Kuo labiau artėji prie savo pedagoginės odisėjos galudienių, tuo labiau supranti, jog būti mokytoju buvo – o kol kas dar ir yra – gera. Visiškai nebijai taip teigti, visiškai nebijai oponentų, pasišaipančių iš šio neva abrakadabriško prisipažinimo. Daugybę metų mąsčiau apie tokį fenomeną: žmogus dirba mokykloje, jo žingsniai gana patikimi, bet būdamas mažame būrelyje jis visada juokiasi ir iš savo profesijos, ir iš savęs, kaip šio užsiėmimo ar gyvenimo būdo atstovo.
Suvokdamas, jog buvimas mokytoju turi tiek pozityvių, tiek negatyvių pusių, visgi teigiu, jog mokykla mums padeda gyventi visavertiškiau.
Kai tave įsuka mokyklos malūno sparnai, pajunti, jog vienu metu vaidini ne vieną vaidmenį (tai, reikia priminti, liudija ne konformizmą ar netikrumą, bet profesijos daugiasluoksniškumą). Jeigu vien dėstytum savo discipliną – būtum tik dėstytojas, ir tiek. Mes, kad ir kaip norėtume atsiriboti nuo mokinių rūpesčių, vis vien jaučiame, kad esame ir socialiniai pedagogai, ir psichologai, ir mokslininkai, ir žurnalistai, ir aktoriai…
Paauglys purkštauja, stengiasi įžeisti – taip jis arba siekia atkreipti į save dėmesį, arba protestuoja, arba paprasčiausiai yra chamas. Bet diagnostika būtina. Niekas mums iš šalies nepadės. Žinoma, galima pasikonsultuoti, tačiau, kaip rodo praeities epizodai, tai tik dar labiau sukomplikuoja padėtį.
Kas yra unikalu? Vieną sykį atradai būdą, kaip išsisukti iš nemalonios situacijos arba kaip tinkamiau į ją sureaguoti, – tačiau kito visiškai tokio paties atvejo nebus. Žinoma, labai skauda, kai tyrinėji vaiko ar paauglio elgesio motyvus, tačiau praėjus kiek laiko palengvėja: juk mėginai ištirpdyti ledus, juk nebuvai abejingas. O kaip padėti? Padėti ne apskritai mokiniui, bet konkrečiam, – štai mūsų profesijos sudėtingumas bei malonumas. Visi šie epizodai yra mūsų darbo (arba buvimo mokykloje, arba apskritai buvimo mokytoju) charakteristika.
Trys pavyzdžiai.
Trečiokas gimnazistas neperskaito V.Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Argumentas: neskaitysiu, nes aš tikintis žmogus. Tylėjau. Analizavome per pamokas fragmentus, tad ir jis (nešiojo knygą) suprato romano esmę. Prižadėjo, jog per vasarą perskaitys. Rudenį klasėje viešai kaip niekur nieko: „Tai jūs kaltas dėl tos knygos – neprivertėte manęs, reikėjo diktatūros.“ Po kiek laiko atsiprašinėja, mėgina mane nustebinti maloniomis staigmenomis.
Kitas buvimo mokykloje fragmentas: abiturientė, gera mokinė, per pamokas gana įdomiai diskutuoja apie pilietiškumą, patriotizmą. Bet… sulaukiu jos laiškelio: „Aš, matyt, išdavikė – žadu studijuoti Airijoje. Mokytojau, ar gali būti taip: ten įgysiu aukštąjį išsilavinimą, jau kaip gera specialistė grįšiu į Lietuvą, jai tokia būsiu naudingesnė? Ar galiu negrįžti? Pasikalbėkime apie tai.“
Abiturientas per pamokas nei šioks, nei toks. Piktokas arba snaudžiantis. Matyt, pavargęs nuo mano akių, palieka kabinete raštelį: „Kas iš tos jūsų literatūros? Po metų – širdies operacija. Rimta.“
Trys epizodai, o tokių per mėnesį koks dešimt. Ir sukiesi…
Visas Stepo EITMINAVIČIAUS straipsnis – „Dialoge“.
Ieškau duomenų ...
mokytoju būti gera.Na o kai pradedi dirbti labai daug kas nuo daug ko priklauso. Aišku yra Mokytojų kurie sugeba išlikti Žmonėmis bet kokiomis sąlygomis ir ugdyti Žmonėmis vaikus. Kelis tokius ir man gyvenime susitikti teko. Deja, dabar dirbti LR mokytoju tikrai nėra jau taip labai gera. Iš bėdos galima ištverti ir su tom problemom susitvarkyti, bet džiaugtis tokiu darbu gali tik beviltiškas mazochistas…
Nuo devintos klasės žinojau, kad būsiu literatūros mokytoja. Ir ja tapau. Dirbu 28-tus metus. Per juos būta visko – ir dienų, kai galvojau: koks velnias nešė mane į tą galerą, ir laimės akimirkų. Pasitenkinimo, kai grąžindama kontrolinius darbus matai, jog tavo triūsas nenuėjo veltui… Džiugesio akimirkų, kai ateina padėkoti pačius aukščiausius įverinimus gavę abiturientai…Palaimos minučių , kai gauni kalėdinį sveikinimą iš seniai mokyklą baigusio ir užjūriuos gyvenančio mokinio…Ir suvokimo , kad vis dėlto “sėdi savo rogėse”, kai visų nuvertintas įžūlus paauglys tavo pamokoj elgiasi drausmingai. Nes kreipiesi į jį be riksmo,ramiai. Jei bent minimaliai gerbsi mokinį – jis atsakys tuo pačiu… Pereitą ketvirtadienį kamuojama beprasidedančio gripo, skaudama galva vedžiau 5 kl. pusmečio įvertinimus. Didelei penktokų klasei skyriau savarankiško darbo užduotis , paprašiau tylos, kad neprivelčiau klaidų savo “buhalterijoje”. Buvo taip tylu , kad uodo zirzimą galėjai išgirsti…Mes turime laimę dirbti su jaunais gražiais žmonėmis ( ne paliegusiais, nusikaltėliais ar marginalais), priversti pasitempti, žengti koja kojon su laiku, turime galimybę ilsėtis du vasaros mėnesius.Mokytojo darbe yra ir gražių pusių , ne vien tik tamsiosios….
pamiršote pridėti, kad be to, ką parašėte, mokytojas dar nuolat dejuoja ir verkšlena dėl jo neįvertinimo…
Kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį.O apie mokytojas blogai atsiliepia pavyduolės, kurios pačios norėjo , bet netapo mokytojomis . Todėl ir pavydu gėlių Rugsėjo pirmąją, naujo kostiumėlio šventei, edukacinių išvykų ir visai pusėtinos algos, jei turi normalų krūvį.
šaunu, kad patvirtinote, jog gyvenate gana gerai :) Maža tokių mokyklose :)
Neseniai perskaičiau Jūsų, gerbiamas Steponai, knygą “Nuskinti dieną”. Šviesi, skaidri nuotaika,jokio pykčio, nesantaikos nei su kitais, nei su savim, visos mintys-apie literatūrą ir savo mokinius…Esat mokytojas iš pašaukimo. Esat Mokytojas šviesulys. Į Jus net pikčiausi komentatoriai nedręsta mesti akmenio…
Varčiau ir aš tą knygą – parašyta nuoširdžiai ir skaitomai. Bet spėju, kad Steponas yra ne mokytojas bet direktorius, arba turi nedidelį krūvį. Kitaip vargu ar turėtų laiko knygoms rašinėti. Aš pats išleidau keturias knygas, tačiau jau po to kai mane išmetė iš mokytojų. Dirbdamas paprastai išeikvodavau visą energiją pamokoms besiruošdamas ir su vaikais bendraudamas. Vakare pavargusiam jokio noro rašyti nebūdavo, net kokią informaciją į rajono laikraštį sunkiai besukurpdavau….
kaip gerai,kad mokytojui Lietuvoje labai gera,tiesiog kuo blogiau,tuo geriau.
Stepas yra paprastas mokytojas, turintis pilną krūvį. Labai daug veda renginių rajono mastu, rajono bibliotekoje, priima kitų mokyklų mokytojus ir pats pas juos važiuoja. Ne tinginys, broliai ir sesės.
Respect Steponui, nes bent jau aš tikrai žinau ką tai reiškia – rašyti nuvogus laiko nuo dsrbo. Nes normalus mokytojas laisvalaikio kaip ir neturi. Iš karto prisipažįstu – jis už mane žymia gabesnis bei ištvermingesnis.
dirbu 21 metus mokyklos ir niekaip nesuprantu, kodel mokytoju buti gera? Kad turi kazkoki darba? Kad ne bedarbis?
Tai , ponia, eikite sniego nuo šaligatvių kasti. Kam kankinatės pati ir kankinate kitus?
Nesikankinkinkite dėl savęs ir kitų nekankinkite. Beviltiška nuomonė.
Dar bevitiškiau dirbti darbą , kurio nekenti.Galvojat , to nejaučia vaikai? Užtat ir nekenčia tokių atgrubnagių mokytojų. Kurie į mokyklą nuėjo vien dėl to, kad niekur kitur netiko.
kenti – nekenti. Darbas yra darbas, tiesa, mokytojų dauguma moterys – jos visurmėgsta brukti emocijas. Šiaip, jeigu dirbti – tai dirbti reikia gerai, o tą džiaugsmą geriau pasilaikyti sau ir viešai nedemonstruoti. Sako, kad buvo žydų, kuriems ir Osvencime buvo gerai – prisitaikė prie sąlygų ir net biznį varė
Tipiška runkeliška lietuvio galvosena : tik nesidžiauk garsiai laime, nes išgirs nelaimė. O tikriau užpavydės kitas. Kaipgi kitaip – jei daugiau uždirbi, mažiau sveri, jei sėkmingai ištekėjai, jei egzaminus puikiai laiko tavo mokiniai…Baisus netaktas sakyti, kad tau sekasi gerai, kad ir gyveni gerai. Kaipgi čia – reikia choru miaugzti kaip viskas blogai ir dar blogiau bus, kad įtiktum aplinkiniams. Kitaip būsi balta varna ir visi į tave žiūrės įtariai.
na niaugzti nebūtina, o patylėti sveika. Tylėjimas auksas. Na, o kada rimta profsąjunga surengs rimtą streiką būtent tie, kurie nori būti mokytojais ir mėgautis šio darbo teikiamais džiaugsmais, turėtų tame streike dalyvauti ir stengtis pagerinti savo padėtį iki realaus, tikro oraus buvimo Mokytoju.
mokytoju dirbti gera, tai tiesa, mielos akimirkos padeda pamirst nesklandumus.O kad padejuojam – ner ko stebetis, juk dauguma musu esam moterys, reikia mums to padejavimo, kartais kas paguodzia , ir vel pasaulis sviesus.
O man irgi dirbti gera. Buvo ir yra.Tik vienas bet… – jau 34 metelius palikau mokykloje – nuovargis jaučiasi – o dar visos tos moderniškos nesąmonėlės – oi, eičiau į pensiją- tikrai eičiau – nieks neleidžia.
Idomu, kiek Stepo, Burgio ir kitu ypatingu mokytoju mokiniu renkasi mokytojo profesija? Deja, manau, kad ne trupucio ne daugiau nei visu kitu, nenorinciu saves viesinti ir girtis kolegu. Teko sutikti daug ‘pilku’, dirbanciu tikra darba be ypatingo pripazinimo ir pagyrimu, mokytoju, kurie tyliai, ramiai dziaugesi savo(ne savo, o savo mokiniu ) sekme.
Tik , meldžiamos, nenusimirkite nuo savo pilkumo ir kuklumo.
Perdėtas kuklumas – jau diagnozė. Dargi labai rimta.
taigi ir nereikia nieko perdėti. Gal ir yra mokytojų, kurie džiaugiasi savo pašaukimu, bet jeigu jie mano, kad turi tinkamas darbo sąlygas ir yra patenkinti savo alga bei drausme mokyklose, bei teigiamai vertina ŠMM veikla tai jie yra…. Na paisieškokit epitetų patys. Estijos mokytojai ruošiasi rimtam streikui nors gyvena už mūsiškius maždaug dvigubai geriau. Beje juk išgyventi galima ir už keturis litus per parą – buvo toks jaunuolis kurį reklamavo “Delfis” Nemažai žmonių išgyvena ir be pinigų..
Čia toks kaip ir juokas. Viena dar gana pajėgi 32- ą ratą mokyklėlėje besukanti draugė sako: tu žinai, jeigu aš rašyčiau klasės lentoje sakinį ir parašius “my” – man būrų pranešta, kad už tokią pačią algą gavau darbą ne mokykloje, aš jiems “liu” jau nebeparašyčiau…Kiek pakeltų nykštį?
Atsiprašau – būtų (vietoj būrų…)
Mokytoju būti gera, nes: tai darbas su vaikais ir jaunimu, o tai, kaip žinia, ir pačiam padeda taip greit nepasenti; neleidžia apkerpėti mąstymui ir reakcijai; verčia nuolat daug kuo domėtis – kas gyvenime ne taip paprasta; kartais sulaukiama nuoširdaus atsako į tai, ką darai; galų gale, tai pačios pamokos vyksta ne visą darbo dieną ir žinoma, ilgos atostogos vasarą. O juo būti bloga, nes: valstybė šį darbą dirbančių žmonių nevertina, ir tai parodo aiškiai per mažas atlyginimas; visuomenėje mokytojai nemėgstami, nes per vaikus mato ir tėvų bėdas, o tai niekam nepatiktų, negana to, tėvams dėl vaikų ir pačių savęs širdį skauda ištisus 12 metų; valstybė ministerijos asmenyje iš mokytojų reikalauja neįmanomai daug, niekas nesugebėtų gerai ir su meile tiek padaryti, nebent koks antžmogis. Dabar tas puses palyginkim. Hmmm… Kažkodėl nusveria antroji…
įdomu… ką išvardintumėte prie valstybės ir visuomenės vertinamųjų?
Kokia idealistė ir romantikė bebūčiau, antrą kartą mokytojo profesijos nesirinkčiau…Nėra jau taip gera, kaip Steponas rašo…Ypač, jei dar ir sau norisi pagyventi…
Žinot, geras klausimas. Iš tiesų, ką valstybė vertina? Ko gero, pirmiausia visų sričių švogerius, po to aukštesniuosius teisininkų sluoksnius ir bankroto administratorius. A, dar visokio plauko konsultantus. Ko gero, tai viskas… Kaip manot?
Išties-kam Lietuvoje gyventi gera?Kažkur jau girdėtas klausimas, tik ten klausiama “na Rusi”…
va va… nėr ką vardint.. tai kuo mes kitokie?
Aš esu kitoks, nes tokių kaip aš daugiau nėra…
:)))) ne apie asmenį klausiau, o apie profesiją…
Puikiai supratau Jus ir 09:42. Bėda ta, kad bet kurios profesijos atstovai yra asmenys (individai). Kadangi individai skiriasi, tai yra tokių (vadovų), kurie nori pagal profesijas tuos individus unifikuoti. Toks darbas nedėkingas, o individai jaučia diskomfortą ir yra nelaimingi. Nekalbu apie tai, kad bendrų reikalavimų (principų) privalu laikytis visiems: ir man, ir Jums, ir ministrui, ir premjerui, ir kunigui… Mokiniams taip pat, deja.
menesi nebuvau mokykloj, kai grizau – is karto i akis krito suvarge mokytoju veidai isvagoti raukslemis, susirupine veidai, tamsus paakiai, nutyse drabuzeliai, nusiburbuliave megztukai, nesmagus kalbos tonas, vieno zodzio nelaimiu laivas. Ir pagalvojau – kokia sunki mano profesija, kai nei dziaugsmo ner, nei finansu susitvarkyti nors isvaizda, nei sviesos tunelio gale. Kiekvienais metais tas pats ir i graba skambutis nuskambes… Kiekvienais metais reformos ka nors pablogina. Baigtas beviltiskas eikalas, isskyrus tiems, kurie siekia keisti darba. Nors pasikark jau iskart.
Mokytoju būti gera, bet kaip pamatai bukos vadovės daugiareikšmį žvilgsnį, kuris rodo kaip ji tave vertina,kad ir kiti taip tave vertintų, ignoruotų – tai darosi nebegera…
Mielieji,niekas mokytojų nesupras,nes niekas tiek daug ir taip sunkiai nedirba.Iš tikrųjų esame atsidavę šiam darbui,skiriame daug laiko.Kad esame neįvertinti,kita kalba.Turi daug ko atsisakyti,ne per dažnai esi kultūros apsupty,kelionėse retas svečias ,ir pan.Jeigu tavo mokiniai laiko valstybinius egzaminus,atostogų belieka vos mėnuo.Visą laiką jautiesi atsakingas.Bet..šventės,gėlė,gražus žodis,neblogi rezultatai švelnina situaciją…ir lauki rugsėjo.Aš už stepukus.
Neringos meras Vinkus šiandien vienoje TV pasakė maždaug taip: švietimas yra mūsų (arba tautos) stuburas. Stuburas jau sulaužytas, o likučiai tuoj bus pribaigti. Kas tai padarė? Ypač paskutinysis – Steponavičius – bestuburis visom prasmėm. Būtent jis labiausiai nori, kad ir mokytojai būtų bestuburiai.
Pabaigai tarstelsiu: dievas yra, nes aš dar su stuburu – mokyklą palikau… ŠMM įvairaus plauko klerkynas turėtų asmeniškai pažinoti vos ne kiekvieną Lietuvos mokytoją: kiek tos Lietuvėlės, anot vieno komentatoriaus. O ką išdarinėja vyr. klerkas, viceklerkai ir dar tūkstantis… (gal nerašysiu šio žodžio)?
Vergui paduok duonos kriaukšlę ir jis bučiuos ponui ranką. Nebučiavau ir nebučiuosiu niekam. Kam labai gera mokykloje – šaunu. Kas kamuojatės – galvokite apie savo varganą būtį, neaiškią ateitį ir liūdną pabaigą; ar ne geriau galvoti apie išeitį iš tos beprasmybės (kalbu ypač apie tuos, kurių likimas bus nuspręstas po kelių metų ar anksčiau).
Dabar jaučiuosi žmogumi. Uždirbu mažiau, bet nebesusiduriu su idiotizmu savo aplinkoje.
Patikslinu: Vinkaus minties esmė yra tik pirmajame komentaro sakinyje.