Šiais laikais profesinė mirtis mokytojus gali ištikti dažniau nei prakeiktaisiais sovietiniais. Tada numirti kaip dalyko specialistui trukdė gana veiklūs metodiniai kabinetai, švietimo skyriaus, ministerijos inspektūra. Labiau ir patys mokytojai tarpusavyje bendravo, ir buvo tam tikras neprestižas visai apsileisti.
Laisvosios rinkos sąlygomis, o ypač dėl mažėjančio mokinių skaičiaus, ne tik tarp mokyklų, bet ir tarp tos pačios mokyklos mokytojų įsigalėjo danties už dantį filosofija. Pirmiausia po devyniais užraktais buvo paslėptos visokios asmeninės patirtys, susikurtos metodinės priemonės ir t. t. Kai kurie kolektyvai taip išsiderino, kad klases norintys gauti pedagogai ėmė beveik atvirai prieš kolegas agituoti tėvus. Vieno nedidelio Lietuvos miestelio mokytojai – ne turgaus prekeiviai – ragino būsimųjų pirmokų tėvus pasidairyti vakarais į „konkurentės“ ne visada gerai užuolaidomis uždengtus langus.
Nuo panašių istorijų mokytojo autoritetas sukrito labai daug kur.
Kai kuriose gyvenvietėse mokyklos kardinaliai persiorientavo veikiau į socialinį prieglobstį nei išsilavinimą teikiančias institucijas. Ir negali jų kaltinti. Tinklo pertvarka iš daug kurių išvarė stipresnius, „nukirto“ vyresnius moksleivius.
Vienos mokyklėlės pradinių klasių mokytoja, turinti devynis „gumuliukus“, visai neslėpdama aiškino, jog pirmiausia rūpinasi, kad vaikai gautų šiltos arbatos ir ką nors užvalgyti, nes iš tų devynių tik du yra iš normalios šeimos.
Ar gera tos mokytojos širdis garantuoja reikiamą profesinį lygį? Vargu. Antra vertus, nelabai kur tą lygį ji gali ir parodyti, nes visa klasė veik specialiųjų poreikių. Bet ir šiuos vaikus juk mokyti reikia.
Tokių su sena „amunicija“ tebežingsniuojančių mokytojų Lietuvoje nemažai. Dažniausiai jie pareigingi, geraširdžiai, – ir tai daug, bet to nepakanka, kad darytų „pagadą“ švietimo padangėje.
Jie vegetuoja.
Visas vyriausiosios redaktorės Elenos TERVIDYTĖS straipsnis – „Dialoge“.
Ieškau duomenų ...
Na, suprantama, kad geras žmogus ne profesija, bet ar gera širdis – trukdis žmogui būt geram specialistui? Sena amunicija laikyčiau tik šimtaprocentinį įsitikinimą savąja tiesa kaip vienintele galima, susiformuojantį metams bėgant pedagoginiame (ir bet kokiame, manau) darbe, jei nesitobulini, neskaitai, nebesidomi savo profesijos, savo srities naujovėmis, kolegų pasiekimais ir t. t.
Neturiu viso straipsnio, tad nežinau, gal kartosiuosi, bet labai norėtųsi pakalbėti ir apie mokytojų, nuėjusių dirbti į švietimo viršūnes, profesinė mirtis. Tikriausiai jau supratote, kad kalbėsiu apie lituanistus. tai, kas darosi jų padangėje, labai daug nulemta paskutiniųjų metų kadrų kaitos ministerijoje, NEC ir UPC. Situacija paprasta: specialistai pasitraukė arba buvo patraukti, atėjo “nauja karta”, kurią daugelis jau vadina šarikovų ir švonderių karta – tai žmonės, ignoruojantys bet kokius profesinius reikalavimus sau, o neišmanymą laikantys dorybe. Tereikia pasidairyti po lituanistų kovos dėl programos projekto lauką. Kariuomenės dvi: atstumtų, nepripažintų, ignoruojamų profesionalų ir kita kariuomenė – švonderių ir šarikovų, kuriems net savo srities moksliniai terminai ar mokslinės teorijos sukelia nepaaiškinamą įsiūčio priepuolį.Tereikia pažiūrėti, kokiais mokytojais buvo šitie iš “š” raidės – paprastai nemylimi nei mokinių ar studentų, nei kolegų, nieko reikšmingesnio nepasiekę ar net “susidirbę”. Aukštas postas jiems tik priemonė nusodinti oponentus, tuos, kurie jų atseit neįvertino, nepripažino. Tad ir dirba dabar švietime ne specialistai, o tik jų simuliakrai, ištisas profesinių lavonų kapinynas.
Mąstytojui. Situacija, kurioje atsidūrė lituanistai,susiklostė ne vakar ir ne šiandien. Pragmatišką požiūrį į literatūrą formavo beveik du dešimtmečius jau nuo arenos nuėję specialistai, pasidairę po užsienio ne pačias geriausias mokyklas (svečiams nieks pačių geriausių nerodo) ie pabandę jų patirtį pritaikyti kaip itin vertingą ir neginčijamai teisingą.Gaila, bet tik lituanistai užuot susitelkę, (tuoj mus apskritai nustums į paribį kaip nesugebančius susitarti) juodina kolegas kaip išmanydami. Gal mano, kad nuo to patys geresni taps. Apskritai visažinystė kvepia nekaip. Gal imkim mokytis iš medikų- ten ir subordinacijos paisymas, ir savų palaikymas akivaizdus. Toks Mąstytojo mąstymas(kaip ir daugelis asmeniškumais dvelkiančių komentarų) liudija vidutinybių triumfą. Matyt, apie tai ir rašo autorė savo straipsnyje.
Sveikam protui (?):Nepainiokite lituanistikos ir medicinos, medicinoje kiekvienas atsako už savo rezultatus, niekas prievarta tavęs neverčia apendicitą gydyti vaistais nuo slogos. Lituanistikoj kitaip ir čia tikrai daug profesinių lavonų – tokia, rodos, straipsnuio tema, ir jūs jos nepaneigėte. Joks susitelkimas, joks savų dengimas kompetencijos neprideda, tad ir KOKYBĖS problemos neišsprendžia. Prisijuokiau, kad dėl kai kurių aukštus postus užėmusių lituanistų kvailumo, neišmanymo kaltas, pasirodo, užsienis :))) Tai kodėl tas užsienis PISA tyrimuose stovi aukštai aukštai, o mes krintame?
Esu lituanistė, tad tvirtai žinau – jei būsiu priversta dirbti pagal naująją programą, profesine prasme mirsiu, pasilaidosiu kartu su daugybe naujausių metodikos, psichologijos, sociologijos knygų (daugiausia ne lietuvių kalba), sukauptų per paskutiniuosius 5 metus, kai mokytojui buvo suteikta laisvė eiti į tikslą savaip, kai nebuvo privalomų tautinių sapaliojimų, kai per VBE mokiniai galėjo demonstruoti tai, ką moka geriausiai, – “į temą” buvo ir naujausios interpretacijos teorijos, ir sudėtingiausi pamąstymai, remiami laisvai pasirinkta geriausia pasaulio literatūra įvairiomis kalbomis ar mokslo, kultūros faktais. Kažkam užkliuvo, kad lituanistai jautėsi laisvi ir laimingi, tad nusprendrė parodyti kaip tas vilkas iš “multiko”, kieno miške kankorėžiai? Literatūros istorijai, kuri dabar keičia literatūros mokymą, nereikia mąstymo, profesionalumo, reikia tik “kalimo” įgūdžių, tad ir mokytojo iš esmės nereikia – užteks “gero” vadovėlio.
Bijau, kad gandai apie profesinę lituanistų mirtį šį kartą nėra perdėti.
Kaip manote, kiek mokytojų iš dešimties seka naujienas savo dalyko srityje, kiek galiausiai yra perskaitę siūlomus programų projektus? Beveik galiu dėti galvą, kad 2 iš 10, visi kiti ramiausiai “gauna” algą ir galvos nesuka. Ar jiems reikia tokio galvos skausmo? O kam? Iš darbo neišmes, net jei mokiniai atvirai šaiposi dėl pamokų nekokybės, sistemos nebuvimo. O atlyginimas bus kaip ir visų. Manote, jiems skauda, kad profesine prasme netobulėja? Baikit. Juk yra dėl ko rūpintis – savo šeima, namais, reikia ir su draugais, giminėm visokiom progom pasėdėti, galima ir papildomai vieną kitą versliuką prasukti šalia tiesioginio darbo – užsiimti kokio nors produkto pardavinėjimu ir panašiai. Manote, to negali būti? Baikite. Gali ir yra. Ir ne kokiose dešimtmetėse, netgi gimnazijose.
Jūs teisi – popieriniame Dialoge yra Bakonio straipsnis apie tai, kad istorijos mokytojai praktiškai niekaip nereagavo į programos projektus. Aš nesuprantu, kodėl ginantis kategoriją iš mokytojo nereikalaujama dalyko žinių (turėtų būti VBE lygio testas ar užduotys), dokumentų žinojimo (irgi reikėtų testą parengti). Koks 80 proc. tiesiog atsėdi mokykloje, ir viskas.
VBE testas besiginančiam metodininko ar eksperto kvalifikacinę kategoriją. O kas tą testą-darbą tikrins? Jei mokyklos valdžia tik vyr. mokytojai ir nesidomi jokiomis dalyko ar kitomis naujovėmis… Gal kas iš šv. skyriaus į daluką gilinasi?
:-)
dalYką
Koks graudus sraipsnis kuris dauk mazh atskleiidzhe tai kad Lietuvos mokitojai mokina tiksliau grudzhe i mokiniu galvas dalikus kurie nieko neturi bendro su givenimu ir veiliau gaunasi idant Lietuvos giventojai tampa asotsialus nesugebantis pamaitinti savo vaiku.
Mokykla susvetimėjusi.Svarbiausia pataikauti mokyklos valdžiai,jai sunešti visas žinias apie kitus mokytojus,
gauti tas klases, kuriose mokosi stipresnieji mokiniai
ir siekti, kad savo darbą mokėtum pateikti “puikiai”
(juk dabar net mokyklos pavaduotojai tik formaliai analizuoja pamokinį procesą, o švietimo skyriai net nelaiko tai būtinybe( Padėti mokytojui, patarti, pastebėti trūkumus ir gerąsias puses)Anksčiau pavaduotojai turėjo atsiskaityti už pamokų lankymą, dabar kartais pavaduotojai ir patys neveda pamokų, tai ką jie galėtų patarti…
Mokytojai kovoja už būvį savo sukurtomis priemonėmis, priklausomai kas yra valdžioje: vyras ar moteris…Visos priemonės veiksmingos
O kovojant ne visi laimi…
Taip, mokykloje vyksta atvira kova už būvį. Juk visi valgyti nori. Mokytojų su medikais lyginti nėra ko. Medikams visada darbo bus ir po darbo – dėl to jie vieningi. Mokytojams sudėtingiau: jeigu ne aš suva;gysiu, suvalgys mane. Tokia tad liūdna mūsų kasdienybė.
keista… pagaliau prisipažįstam, kad patys vieni kitus valgom… nors dar 2010 m. dėl to buvo kalti tik direktoriai… negi čia tas Triušis taip praplovė smegenis, kad jos nušvito ir žmonės pradėjo matyti plačiau aplink?
geri komentarai – situacija kaip ant delno. Svarbiausia, – viskas tikra. Mokykla – tai realybės šou “Išgyvenimas”. Čia jau seniai niekam neįdomu, kaip geriau dirbti. Geri mokytojai nuėjo į pogrindį ir viešumon bijo nosį iškišti – kad kolegos kaip kiškio nenupiltų. Kažkuriame Dialoge buvo gyvas to įrodymas – kaip baisiai UPC specialistės reagavo į mokytojų paminėtą R.Marzano pavardę, nors tiems, kas sudarinėja testus, šio mokslininko pavardė ir jo darbai žinomi kaip 2kart2, tai tiesiog duona kasdieninė. Dabar, sako, pagal šios pavardės žinojimą-nežinojimą UPC atsirinks draugus ir ptiešus. Ypač priešus.
O įdomiausia, kad visi UPC (ir ypač ŠPC) darbuotojai, žino, kaip būtent jų įstaiga prisidėjo prie niekur pasaulyje nežinomo “Tarzano” suradimo ir išpopuliarinimo Lietuvoje (pirštais į konkrečius asmenis nerodysim). Dabar jau pradedama po truputį atsikvošėt nuo tų jo paistalų:) Gal pagalvokit ir nedarykit stabų iš vienos ar kitos nelietuviškos pavardės?
Ar žinai, kad K. Sirvydas sukūrė žodį varguolis?
P.S. Skirta varguoliui dar karta
bandysiu ieškoti savos mirties pradžios: gal pirmaisiais metais suvokus, kad studijos neparuošė darbui, o tu esi paliktas vienas su lenta ir kreida… gal antraisiais patyrus kolegių išdavystes ir suvokimą,kad nėra recepto,kaip išmokyti Petriuką,kad teks nuolat ieškoti,bandyti ir vėl ieškoti… gal trečiaisiais – ketvirtaisiais, kai pradėjau studijuoti ir patirti vėl, kad studijos suteikia tik popierių ir teisę pasilikti darbe…penktaisiais, kai įsitikini, jog už blogus rezultatus nepeiks, o už labai gerus -nepagirs… šeštaisiais, kai susivoki, jog padėdamas spec. poreikių vaikui iš tikrųjų pakenkei(dalykininkai nebedirba su tokiu vaiku, kuris turi spec.programą)…septintaisiais, kai nebemačiau šeimos, nes reikėjo individualizuoti mokymą sukuriant užduotis kaskart bent trims skirtingoms grupėms…aštuntaisiais, kai susivokiau, jog galiu palūžti…devintaisiais, kai pralaimėjau karą su utėlėmis klasėje… dešimtaisiais, kai bemokslis klasiokas uždirbo dešimt kartų daugiau …vienuoliktaisiais, kai pamačiau smurtaujančius kolegas ir supratau, kad direktorius tai toleruoja… dvyliktaisiais, kai atėjo vertinimas saulutėmis…Amen
Koks skaudus Pradinukės komentaras. Jei taip yra, tai ką veikia, nuveikė Pradinukų asociacija?
Nesuprantu vieno dalyko, mokinių skaičius vis mažėja Lietuvos mokyklose, vadinasi mažėja ir klasių. Kur dingsta mūsų pinigėliai? Juk yra galimybė sumažinti mokinių skaičių klasėse su tuo pačiu krepšeliu skirtu 30 mokinių, pakelti mokytojams atlyginimus. Dabar virkaujam, kad rezultatai blogi ir blogi, o ką padaro dėl mokyklos mūsų valdžia, kad tie rezultatai pagerėtų? Vaikai į mokyklas ateina vis negabesni: tėvų pragerti, prarūkyti. Mokiniai pradeda gerti ir rūkyti jau ankstyvoje paauglystėje, o mes viską kariame ant to vargšo mokytojo. Žinoma, ir sau galime prisiskirti kažkokią dalį kaltės: kad nėra vieningų reikalavimų dėl drausmės ir mokymosi rezultatų vertinimo, kad mokytojai nenori keistis ir tobulėti,kad nemylime savo darbo, etc.
Neprisistatau, nes šiuo metu esu užribyje (redaktorė žino – buvom susitikę Panevėžyje per Dialogo kalendoriaus pristatymą, kitiems tai neįdomu). Reikšti priekaištus Pradinukų asociacijai – absurdiška: sistema apskritai visai nevykusi. Dėl finansinės būklės negaliu užsiprenumeruoti Dialogo (tikiuosi, po kurio laiko galėsiu), tad gaila, kad negaliu paskaityti viso straipsnio. Tik tokios mano mintys: labai seniai mokiausi pradinėje mokykloje – mažakomplektėje, 14 vaikų vienoje kaimo pirkios stuboje, visos keturios klasės, patys kūrendavome pečių (Šilutės r. Stoniškių k.). Kiti laikai? Taip. Bet koks nuoširdumas buvo! Dalindavomės atsinešę kas turi ką valgyti, mokytoja Nijolė Mišeikytė visada atsinešdavo. Dabar to nebereikia, dabar tai tik prisiminimai. Bet kur dingo nuoširdumas? Sistema žlugo! Nebėra humanizmo, vaikas tapo krepšeliu jau nuo darželio, “sudarželintas” ir aukštasis mokslas. Pavažinėja po pasaulį pramokę kokią kalbą ir kiša “naujoves”. Nematau išeities.
Kuo čia dėta asociacija? Mirtis – tiek fizinė, tiek profesinė – ištinka individualiai. Galiu aš vertinti vaikus saulytėmis, akmenukais, piešinukais ar pažymiais, bet MOKYTI ir IŠMOKYTI man niekas neuždraus. Neuždraus domėtis pasaulyje pažangiausiomis metodikomis, neuždraus gaminti mokymo priemones, net rašyti MAN ir MANO mokiniams tinkamus vadovėlius neuždraus. Jei žinau, kad klasėje vaikai sėdi tuščiais pilveliais, išvirčiau arbatos, sutepčiau sumuštinių,šąlantiems atneščiau savo ar kaimynų vaikų išaugtų rūbelių, nes ŽINAU, kad be šito jokių akademinių rezultatų nebus. Nėra jėgos, kuri gali mokytojui LIEPTI MIRTI profesine prasme. Jeigu nenorėsi, tai jokie ministerijos, UPC ar NEC specialistų lavonėliai neprivers ir tavęs mirti.
Gražu. Tai yra pozicija. Bet. Galima ir kita. Pradinukės pozicija. Lazda su dviem galais. Gyvenimo pilnatvė. Ką daryti? Gyventi.
Puiku pasiskaityti. Aš dirbdamas tokioje kaimo mokykloje irgi dažnai duodavau pijokų vaikams po litą ar du. Taciau mano alga buvo gana menka. net tukstancio litu negaudavau. Beje, reikalauti iš vaiko žinių, kada žinai kad jis pavaldgo tik mokyklos valgykloje, kad noredamas išsimiegoti turi rasti vietą kur pasislėpti nuo tėvelio o kartais ir mamytės. Beje, netrukus mane išsikvietė direktorė ir perspėjo, kad tų litų nedalinčiau. Vaikučių tėvai įtarė, kad aš pedofilas ir taip gundau jų atžalas – noriu tais litais nusipirkti seksualines paslaugas – kaimiečiai tokio mano kilnumo, deja, nesuprato…
Profesinė mirtis ištinka visose srityse. Ir teisininkus, ir medikus, ir žurnalistus, ir t.t. Nevadinčiau to profesine mirtimi, o tik darbine rutina. Kad gerai atliktumėme savo tiesioginį darbą, nereikia daug žinių, nereikia begalinio tobulinimosi. Tiesiog nereikia.
Jei kalbame apie begalinį tobulinimąsi, tai visada reikėtų pridėti: tai yra dar vienas neturinčių ką veikti pramanas. Man nereikia jokių ŠMM, UPC (KRMKC, GSVG,RODUR…)ir kitokių “kooperatyvų”: aš be jų domiuosi savo reikalais, savo dalyku, žinau trejetą kalbų ir pasiskaitau viską, ko man reikia. Apie prievartinį tobulinimą kalba tie iš Šmm ir kitų struktūrų, kurie patys yra vidutinybės.
Nesuprantu, apie kokią profesinę mirtį čia kalbama. Dirbu miesto mokykloje – specialistų daug, konkurencija didelė ir tarp jų, ir tarp mokyklų. Jeigu sustosi viename taške, darbo greit neteksi – na, išmest neišmes, bet duos minimalų krūvį. Galų gale 11 klasėje, kai mokiniai pradeda mokytis pagal individualiuosius planus, atsižvelgiama ir į jų pageidavimus – jei niekas nenorės pas tave mokytis, vėlgi neteksi duonos. O vyresniokai tikrai renkasi ne pagal “grožį”, supranta, kad reikės egzaminus laikyti, tad ir atitinkamo paruošimo tikisi. Tėvai taip pat domisi – juk paskui jiems gali tekti bent porą metų už vaiko studijas mokėti… Taigi kaip čia galima apmirti? Kaip gali plaukti pasroviui ir imituoti darbą? Nesuprantu. Ir netikiu, kad provincijų mokyklose yra tokių “numirėlių” – ten irgi konkurencija – neparuoši, tėvai vaikus į artimiausio miesto mokyklas veš… Mano manymu, straipsnyje viskas labai perdedama ir netgi dar baisiau – gerb.Tervidytė tam tikra prasme žemina mokytojus, vaizduoja kaip kokius apkiautėlius…:/
Nesutinku su Jūsų paskutinėmis mintimis – redaktorę pažįstu. Esmę matau įdingoje švietimo sistemos organizavime. Jeigu vaikas yra tik “krepšelis”, apie jokį humanizmą kalbos nėra. Kiek aukščiau esu sakęs apie duonos kampelio pasidalinimą pertraukų metu (tada – seniai), o dabar kas? Visas gyvenimas nuo darželio pasuktas ne ta linkme. Monkevičius ir Steponavičius bus prakeikti su savo krepšeliais, nes jų darbų pasekmės ilgalaikiu požiūriu bus pragaištingos.
Krepšeliai krepšeliais – gal ir ydinga – bet prisimenu 1999, kada pradėjau dirbti, +2000+1, kai dar nebuvo krepšelių – atlyginimai nuolat vėluodavo, niekas nieko nežinodavo – mokės nemokės, kada mokės… Galų gale Monkevičius įvedė krepšelius, juos “pririšo” prie savivaldybės biudžeto – ir, stebukle, atlyginimai jau 10 metų nevėluoja, gal kažkam +-3-7 dienos atrodė smulkmena, bet jūs tai paaiškinkite bankui, kuris nustatytą dieną nuskaito paskolos dalį… Bent jau galiu planuoti savo biudžetą, o ką siūlote – panaikinti krepšelius ir vėl grįžti į pirminį bardaką??? Dar pasidomėkite, jei pamiršote, kas tuo metu vyko – prisimenu tuometinės Anykščių savivaldybės su jaunuoju meru “fintus”, kai pedagogų pinigus “investavo” turizmą ar ką ten… Ir vargšai mokytojai turėjo mėnesį laukti savo uždirbtų atlyginimų. Taigi lazda turi du galus – nesakau, kad krepšeliai – tobula sistema, bet bent jau ta sistema nepalieka mokytojo ant ledo:/
Kodėl tik taip turėtų būti: arba krepšeliai, arba taip, kaip buvo prieš dešimtį metų?
Kai gyventi gera, nėra reikalo ginčytis dėl gyvenimo prasmės (Marso kronikos)
krepšeliai nieko gero, bet nors algas LAIKU GAUNAME. Aš labai gerai atsimenu, kaip atostoginius gaudavome tik lapkritį, gruodį. Savivaldybės daug palūkanų uždirbdavo užlaikydamos mokytojų algas. Stipome pusbadžiu… Jau, kai visai būdavo neįmanoma iškęsti, tai numesdavo 100 litų avanso. Tiesiog prakeikiau tų laikų savivaldybių bjaurybes. Gal jūs galvojate, kad dabar būtų kitaip, jei pinigai ateitų į savivaldybių bendrą pinigų fondą, kaip anais prakeiktais mokytojų bado laikais??? Argi jie nesugalvotų užlaikyti pinigus ir užsidirbti palūkanų pinigų. Pagalvokit… Užlaikius atostoginius, kiek pinigučių prikapsėtų į piniginę???
La. Pei.
Žinau keturis mokyklų finansavimo modelius:
1. Tiesioginis tėvų finansavimas. Besimokantys tėvai apmoka mokyklos pateiktą sąskaitą. Gali prisidėti rėmėjai. Valstybės lėšų nėra.
2. Vaučerio principas. Valstybė tėvams duoda čekį, kuriuo jie turi teisę apmokėti vaiko mokslus. Čekis padengiamas mokesčių mokėtojų pinigais.
3. Tiesioginė dotacija mokyklai. Valstybė skiria lėšas mokyklai tiesiogiai arba per tarpininką (savivaldybę), bet tarpininkas dotacijos keisti negali arba gali jis turėti teisę kažkiek lėšų perskirstyti. Gali būti visas arba dalinis finansavimas. Lėšų skaičiavimo metodikos gali būti skirtingos. Viena jų – mokinio krepšelio metodika.
4. Mokyklas finansuoja savivaldybė. Valstybė palieka surinktų mokesčių dalį savivaldybėms, kurios pagal savo pasirinktas metodikas finansuoja mokyklas.
Gal aš nežinau kokio modelio?
Šalyje dabar taikomas trečias modelis. Iki tol buvo taikytas ketvirtas. Abu kritikuojami. Kurį modelį turėtų taikyti mūsų šalis?
Gerai pagalvojus, vaučeris nuo mokinio krepšelio niekuo nesiskiria – principas yra tas pats. Ketvirtas principas JAU BUVO:( Pirmojo principo visuotinai realizuoti neleidžia mūsų valstybės Konstitucija. Išvada?
Nenorėčiau sutikti, kad vaučeris ir mokinio krepšelis yra tas pats. Žinoma, panašumo yra. Bet vien pažiūrėjus Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodikos sutartinių mokinių apskaičiavimo koeficientus pasimato esminis skirtumas. Vaučeris yra fiksuota suma, o „mokinio krepšelis“ – lėšos, skiriamos vienam sutartiniam mokiniui vienų metų mokymo reikmėms. T.y. jei vaučerį tėvas neš į kaimo ar miesto mokyklą, jis nekis, o moksleivio krepšelis vaikui keičiant mokyklą kinta, nes kinta koeficientas. Todėl mūsų „moksleivio krepšelis“ yra mokyklų tiesioginio finansavimo APSKAIČIAVIMO IR PASKIRSTYMO metodika. Tik negalvokite, kad manau, jog ši metodika tobula. Gali būti ir kitų metodikų.
Grįžkime prie temos – profesinės mirties. Ji ištiko Lietuvos mokyklas dėl dvigubo žaidimo taikymo: krepšelis turėjo finansuoti vaikus pritraukiančias mokyklas, o kad jos vaikus trauktų, reikėtų laaabai stengtis (taip pat ir profesine prasme). Tačiau dabar mokinių srautus reguliuoja visagalis švietimo skyrius, tad stengtis nėra ko, pinigų daugiau neuždirbsi, dargi priešingai – Skyrius pasmerks ir ims persekioti gerai dirbančius, nes Skyrius nemėgsta problemų, jiems nepatinka kai dauguma renkasi vieną mokyklą ar mokykloje vieną mokytoją.
Jei grįžti prie temos, tai norėčiau perfrazuoti Marką Tveną: gandai apie pedagogo profesinę mirti yra gerokai perdėti.
Gal Jūs taip ir galvojate, gal tai ir tiesa. Gerai ir gražu. Pritariu.
Bet sako: sotus alkano nesupranta. Net nįsivaizduoja, kad XXI amžiuje dar gali vykti tokie dalykai…
Įsigilinkite į Pradinukės tekstą: UTĖLĖS!!! XXI amžiuje. Vaiko gal ne tik pilvelis gurgia, gal jis naktį nemiegojo? O ir galvelėje girtuoklių tėvų “kraitis” – mažai “pilkųjų ląstelių”, atmintis trumpa ir t.t.
Kokie metodai… Tu kuo tik nori domėkis, nors ant galvos atsistok – nėra molio iš ko lipdyti… Stebuklo kartais reikia. Atsitinka stebuklai, bet gal iš šimto vienas.
Profesinė mirtis ištinka tada, kai imame matyti prieš save ne vaiką, o mokinį ir pradedame skaičiuoti jo pilkąsias ląsteles. Jūs manote, tokių problemų nėra 9-10 kl. klasėse – o juk tai I gimnazijos pakopa? Yra ir dar kaip. ir veduosi tuos alkanus vaikus “aptarti svarbių reikalų” į valgyklą, prašau palaikyti man kompaniją :) Ir tik tada mokau: aiškinu, dalinu savo knygas, duodu sąsiuvinius ir “skolinu” parkerius. Bet jei nori rezultato – kito kelio nėra.
tai tikra tiesa. Daug vaikų pusbadžiauja ar net kartais badauja. Ir kvailam aišku, kad moteris dirbanti siuvėja ” Lelijoje”, kur atlyginimai už vergišką darbą tik 500 litų ir dar vėluoja, negali išmaitinti 2 vaikų. Alimentų negauna. Tokių ir panašių situacijų Lietuvoje be galo daug… Juk statistika skelbia, kad žemiau skurdo ribos gyvena kas 5 mūsų pilietis. Vaikai sėdi alkani, nemiegoję, nors ir apsirengę gal ne taip ir blogai. Skudurynai padeda padoriai apsirengti ir už 1 litą. Taigi, įvaizdis tai dar ne viskas. TAIP. Tikra tiesa, 21 amžiuje mūsų mokiniai pusbadžiauja.
Aš tikėjausi, kad straipsnio autorė mus provokuoja, bet tokio kiekio nusivylusiu mokytoju komentaru nesitikejau.
Tapau diplomuota mokytoja pačioje nepriklausomybes pradzioje. Negalejau saves realizuoti specialybes prasme, nes išsirinkau “netinkama” specialybę – rusų kalba ir literatūra nacionalinėje mokykloje. Tai manęs nesustabdė. Per dvidešimtmetį įgijau dar vieną formalią kvalifikaciją ir gausybę kompetencijų (neformaliu būdu). Sutikau daugybę puikių mokytojų ir dar daugiau nuostabių mokinių. Džiaugiuosi, kad ir mano mokyotjai ir mano mokiniai išmokė nepasiduoti, ieškoti ir atrasti. Aš kiekvieną dieną einu su džiaugsmu į bet kurią klasę: ir tą, kur kartu su kitais mokosi stiprią judesio negalią turintis mokinys, ir tą, kur trys mokiniai neprigirdi ar yra visai kurti žodžiams, bet ne širdžiai, ir į tą, kur jaunuoliai niekaip negali atrast savęs tarp savo bendraamžių… Aš žinau, kad ir jie – MANO MOKINIAI – ateina į klasę su džiaugsmu ir atvira širdim.
Nėra profesinės mirties – yra tik dvasios.