pradmenis. Klasėje mokosi 30 (!) skirtingų tautybių vaikų. Vieną savaitę Medeina sėdi su mergaite kine, kitą – su pakistaniečiu, trečią – su airiu. Vaikai mokosi bendrauti, nepaisant odos spalvos ar papročių. Beje, kasmet keičiasi mokytoja, tai – privaloma. Kad vaikas mokėtų prisitaikyti prie visokių sąlygų ir visokių mokymo „stilių“. Mūsų mokykloje ir vaikus, ir tėvelius ištiktų šokas! Lietuviai išties labai ilgai „už rankutės“ vedžioja savo atžalas – tai neugdo vaiko pasitikėjimo savimi, neskiepija savarankiškumo. Gal ir dėl to užsienio jaunimas atrodo veržlesnis, drąsesnis?

Airijoje visiems mokiniams privalomas mokyklinis rūbas – uniforma. Net kojinės ir batukai – uniforminiai. Valstybė kiekvienam vaikui, nepaisant šeimos socialinės padėties, skiria nemenką pinigų sumą ne tik uniformai, bet ir sportinei aprangai bei visoms mokymo priemonėms įsigyti. Šiuo požiūriu visi vaikai yra visiškai lygūs.

Rugpjūčio 17-oji. Medeinos smalsumui nėra galo: kodėl? Ir kuo daugiau aiškinamės, tuo daugiau tų „kodėl“. Nepasotinamas smalsumas. Ar tai įgimta, ar įskiepijama? Mano vaikaitė nebijo klausti visko, kas šauna į galvą. Yra pratusi gauti atsakymą. Auga laisvesnė (tai nieko bendro su įžūlumu) nei daugelis mūsų vaikų. Airijoje vaikams šypsomasi, jiems leidžiama parduotuvėje liesti prekes, o jei ką netyčia sudaužo, niekas per daug nekreipia dėmesio – vaikas atsiprašo, mama sumoka, o kartais ir to nereikia. Niekas nerėkia, nešaukia. Atvykusi Lietuvon Medeina iš karto pastebi, kad čia „visi labai pikti, ir niekas nesisveikina“.

Dabar mano vaikaitė žūtbūt turi patekti į labai seną – statytą dar baudžiavos laikais – trobelę, vadinamą klėtele. Ten saugomos surinktos beišnykstančios kaimo senienos: verpimo ratelis (o ką jis verpia? O kaip jis verpia?), senas lygintuvas (o kam tas kaminukas?), balaninė, pasagos (arklio batai?), pintinės grūdams, špižiniai puodai, pjautuvas ir t. t. Praeitin nuėjęs pasaulis. Kiek jo atgarsių liks mano vaikaitėje?..

Rugpjūčio 19-oji. Ateina atsisveikinimo diena. Pati liūdniausia. Daug ko per šį mudviejų bendravimą sužinojau. Vaikiška intuicija ir „filosofiniai“ apibendrinimai ne kartą nustebino mane, seną pedagogę. „Jei nori sužinoti, ar žmogus geras, reikia pažiūrėti jam į akis“, – moko mane vaikaitė. „Ir tada jau žinosi?“ „Ir tada žinosi.“ „Bet kaip sužinoti, kas yra gerumas?“ „Geras žmogus, kai gali paimti už rankos ir dar nori apsikabinti“, – štai tokia paprasta paslaptis.

Apsikabiname. „Išvažiuoju namo“, – sako Medeina. „O kur tavo namai?“ „Airijoje.“ „O kas tavo Tėvynė? Kur tu gimei?“ – kvočiu toliau Eglės vaiką. „Lietuvoj. Bet dabar jau važiuoju namo…“

Medeina, Lietuvos girių dievaite, ar šitas krantas tau jau svetimas suvisai?

Regina JASUKAITIENĖ