2011-uosius palydint – 2012-uosius pasitinkant

Agnė MARCINKEVIČIŪTĖ, režisierė, keturių vaikų mama:

<…> Mane labai neramina visuomenės būklė. Kartais net atrodo be-vil-ties. O pažiūrėjus TV, absoliučiai netenku kantrybės. Kas dieną po naujieną. Tai – mane labai veikia, tai – man nepakeliami įvykiai, jie kasdien įsirioglina iš žiniasklaidos, tokie didžiuliai, į mano butą ir stovi su negandos veidu per visą mano galvą: žmogžudystės, melagystės, vaikų nusikaltimai, nusikaltimai prieš vaikus, žmonių vergovė energetikos kampanijoms ir jų savanoriška vergystė pinigams ir daiktams, valstybininkų korupcija ir vergvaldiškas požiūris į žmogų, menininkų apsivogimai (nervina labiausiai), o dar ir pačios žemės drebėjimas, ledynų tirpimas, šiukšlių kalnai ir ozono skylės!

Tačiau neturiu greitų instrumentų, galingų institutų nei stebukladario lazdos ir sugrįžtu sukąstais dantim prie minties (absurdiškos(?), bet suteikiančios paguodos), kad nemažai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Tada pagalvoju, ką aš galiu; suprantu, kad galiu labai nedaug, kad privalau pasirūpinti savo artimiausia aplinka. Va čia ir vyksta mano mažutėliai didieji įvykiai. Išvardinsiu keturis labiausius: mano mažiausia mergytė nuėjo į darželį ir ten jai patinka; kita mano mergytė pati savarankiškai rado kelią nuo Algirdo gatvės kalno ir jau pati grįžta namo iš muzikos mokyklos; buvo gražus mano vyro spektaklis Panevėžio Miltinio teatre ir mes visa šeima buvome premjeroje; vakar labai sugraudino mano vyriausioji dukra – taip gražiai ir be jokių klaidų skambino pianinu muzikos mokyklos koncerte (tik pagalvojau: kada ji taip išmoko, kada ji taip užaugo…).

Visi Agnės MARCINKEVIČIŪTĖS, Nijolės OŽELYTĖS ir Gintaro ALEKNONIO atsakymai į redakcijos klausimus – „Dialoge“.