Liepos 1 d. švietimo ir mokslo ministras G.Steponavičius pasirašė naujas brandos egzaminų ir įskaitų programas (nuo 2013 m.). Šiek tiek vėlėliau jos paskelbtos Ugdymo plėtotės centro (UPC) interneto svetainėje.
Niekam ne paslaptis, kad prieš ministrui programas patvirtinant jų projektas kurį laiką siūlomas svarstyti plačiajai švietimo bendruomenei. Juk demokratija… Tikėtina, kad kai kuriais atvejais ji suveikia. Tačiau yra atvejų, kai jos funkcionavimas švietime primena labai nevykusią parodiją.
Pavyzdžiui, informatikos ir lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminų programų projektai sulaukė esminių kritinių pastabų. Tos pastabos išsakytos įvairiomis formomis ir tikrai taip, kad atsakingieji programų rengėjai jas aiškiai išgirdo. Išgirdo, tačiau pastabas ignoravo, – minėtos programos ministro patvirtintos su – pedagogų atstovų teigimu – neleistinomis kliautimis ir nelogiškumais.
Virtualioje grupėje „Mokytojai ir jų bičiuliai“ šia tema išsirutuliojo diskusija. Kupiūruotą jos variantą (diskusijos dalyviams sutikus) pateikiame „Dialoge“.
Ieškau duomenų ...
Spėju, kad įdomiausia dalis liko laikraštyje… Internete – tik kabliukas…
Taip, tik kabliukas ;) Ir vien dėl jo verta nusipirkti šiandieninį laikraščio numerį :)
BP ir BEP , nors jos jau ir patvirtintos, aršiai kritikuoja ir akademinė visuomenė, ne tik mokytojai. Su programų kuriozais ir peripetijomis domisi ir aktyvūs tėvai (Lietuvos tėvų forumas). Gal dar šaukštai ne po pietų? Gal dar įmanoma užkirsti kelią NEDEMOKRATIJAI?
Noriu atsakyti Onutei: taip kol kas dar ne per vėlu sustabdyti šitą beprotybę su VBE programa, tereikia į rugpjūčio pabaigoje būsiantį metodinių būrelių pirmininkų seminarą pasikviesti žiniasklaidą ir atsinešti ar atsivežti klausimus RAŠTU, dar geriau – prieš seminarą tuos klausimus išsiųsti V.Baciui, Žadeikaitei, N.Poderienei, G.Vaideliui ir Nauckūnaitei (geriausia tai padaryti iki rugpjūčio 23 d., iki švietimo padalinių vadovų pasitarimo ministerijoje), reikalaujant atsakymo iki rugsėjo 1-osios. Jei ne, jei atsakymai mokytojų netenkins, rengti tėvų, mokinių ir mokytojų bendrą piketą, siųsti delegaciją į Prezidentūrą, rašyti Lygių teisių kontrolieriui ir t.t. Svarbiausia – netylėti.
O kodėl skelbiama, kad lietvių kalbos egzaminas visiems vienodas, bet tautinių mažumų mokykloms daromos išimtys? Jei vienodas, tegu ir būna vienodas.
Kažką daryti, kad išgirstų reikia.Pirmininkais,abejoju, ar verta pasitikėti- jei drąsūs savo kieme, o sostinėje tik pritariamai linkčios galvelėmis.
ogi todėl, kad mažumiukai dar ne nuo pirmos klasės įspėti, kad lietuvių egzaminas bus toks pat… va kai lenkiukui pirmokui išaiškins, kai jis užaugs, kad reikės laikyti jam egzaminą, tada ir bus galima suvienodinti…iki to laiko gal ir “Wilno naša” bus…
Besimokantiems gimtosios kalbos apie egzaminų pokyčis įspėjama (pranešama) prieš du metus. Ką, jų mąstymas greitesnis, kad gali persiorientuoti?
Ne, jų mąstymas toks pat… Tik jie nesupranta… Juk tai, ką rašote, yra nurodyta (parašyta) lietuviškai… Iš kur lenkiukui suprasti tai?
lietuviukai, rusiukai, žydukai – supranta… O lenkiukai – ne… Jie net kelio į namus neras, jei ant gatvės kampo litviniškai bus parašyta… Paklys… Todėl tomaševskiai ir susirūpino, kad trinkėjai išsivaikščios…
Mari labai teisingai rašo. vienykimės ir išreikškime visuotinį nepasitenkinimą. Kol nepatenkinti esam atskirai, po vieną, tol esame apšaukti ekstremistais, atskalūnais ir dar visokiais kokiais… Bet susivienijusių mūsų tikrai nebegalės apšaukinėti, nes ekstremistai ir atskalūnai liks UPC ir ŠMM…
Metodinių būrelių pirmininkai, pasistenkite įveikti baimes ir žengti drąsų žingsnį. Bent kartą. Viskas mūsų rankose – „perversmų“ būna ir taikių. Reikia parodyti, kad mūsų galvos skirtos ne ŠMM kuolams tašyti…
Taip, broliai ir sesės lietuviai, vienybės reikia. Juk mūsų vaikai 2013 m. laikys egzaminus, kurių programos iš esmės kertasi su bendrosiomis programomis. Problemas kelti ir spręsti reikia dabar, o ne po egzaminų.
Sutinku su Mari, bet kas tuos laiškus-raštus rašys? Pirmininkai nepalaiko ryšių. Geriausia, kad iniciatyvą parodytų įtakingiausia lituanistų bendruomenės dalis- mokytojai ekspertai, galbūt kas nors iš akademinės tautos dalies prisijungtų. Jų ŽODIS būtų labai svarus.
velnias egzistuoja ir su juo reikia mokytis kovoti, vien gerumo ir gražių žodžių neužtenka, – pamąsčiau perskaičiusi balsas.lt straipsnį apie menkėjantį raštingumą. Nekalta tema, tačiau jos priedangoje vidurinio ugdymo programos rengėjos, pamiršusios prisistatyti kaip tokios esančios, gieda ditirambus ministerijai ir programai: “Jeigu kalbėtume apie Švietimo ir mokslo ministerijos įnašą, tai čia būtų labai daug sveikintinų dalykų. Tarkim, parengtos naujos mokymo programos, pirmiausia lietuvių kalbos ir literatūros mokymo programa. Buvo sutelktos išskirtinės lituanistų pajėgos ir parengta ta naujoji programa. Ji skatina grąžinti į mokyklas vientisą Lietuvos ir Europos literatūros vaizdą, pabrėžia ir vertybinį, ir idėjinį literatūros vaidmenį“, – teigia D. Eigminienė.” Akivaizdu, kad taip neakivaizdžiai atsakoma į “Dialogo” kritiką, matyt, buvo duota komanda: “Gelbėkit, mūsiškius puola.” Puolimas – geriausia gynyba. Mokykitės, LKLMS, Tėvų forume, “Mokytojai ir jų bičiuliai” FB, “Lituanistų miesteli”. Mokykitės iš priešų jų strategijos. Seniai aišku, kad vien straipsniai “Dialoge” nieko nepakeis. Reikia eiti ir į internetinę spaudą, ir respublikinę spaudą, kreiptis į teisininkus, vienytis su profsąjungomis. Veiksmingiausia būtų piketas. Leninas sakė, kad svarbiausias iš menų yra kinas, tad eikite į televiziją, radiją. Rodykite ir aiškinkite plačiajai visuomenei, kiek tos programos deklaruojami tikslai neatitinka programos turinio (Eigminienė ir Zabarskaitė siūlo beraštystę naikinti mokant retorikos?).
Info:
http://www.balsas.lt/naujiena/549858/lituanistai-zmones-nebemoka-nei-taisyklingai-rasyti-nei-kalbeti
Tikrai verta patyrinėti logiką – velnias koją nusilaužtų bandydamas rasti, kur pasakyta priežastis, kur pasekmė, kur tikslas, kur būdas tikslui pasiekti…
O jei sugrįžtume šiek tiek į praeitį? Ar tikrai jau tobulos tos programos? Paskaitykite lituanistį nuogąstavimus šia tema: http://www.kalbam.lt/?p=7607
tai kad negaliu paskaityti… uždara sritis…
pastabuk, tereikia prisiregistruoti :) Užtruksite tik kelias sekundes :)
vaje… o aš nemėgstu registracijų…
Nes pamatęs registraciją iš kartu pagalvojau, kad tai uždara sritis…
Bent tau darytumėte kaip bernardinai.lt – komentuoti leidžia tik užsiregistravusiems, o matyti turinį ir komentarus – visiems… Čia kultūringas būdas apsidrausti nuo delfio komentatorių… Nors ir slapyvardžiai, bet jau atgalinis ryšys yra ir tai komentatorius šiek tiek „kultūrina“
užsiregistravau… bet vis tiek beveik visos temos slaptos… Kažkaip labai jau tie lituanistai pasislėpę…
Gal čia viena iš lituanistų bėdų? Vieni kitų bijom, slepiamės… slepiamės, slepiamės…
Neradau ir tos diskusijos… Tikrai viskas labai slapta…
labai geras strapsnis apie pilietiškumą lietuvos ryte!
susišaukia su šia tema – ar gali nepilietiški mokytojai išugdyti pilietiškus vaikus?
Nes pažiūrėjus, kas darosi su mokyklomis akivaizdu, kad dauguma mokytojų tūno savo narveliuose – ir tik neliesk mūsų! Bet kur jūsų, ponai lituanistai pilietinė poziocija? Jūų gi mokyklose daugiausia! Jūs turėtumėt būti pati galingiausia jėga… O dabar tik šnipštas – keli nepatenkini šūkauja, dar keli patenkinti džiaugiasi, kad nepatenkintų tik keli. O visi kiti – bezdat savo kampučiuose…
pastabuk, IT gudrybių aš „Dialogo” komentaruose neišaiškinsi ;) Viskas ten yra, reikia tik paieškoti (be to, nuoroda veda tiesai į komentarus. O temų apsaugotų daug, nes dalijamės gerąja patirtimi. Kodėl mes turime ją plaikstyti viešai? Kaip sakoma, akis už akį, dantis už dantį :) Kas dalijasi patirtimi, tas turi ir slaptažodžius. Kodėl, pavyzdžiui, kokia Marytė nori tik gauti ir imti, o pati duoti ne? Tai btent dėl tokių maryčių ir yra apsaugotos temos :)
pilietiškume, taip, tas straipsnis tikrai labai geras. Galėčiau pykti už jūsų priekaištus lituanistų bendruomenei, bet,deja, nepyksiu :) Sutinku su Jumis :) Pilietiškumo trūksta visiems pedagogams (ne tik lituanistams).
paaiškinkit kas nors, kas yra tas literatūrinis rašinys ir kokia jo mokymo metodika!!!!!!!!!!!!!!!!!!
Neverkite, neišaiškins NIEKAS. NES TOKIOS TEORIJOS PASAULYJE DAR NĖRA. IR VĖL MES UNIKALŪS. Pasaulyje daroma taip: pirmiausia mokslininkai sukuria teoriją, ji išbandoma, parašomi vadovėliai ir daug daug knygų su pavyzdžiais, kaip TO DALYKO mokyti. Lietuvoj egzamino programos rengėjai nusprendė kelnes mautis per galvą – pirma pagal Zitos sapnus sukūrė viziją, o dabar laukia pasislėpę ir žiūri, ką mokytojai sugalvos su ta vizija daryti.
Per seminarą, kurį vedė Asta Bredelienė ir Zita Nauckūnaitė, buvo duoti atseit geri literatūrinio rašinio pavyzdžiai, tačiau mokytojai juos sudirbo su žemėmis, nes pasigesta bet kokios savarankiškesnės minties, įžvalgos ir pan., pateiktas vien kūrinių ir išankstinis konteksto atpasakojimas. Joks vertintojas nerašytų tokiam darbui bent kiek aukštesnių balų. Bet gal reikėtų paviešinti tuos “gerus” darbus, jog visi matytų, kad tikrai gerų pavyzdžių nėra, niekas neįsivaizduoja, kaip juos sukurti.
ačiū už patarimus :)
Ne viskas taip veikia, kaip norėtųsi… (jei nesi prisiregistravęs, tai prisiregistravęs turi grįžti atgal, prie nuorodos… arba atspėti, kur ten tame miestelyje gyvena ieškoma tema…
Na, bet nežiūrint į nesklandumus, su XXL pagalba pavyko :)
Tikrai ten puiki diskusija. Ten diskutavot, kam siųsti raštus – ogi visiems išvardintiems. Tik geriau, kad tai būtų nuo jūsų asociacijos… Vieno žmogaus nuomonė ŠMM niekam neįdomi… Jei tas žmogus nėra ŠMM pasirinktasis (išrinktasis, pateptasis ar dar koks šventasis)…
to M> o kur galima rasti ar pamatyti tuos „pavyzdinius” literatūrinius rašinius?
Turiu tą pavyzdinį darbą – teiginiai pateikiami be jokių argumentų, remiamasi ne VIENU, o trimis autoriais jų nesiejant, o EP reikalauja remtis VIENU autoriumi ir tik programiniais jo kūriniais, kiti autoriai turi būti naudojami kaip KONTEKSTAS šiam vieninteliam. Visiškai neaišku, kodėl samprotavime kalbama apie gyvenimą, o argumentuojama literatūros kūriniais – jokio perėjimo, jokio loginio siejimo…
Pavyzdinis, Z.Nauckūnaitės nuomone, samprotavimas:
Ar saikingumas trukdo džiaugtis gyvenimu?
Nuo senų laikų žmogų varžo įvairūs dalykai: aplinkiniai žmonės,etikos normos, įstatymai, paties žmogaus sugebėjimai ar charakterio savybės. Todėl natūralu, kad kiekvienas, tinkamai įvertinęs kliūtis, stengiasi jų išvengti ar paversti privalumais. Dėl to žmogus pripranta save kritiškai vertinti, riboti savo norus, išsiugdo saikingumo jausmą. Bet ar tada neprarandamas tikrasis gyvenimo džiaugsmas – įvairūs potyriai: laimė, sėkmė, teigiamos emocijos po sunkiai ir atkakliai siekto tikslo?
Manau, kad žmogus, jausdamas saiką, išlieka sąžiningas sau, todėl gali nuoširdžiai džiaugtis gyvenimu. Tokiam asmeniui nereikia savęs apgaudinėti ir kankintis siekiant to, ko greičiausiai niekuomet neturės. Melavimas sau atitolina nuo realybės, o galiausiai suvokus, jog einama ne tuo keliu, patiriama nemažai neigiamų emocijų, kurios gali žmogų palaužti. Panaši situacija kuriama Sauliaus Šaltenio novelėje „Amžinai žaliuojantis klevas”. Kūrinyje pasakojama apie vyro, likusio su dukra, išgyvenimus, skausmą ir liūdesį. Pagrindinis veikėjas – intelektualas, kažkada dirbęs laikraštyje, dabar girtuoklis. Jo gyvenimą sugriovė, žmoną atėmė nuomininkas. Tačiau tėvelį pasirinko dukra, kuri tapo didžiausiu gyvenimo džiaugsmu ir atrama. Tėvas supranta, jog situacijos nepakeis, todėl išlieka sąžiningas sau, orus, nesižemina ir nekovoja su nuomininku. Nieko nereikalauja – jam užtenka dukros meilės ir klevo, simbolizuojančio dvasines vertybes. Tai parodo, kad net ir sudėtingoje situacijoje tinkamas savo jėgų įvertinimas suteikia stiprybės gyventi.
Taip pat svarbu, kad jausdamas saikingumą žmogus netampa egoistu ir gyvenimo džiaugsmą pajunta padėdamas kitiems. Kartais tereikia ne fizinės, o moralinės, dvasinės paramos: suprasti šalia esantį, užjausti, patarti. Toks asmuo nevengia suteikti pagalbą ne tik artimiesiems, bet ir svetimiems, o padedantysis patiria džiaugsmą galėdamas ištiesti pagalbos ranką. Apie tai rašo Bitė Vilimaitė novelėje „Kada piešime perlinę vištelę?”, kurioje pasakojama apie mažą užsispyrusią mergaitę, trokštančią mamos dėmesio ir meilės. Nors iš pradžių Evelina visai nėra sužavėta mamos surasta senute, kuri moko siuvinėti kryželiu, nenori ir neturi kantrybės užsiimti nuobodžiu darbu, vėliau viskas pasikeičia. Mergaitė pajunta džiaugsmą galėdama pasirūpinti senute, o pastarosios kantrybė ir nemeluotas gerumas pažadina gėrio daigelius ir Evelinos širdyje. Novelėje parodoma, kad žmogus gali pajusti laimę padėdamas kitam, galvodamas ne tik apie save.
Kita vertus, saikingas žmogus pernelyg save ribodamas praranda tikrąjį gyvenimo džiaugsmą. Toks asmuo pamiršta, kas iš tiesų galėtų suteikti laimės, ir pripranta nuolat jaustis nevisavertiškai. Šitoks jausmas dažnai apima tuos, kurie nuolat rūpinasi kitais, apleisdami save ir aukodamiesi dėl šeimos, artimųjų. Panašią situaciją galima pastebėti Antano Vaičiulaičio romane „Valentina”. Pagrindinė veikėja altruistiškai nori padėti šeimai ir yra pasiryžusi tekėti už nemylimo inžinieriaus. Valentina varžo savo jausmus, nenori parodyti simpatijų Antanui, nes jaučiasi įsipareigojusi kitam. Auka, kad ir nuoširdi, priverčia merginą jausti neviltį, slogumą, skausmą. Vidiniai išgyvenimai padaro nelaimingą ją pačią, suteikia daug skausmo ir Antanui. Valentinos tragedija parodo, jog pernelyg stiprus savęs suvaržymas, asmeninės laimės atsisakymas dėl artimųjų gerovės atima ne tik gyvenimo džiaugsmą, bet ir patį gyvenimą.
Saiką jaučia visi, tik nuo kiekvieno individo priklauso, ar saikingumas turės teigiamų, ar neigiamų pasekmių. Sugebėjimas įveikti savo silpnybes, nugalėti troškimą turėti kuo daugiau, mokėti duoti, ne tik gauti daro asmenybę brandesnę. Visur turėtų būti pusiausvyra, saiko jausmas turėtų būti sveikas, netrukdantis džiaugtis gyvenimo teikiamais malonumais. Laimingam žmogui nėra sunku atsisakyti vieno ar kito dalyko dėl kitų laimės ir vis tiek jausti gyvenimo pilnatvę. Nereikia norėti per daug – nenumaldomas materialių dalykų troškimas ar perdėtas perfekcionizmas kaip tik gali sužlugdyti ir atnešti vien skausmą. Saikingumas netrukdo džiaugtis gyvenimu, tik reikia išmokti vertinti tai, ką turi, tada pamatysi, kaip, anot Romualdo Granausko, gera ir gražu gyventi.
O gal čia literatūrinis rašinys? Beje, o kuo tie abu nauji žanrai skiriasi? Kada sulauksime išaiškinimo?
Čia labiau panašu į samrotavimą, remiantis literatūra. Nors kas čia žino, kokia yra to literatūrinio rašinio vizija??? O mokslai prasideda už pusmėnesio…
Jei čia- pavyzdinis rašinys- tada aš- Anglijos karalienė.
O ko jam trūksta? Rašinys kaip rašinys. Juk mokinys rašė, ne mokytoja.
Rašinys prastas – nenuoširdus, pritemptas prie temos (daug kur kalbama ne apie saikingumą, o apie kitus dalykus), netikslios, nesubtilios kūrinių interpretacijos – kaip kirviu pasidarbuota. Bet svarbiausia – visai nepagavau kampo, kuo šitas samprotavimas NAUJAS. Kuris iš minimų autorių buvo nurodytas kaip privalomas? Kurio lygio (vieno iš 7) šis darbas?
Aukščiausio lygio :D
Ten tikrai samprotavimas, o lit.rašinys tobulas šitas (seminaro medžiaga):
Moterų paveikslai
(pagal Jono Biliūno apysaką „Liūdna pasaka” ir Juozo Tumo-Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės”)
Jonas Biliūnas ir Juozas Tumas-Vaižgantas – du žymūs, didelę įtaką lietuvių literatūros raidai padarę rašytojai. Nedaug panašumų rastume jų biografijose, skyrėsi ir jų santykis su literatūra, požiūris į ją, rašymo stilistika, kūrinių atmosfera, tačiau šių rašytojų tekstuose galima rasti ir nemažai panašumų: aprašomas kaimo, neretai praeities, baudžiavos laikų, žmogus, žvelgiama į jo gyvenimo aplinkybes ir tai, kaip jos keičia veikėjo psichologiją, formuoja (o gal deformuoja?) jo asmenybę.
Ir Biliūno „Liūdnoje pasakoje”, ir Vaižganto „Dėdėse ir dėdienėse” vieni svarbiausių veikėjų yra moterys – Juozapota ir Severija. Iš pradžių jos abi panašios į tradiciškai įsivaizduojamą lietuvaitės paveikslą – gražios, skaisčiaveidės, linksmos, ypač pabrėžtas Sevilijos etniškumas – detaliai aprašomi jos liaudiški drabužiai, ji nuolat, kaip būdinga lietuvėms merginoms, renka uogas, grybus. Tačiau Juozapotos ir Severijos situacijos skiriasi. Juozapota jau yra ištekėjusi moteris, jos nekankina dvejonės ir ji nieko naujo nebeieško, tik siekia išsaugoti ir puoselėti tai, ką jau turi – šeimą, jai meilė ir rūpestis yra viena, moteris yra visiškai atsidavusi Petrui, sakytumei, tik dėl jo, dėl būsimo jų vaikelio ir tegyvena. O Severija – vis dar mergina, ieškanti savo laimės, svaiginama jaunatviškos meilės ir tik pradedanti pažinti pasaulio negeroves. Apysaka vaizduoja jos skausmingą brendimą – nors ir myli, Severija turi atsisakyti Mykoliuko, išteka už nemylimo, tačiau gero vyro Rapolo Geišės. Pareiga nusveria meilę tarsi parodant, kad kadienis doras ir teisingas gyvenimas yra svarbiau nei impulsyvumas, aistros. Net ir nemylėdama Severija išmoksta gerbti ir džiaugtis savo vyru ir ligi gyvenimo galo kruopščiai, savęs negailėdama rūpinasi juo.
Ko gero, svarbiausias Juozapotos ir Severijos skirtumas ir yra tai, kad Juozapota vaizduojama impulsyvesnė, jos veiksmai įkvėpti tikros, stiprios meilės ir ji elgiasi ne proto, o širdies balso klausydama. Severija nuosaikesnė. Ji susitaikiusi su savo likimu ir mėgina kuo teisingiau, geriau išnaudoti tai, ką turi.
Galima lyginti abiejų moterų gyvenimo tarpsnius – Juozapotos gyvenimo su vyru pradžia yra labai džiaugsminga ir vilčių teikianti, vėliau viskas ima krypti į blogąją pusę ir baigiasi tragedija – be jokio šviesesnio išrišimo. Severijos gyvenimo tėkmė po tuoktuvių iš dalies panaši – ji pradeda gyventi su vyru geruose namuose, be nepritekliaus tad negalėtų sakyti, kad jai blogai, nors ir be mylėto Mykoliuko. Vėliau pora netenka namų, galiausiai miršta Severijos vyras, ir jai nebelieka nieko, nebelieka dėl ko stengtis. Būtent tai, kad nebelieka paskutinio gyvenimo įprasminimo – žmogaus, dėl kurio dar būtų verta stengtis,- abi moteris priveda prie jų gyvenimo didžiausių duobių – Juozapota visiškai išprotėja, o Severija ima girtauti ir vogti, tačiau ji, priešingai nei „Liūdnos pasakos” veikėja, vėliau tarsi atsitiesia. Tik vargu, ar galima tokį atsitiesimą vadinti tikru, mat moteris tik grįžta į doros kelią, tačiau lieka vienišku žmogumi be tikslo.
Abiejų apysakų moterų paveikslai panašūs savo rūpestingumu, vaidmeniu šeimoje ir daugeliu kitų detalių, o skirtumai labiausiai kyla iš to, kad Biliūno apysaka – hiperbolė, vaizduojanti vidinio žmogaus pasaulio dramą (būtent dėl to joje nuolat kartojasi visiškos laimės virsmo visiška nelaime motyvas, todėl Juozapota virsta tuščiu kūnu be akių šviesos), o Vaižganto apysaka – siauresnio emocinio diapozono, nuosaikesnė, joje gilinamasi ne tik į žmogų kaip individą, bet ir bendruomenės santykius, mokoma doros, nuolankumo likimui ir pakantumo.
Skaitykite BEP p.20. “Rašinio apimtis: valstybinio brandos egzamino – 500–600 žodžių”. O šiame rašinyje yra, deja, tik 491 žodis, tad “tobulu” jis būti negali… ir tuo labiau pavyzdiniu…
oi kaip sunku su tais humanitariniais mokslais :)
ką bedarytumėt, įvertinimas buvo, yra ir bus subjektyvus…
Kai reikia „pasverti“ tik formalumus – ar tiksliai tiek žodžių, ar „tiek“ kartų pasirenta nurodytu kūrinių…
Bent mano, ne lituanisto, galva visiškas absurdas.
Genialus mokinio kūrinėlis gali būti ir 400 žodžių, ir gali būti formalus niekalo malimas 500-600 žodžių…
Nemanau, kad kada nors gali įsiviešpatauti taika ir ramybė lituanistų, anglistų, prancūzistų ir kitokių kalbinių „-istų“ padangėje… Tai ne tikslieji mokslai ir subjektyvumas – neišvengiamybė…
Juk formaliai žiūrint – „deja“ komentaras teisingas. Ir pagrįstas (formaliai) priekaištas. Trūksta 9 žodžių… Vieno ar dviejų sakinukų…
O egzamine skiriama laiko žodžių skaičiavimui? ir ką daryti, jei mokinys prastai skaičiuoja, bet puikiai rašo? Neturėtų gi per lietuvių kalbos egzaminą bausti mokinio už nemokėjimą skaičiuoti?
Keista lit.rašinio temos formuluotė…
K.Donelaitis “Metai”. “Vasaros darbai”
- Ak! – tarė Pričkus. – Kodėl gi galva kaip puodynė -
Pabarbinus skamba tuščiai ir dar skauda.
Tai vis tas Dočys, nevidonas didžiausias, Dar užvakar premijos kiek nuslėpęs,
Iš ryto pradėjo sveikatą taisyti,
O ją betaisydams, sustot negalėjo.
Prikalbino jis ir mane, dargi Krizą:
Manding, savo grašius jūs kepurėn sudėkit,
O aš jau, kur reikia, patsai pabėgėsiu…
Kada tik Dočys, tas galgonas, triskart subėgiojo,
Mes su dainom kuo garsiausiom, netekę sarmatos,
Nakties vidury mano Ancę su alasu kėlėm,
Dar nors mažo labai buteliuko prašyt užsigeidę.
O Ancė, nors miegą jau buvo miegojus,
Vienok nestokojo ji žodžių pačių įvairiausių.
Mane šitais žodžiais kaip reik pamokinus,
Šluotkotį griebė ir Dočį su Krizu vanojo…
- Ak! – tarė Krizas, Dočio guzus čiupinėdams,
- Nėra juk baisesnės armotos už kietą pagaikštį.
Dabar mes, nelyginant žvirbliai, kregždžių nupešioti,
Tai šit, kaip mus moterys kartais iškaršia,
Kad net kailiniai pamuštiniai apsaugot negali! -
- Šiukštu taip daryti, – patempdamas kelnes, Dočys prakalbėjo,-
Į teismą paduosiu, kam muša ji svetimus vyrus,
Jei savas tam reikalui tinka puikiausiai.
Maniškė tai laikos visad viežlybumo
Ir technikos jokios beveik nenaudoja.
Vienok nenorėčiau į savo duris aš barbenti,
Geriau jau patraukiam, brolau, pas Uršulę, -
Tenai, sidabrinį viršaus sumokėję,
Mes beregint gausim sunktos nuo žolelių.
Ir savo guzus išsigydyt galėsim…
(Sudrukavojo B.Dačiulis, nudrukavojo Bruonius)
Mieli kolegos, gyvenimas yra realus dalykas, ale ŠMM kūryba vienok nuo jo atsilieka, taigi saugokim savo sveikatą ir žyvatą – ir mažiau nervuokimės bent per vasaros darbus. Ar ne geriau kepti smėlio paplotėlius su anūkais irgi gražiomis kaimynėmis (retkarčiais): dargi ne laikas galvot apie rudenį, kai vasaros darbai šaukiasi rankų mūsųjų…
Pro memoria: Per mane niekas nepereis! – tarė Aklavietė (mislyk – ŠMM).
“Rūkytų kiaulė pypkę, bet apatinė lūpa per trumpa. Vadinasi, kad kuris nors ped. veikėjas galėtų rūkyti pypkę, tai yra, kad normaliai jaustųsi jam naujoje aplinkoje, jis turėtų užsiauginti apatinę lūpą – kitaip tariant, pakilti sąmoningumo laiptais, pasikeisti ne išoriškai, o iš vidaus. Nes dabar jį kankina neadekvatumas, vos pasijutęs nejaukiai jam nesuprantamoje aplinkoje, griebiasi agresijos, ima taikyti savo urvinius bendravimo metodus” (padarkyta iš S.Parulskio kūrybos).
Gerbiamieji, ankstesniais laikotarpiais jaučiau neprielankumą ne tik valdžiai apskritai, bet ir tiesioginei švietimo ir mokslinimo valdžiai (įskaitant ministrą, antraip – koks aš lietuvis būčiau?). Tačiau dabartiniais laikais jaučiu stiprią ir nuožmią neapykantą viskam, kas netikra, ciniška ir laikina. Šiais ir dar “geresniais” epitetais galima apdalinti dabartinę vykdomąją valdžią: pažiūrėkite, su kokiu pasitenkinimu Šimašius postringauja apie savo “kliurkas” su Baltarusijos žmonėmis, koks nykus Palaitis, skriedamas Lietuvos keliais skustagalvių (koks sutapimas!) greičiu, su kokiu neįkvėptu ir buku entuziazmu Steponavičius eksperimentuoja su mokiniais (ir jų tėvais) ir mokyklomis bei ten dirbančiais mokytojais! Galima būtų tęsti, bet neverta: pabaigos nesama…
O Kubilius! Neįmanoma nuo jo kaukės akių atitraukti! Baisūs laikai Lietuvoje nūnai stojosi, ilgai dar kapstysimės po konservatorių, klerikalų ir valinskininkų vyravimo visur kur…
Olimpinė ramybė dvelkia iš prezidentūros…