Virginijus GUSTAS – 34-erių metų filosofijos doktorantas. Vyras vienas augina tris vaikus – dvynukes devynerių metų mergytes ir trejų metų berniuką. Virginijaus žmona Vilija prieš kiek daugiau nei metus žuvo autoavarijoje: važiuodama į universitetą, į egzaminus, slidžiame kely nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į autobusą. 29-erių metų moteris žuvo vietoje…
V.Gustą kalbina „Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena TERVIDYTĖ.
Mane nustebino, kad Jūs, vienas auginantis tris vaikus, dar ryžtatės imtis filosofijos studijų. Gal ir pradėkim nuo to klausimo: kam užimtam žmogui, nestokojančiam visokių gyvenimo iššūkių, reikalinga ta filosofija?
Filosofijos studijos atėjo daug anksčiau, dar iki tol, kol teko vienam gyventi su mažais vaikučiais, ir jos atėjo – banaliai sakant – iš saviraiškos paieškų, iš įdomios, prasmingos veiklos siekio. Šeimyninės aplinkybės, kad tuo metu aš jau buvau vedęs ir buvo mažų vaikučių, turėjo savų niuansų, bet irgi buvo man palankios, nes žmona laikė 3 ar net 3 su puse šeimos kampus. O paskui – tas likimo posūkis ar persivertimas… Ir teko pačiam imtis visko – kitaip tiesiog nebuvo įmanoma.
Kažkaip po žmonos mirties man vis skambėjo mintyse vieno iš Dostojevskio brolių Karamazovų frazė. Dabar neatsimenu, kuris iš brolių, atrodo, vyresnysis, matydamas pasaulyje vykstančią neteisybę, kad mažas vaikas miršta iš bado, priekaištauja Dievui: jeigu tu, Dieve, leidi, kad vyktų šitokia neteisybė, maži vaikai nebūtų globojami ir turėtų mirti, – kam tu man reikalingas? Man toks Dievas negalioja. Gal aš čia laisvai interpretuoju Dostojevskį, bet mintis ten tokia. Ir šita frazė man skambėjo. Pasakiau sau: gerai, jeigu taip viskas yra, jeigu pasaulis taip sutvertas ar susitvėręs (čia jau ilgesnis – filosofinis – klausimas, matyt, amžinas), ar tai nuima nuo manęs atsakomybę, ar kaip tik jos prideda? Šiuo klausimu laikyčiausi mūsų bendro pažįstamo profesoriaus Šliogerio pozicijos: būtent jei nėra aukštesnių jėgų, tai visa atsakomybė tenka man. Aš staiga supratau, kad atsidūriau akistatoje su žiauriu likimu: štai trys vaikai, štai mano situacija, – ką man toliau daryti? Nėra atsitraukimo kelio. Negali sau pasakyti, kad šiandien esi pavargęs, kad šalia yra žmogus, kuris, jei tu negali, vaikus paglobos… Ir mano apsisprendimas buvo aiškus: jeigu likimas yra toks, aš turiu dėti maksimalias pastangas, kad tie vaikai, kurie ir taip jau buvo apiplėšti, – įsivaizduokite, tokiame amžiuje netekti mamos, – visais kitais požiūriais turėtų visavertes gyvenimo sąlygas.
Visas interviu – „Dialoge“.
Ieškau duomenų ...
Reikia tokių apmąstymų, tokių žodžių. Ačiū ir p. Virginijui,
ir žurnalistei.
taigi panos atkreipkit dėmesį – seksualus, pareigingas, vaikus moka prižiūrėti. Blogai tik kad filosofas. Siūlau sužavėti jį taip, kad mestų filosofijos studijas
Superinis interviu,
Labai patiko ši Virginijaus Gusto mintis:
„Savo gana sudėtingoje situacijoje supratau labai įdomų dalyką – žmogus kažkuris prasme yra nepažeidžiamas ir absoliučiai nesuprantamas: kiekvienas žmogus yra unikalus – aš galiu uždėti matricą, galiu jam taikyti ugdymo, mokymo metodus, galiu siūlyti jam gyvenimo praktikas, dvasingumo, tobulėjimo kelius – jis vistiek išlieka unikalus, turįs savo autentišką branduolį, ir jis bus man absoliuti paslaptis“
Ši mintis visiškai priešinga B.Burgio pavirkavimams savo bloge sausio 17 dieną:
“Vaikai neklauso tėvų. Moksleiviai neklauso mokytojų. Mano studentai neklauso manęs… Ką tik baigiau juos egzaminuoti. Tragikomedija. Plačiau nekomentuosiu, bet paryškinkime tą mintį – daugelis iš jų geriau už mane, geriau už rektorių, švietimo ministrą, tėvus ir visus kitus patarėjus žino, ką ir kaip reikia daryti (nedaryti), jei esi studentas. Jie žino, o aš nežinau!
*
Mano anūkėlės geriau už senelį žino, kaip reikia rengtis, kokius filmukus žiūrėti…”
Matyt seneliui taipogi praverstų pastudijuoti filosofiją…
Gerb.Elena, ačiū už tai, kad randate tokių žmonių kaip Virginijus, kad mokate juos atverti.
Na, o Vladui nuoširdus patarimas – neskaitykite Burgio blogo, nieko protinga ten nerasite be to nuolatinio: PAGIRKITE MANE, PAGIRKITE MANE.
Malonu, jei šis żmogus jums patiko
Iš tiesų gyvenimiška istorija apie konkretaus žmogaus gyvenimo situaciją. Tai pavyzdys tiems, kas tik kritika pinigais, darbo reikalais rūpinasi, o ne mato, kad mes turime ir kitą veidrodį. Čia tai gražus darbas. Ačiū. Kritikai, leiskime pareikšti pastabas, bet atsakingai. Mūsų mokiniai irgi skaito.
O kas jums konkreciaia patiko? Pasakykite. Nematau ir zurnalistes jokio nuopelno. Sutiko neeilinio likimo zmogu ir uzrase, ka jai papasakojo.
Manau tame ir nuopelnas, kad sutiko ir kad užrašė:)
Nesupratote esmės, bet supratote pjautynėms ar ginčams. Tai atviruno ir supratimo straipsnis. Čia neieškokite kabliukų. Atvirai ir nuoširdžiai pasakyta.
Pritariu Rimui . Imame żavėtis tuo, kas elementaru, kas anksčiau daugumai buvo norma.
Kas patiko? Išmintis, kuriai atsirasti reikia arba daugelio metų, arba kritinės situacijos – to plono lyno virš gyvenimo bedugnės. Ačiū už tai, kad tokie straipsniai, tokie žmonės padeda stabtelti ir bent pagalvoti – o kas gyvenime svarbiausia? Banalu? Gal ir taip. Tada neskaitykite, nesižavėkite. Beje, čia žodis “žavėtis” nelabai ir tinka. Kai man atrodo kas nors labai sunku, nervina, erzina, nueinu į angelėlių puslapį (nuo vėžio mirusių vaikučių mamų ir tėvelių pokalbiai), paskaitau dar kartą kurią nors mažylio istoriją ir suprantu, kokie mes kvaili ir niekingi esame ir kiek daug gyvenime turime, bet nesuprantame turį.Rimai, Augi, ar sugebėtumėte džiaugtis ir piešti komentaruose šypsenėles, kai merdinčiai tavo mažylei studentė iš Japonijos atsiunčia pačią gražiausią suknelę susitikimui su Dievuliu? Yra žmonių, kurie pasaulį mato kitaip – tikriau, esmingiau nei mes. Ačiū, Elena, kad tokių žmonių randate, kad pasibeldžiate į jų širdis ir parodote gražią, kilnią Žmogaus Sielą.
Viskas puiku. Beje net mano vaikystėje buvo aišku,(nekalbu jau apie Smetonos, caro, kunigaikščio Vytauto ir kitokius laikus) – jei mirė motina – vaikais rūpinasi tėvas. Tai savaime suprantama, tai pareiga – seniau nebuvo vaikų namų ar tų gyvybės langelių kur galėjai tuos vaikus sukišti. Tiesa, be žmonos likęs vyras, paprastai susirasdavo kitą žmoną, dėl to ir yra tiek daug pasakų apie pamotes…
man tai puiki informacija, kad uz filosofijos studijas galima normaliai islaikyti tris vaikus, o uz mokytojo darba-viena vaika vos ne vos…
Kalbintojo klausimai puikūs, atsakymai nuoširdūs. Man tik susidarė įspūdis, kad VG nėra toks tvirtas, kaip bando pasakyti. Matyt dėl to, kad žmona tris su puse kampo laikė… Bet, turint minty didžiąją dalį patižusių vyrų, šaunuolis.
O Levinas žydas, tai greičiau Kantas yra lietuvių kilmės. Bet čia tarp kitko…
Margaritai: kuo žymus buvo Levinas?
na tuo, kad žydas. Ar žinote bent vieną žydą kuris nebūtų įžymus?
Manau, jei žydas interviu duoda, dar nereiškia, kad diskriminacija verta dėmesio.
Levinas – prancūzų filosofas egzistencialistas, kilęs iš Kauno. Niekada Lietuvos nesiilgėjo, nors tėvas pavardę buvo susilietuvinęs. Jo pavardė užsienietiškai skamba, berods, Livain (originali tėvo buvo Levyne). Įdomios jo etinės pažiūros. Filosofinės jo pažiūros manęs nežavi. Nėra labai garsus, bent tiek, kad visi būtų girdėję kaip Nietzsche ar Camus. (Ką padarysi,studijavau filosofiją…:))
Ačiū už paaiškinimą, o tai maniau, jog suklydot: norėjot parašyti Leninas.