Aistringasis G.Simenonas

„Tėveli, pasakyk: „Aš tave myliu.“

„Žinoma, Marie Jo, aš tave myliu…“ – atsakė Georges’as Simenonas, o jo širdin įsismelkė nerimas. Vyras prisidegė pypkę. Per dieną rašytojas surūkydavo keletą pypkių, tačiau, nepaisant žalingo įpročio, buvo stiprus. O štai dukros sveikata nedžiugino.

Simenonas stengdavosi tenkinti kiekvieną dukros norą. Visus Denyse, Marie Jo motinos, priekaištus, esą pernelyg mergaitę lepina, nuleisdavo negirdomis.

Georges’as apskritai nereaguodavo į tai, ką sakydavo Denyse. Norėdamas apraminti išklerusius žmonos nervus, išsiuntė ją su 11-mete Marie Jo į sanatoriją. Tačiau poilsis ne tik nedavė naudos Denyse, bet dar ir dukra grįžo namo apimta gilios depresijos. Mergaitei viskas aplink ėmė atrodyti nešvaru, ji nieko nebevalgė – bijojo mikrobų. Tolesnis gyvenimas priminė košmarišką sapną: klinikos, krizės, vaistai, depresijos…

O dar vėliau Simenonas nupirko dukrai butą Eliziejaus laukuose, mokėjo už įvairiausius kursus – tapybos, šokių, aktorinio meistriškumo, fotografijos… Marie Jo taip ir nerado veiklos, kuri jai būtų patikusi. Nesutiko ji vyriškio, kurį pamiltų.

Netrukus Georges’ui paskambino vyriausiasis sūnus: Marie Jo nusišovė…

Mergina buvo kremuota, o jos pelenai išbarstyti prie seno kedro šaknų Simenono namų sode. Po laidotuvių niekas nė nenutuokė, kokie demonai drasko tėvo sielą. Tik po keleto mėnesių jis rado savyje jėgų prisiliesti prie dukters daiktų – jos dienoraščių, laiškų, magnetofono kasečių. Pasirodo, dukra dėl visko kaltino savo motiną. Denyse porą mėnesių iki tragedijos, 1978-ųjų kovą, išspausdino prisiminimų knygą „Paukštelis katei“, su paantrašte „Madam Megre santuokinis gyvenimas“ – ir geltonoji spauda ėmėsi gardžiuotis šokiruojančiomis įžymaus rašytojo asmeninio gyvenimo detalėmis…

Dukra tiesiog nepakėlė purvo, kuriuo buvo apdrabstytas jos tėvo vardas, ir išėjo iš gyvenimo. Jai tebuvo 25-eri – tiek pat, kiek Denyse, kai Georges’as su ja susipažino. „Keistas sutapimas…“ – pamanė Simenonas.

Visas Danos DOVYDAITYTĖS parengtas straipsnis – „Dialoge“.