Kristina Sabaliauskaitė: „Vidurinėje tikrai nebuvau pyragėlis…“

Šiuo metu Lietuvos bibliotekose skaitomiausia knyga – Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Silva rerum“ (leidykla „Baltos lankos“, 2008). Šiemet išleistas romano tęsinys „Silva rerum II“ – perkamiausia knyga Nr. 1, kurios pirmoji laida išpirkta per dvi savaites.

Pirmąsyk išleistas 2008 m. romanas „Silva rerum“ kaipmat tapo pripažintu literatūros įvykiu ir savo aukštos „prabos“ autentišku, daugiasluoksniu, magišku ir įtraukiančiu pasakojimu apie XVII a. atmosferą pavergė literatūros kritikus, kultūros istorikus bei eilinius skaitytojus. „Silva rerum“ pelnė 2008 m. Jurgos Ivanauskaitės premiją, 2009 m. Metų knygos titulą bei daug kitų aukštų įvertinimų. Nuo 2011 m. liepos mėnesio Vilniaus turizmo informacijos centras veda ekskursijas po Senamiestį pirmojo romano takais – pagal maršrutą, kurį sudarė pati autorė. Tad visi norintieji gali išgirsti tikras miesto istorijas, įkvėpusias romaną.

Rašytoja, dailės istorikė dr. Kristina Sabaliauskaitė maloniai sutiko atsakyti į keletą „Dialogo“ klausimų.

Kokia būtų Jūsų idealios mokyklos (idealaus mokytojo, idealaus mokymo(-si) proceso) vizija?

Žinau, kad šiuo metu Lietuvos mokyklose yra labai daug problemų, o mokytojams dirbti labai sunku. Bet, manau, ir mokiniams nelengva. Juk mokykla, klasė – tai mažytis mūsų visuomenės atspindys, o visuomenėje dabar labai daug agresijos, piktumo, nusivylimo, iškreiptų vertybių. Galima būtų kapituliuoti ir sakyti, kad nieko negalima pakeisti, bet manau, kad mokytojai tikrai gali tai pakeisti ir nuo jų daug priklauso – jei jie yra asmenybės, jie gali pasiekti, kad ta pikta ir agresyvi tikrovė liktų už klasės durų, o per pamoką moksleivis atsidurtų kitame pasaulyje – kuriame veržiasi ugnikalniai ir skamba poezija, liuoksi egzotiški gyvūnai ir plasnoja gražiausi paukščiai, skaičiai atskleidžia savo paslaptis ir paslaptingai šypsosi Mona Liza. Tad svarbiausia, kad mokytis būtų įdomu, ir tai priklauso tik nuo mokytojo. Mokytojas tikrai neturi būti nei mokinio draugas, nei jo tarnas, nei bandyti atlikti tėvų vaidmenį, bet jis turi būti autoritetas, sugebantis sudominti. Tam jis turi būti pats truputį maištininkas – tarkim, nebijoti nukrypti nuo programos ir gauti per galvą nuo tikrintojų, jei jaučia, kad reikia prie kažkokios temos grįžti, ją pakartoti.

Blogiausia, kad bent jau kai mes mokėmės, mokymo sistema neskatino mąstyti, polemizuoti, daryti savo išvadas, o tiesiog kaip žąsiukams kimšo informaciją į snapą. Iš moksleivius auginančių draugų kartais girdžiu, kad šiandien nedaug kas tepasikeitė. Tarkime, daug kam nepatinka Donelaitis, jį laiko atgyvenusiu ir rašyti apie jo „Metus“ moksleiviams yra kančia (bent jau mums buvo). Jei šiandien dėstyčiau literatūrą, tokiam mokiniui pasakyčiau: prašau, štai tau rašinio tema – „Kodėl man nepatinka Donelaitis“. Išanalizuok, kodėl, tavo nuomone, jis negali būti šiandien aktualus, įrodyk citatomis, patyrinėk, kaip kiti rašė jo laikais, o gal rask analogų, kurie šiuolaikiniai autoriai kuria remdamiesi jo tradicija; pagrįsk ir apibendrink išvadas. Galbūt prieisi išvadą ir nustebsi, kad savo metu jis buvo tikras novatorius ir kad jo įtaka jaučiama ir dabar? O jei ir nepamilsi, vis tiek šitaip gilindamasis susipažinsi su jo kūryba, galbūt – pradėsi objektyviai gerbti (kad ir nemėgdamas) ir išmoksi pagrįsti savo mintis taip, kad tai nebūtų tušti skiedalai „patinka-nepatinka“.

Mano galva, šiandien informacijos tiek daug ir ji sklinda taip greitai, kad kalti ir kimšti sausus faktus į galvą nebėra taip svarbu (tiesa, bent jau vieną pasirinktą sritį pravartu būtų išmanyti gerai). Kur kas svarbiau yra žinoti, kaip ir kur tos informacijos ieškoti, kokiais būdais ją patikrinti. O žinių ir faktų sraute – pastebėti principus, dėsningumus, panašumus, suvokti sąsajas. Juk jei pažvelgsite – tai ir yra IQ testo esmė: pastebėti sekas, atskirti dėsningumus. Kitaip tariant – nepriklausomai mąstyti savo galva, įvertinti ir apdoroti turimą informaciją.

Kita didelė problema yra ta, kad humanitariniai ir tikslieji mokslai šiandien yra visiškai be reikalo tarsi supriešinti, nors iš tikrųjų juos sieja be galo daug principų. Geram literatui yra privalus nuoseklus loginis mąstymas ir beveik geometrinis siužeto struktūros pojūtis, tapytojas bus nieko vertas, jei neišmanys anatomijos, biologijos ir optikos, na o kas yra architektas – labiau menininkas ar matematikas? Tuo tarpu – čia kalbu kaip menotyrininkė – visa mokymo sistema (o tuo pačiu ir visuomenė) labai kenčia nuo to, kad nepakankamai dėstoma meno istorija, vizualinio kūrinio suvokimas. Juk menas yra puikus ir įdomus būdas pažinti religijos, politikos, mokslo istoriją, o vaizdo interpretacija ir jos dėsniai yra puiki mankšta protui. Liūdnus meninio neišprusimo rezultatus matome visur – nedaug tėra gebančių suvokti šiuolaikinį pasaulio meną, o ir patys gyvename apsupti dabar kuriamų neestetiškų dalykų – pradedant prastais interjerais, baigiant šlykščiomis daiktų pakuotėmis ir reklamomis, o apie televiziją ir TV studijų vaizdą jau nė nekalbėsiu. Manau, vizitai į muziejus ir galerijas nuo mažų dienų, akies pratinimas prie grožio yra tiesiog būtini. Kaip ir normalūs atlyginimai mokytojams – galime aimanuoti kiek norime apie smukusį mokytojo profesijos prestižą, tačiau niekas jo taip nepakelia kaip solidi, šio sunkaus darbo verta alga. To jums ir linkiu iš visos širdies.

Visas interviu – „Dialoge“.