Psichologą Evaldą KARMAZĄ kalbina „Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena TERVIDYTĖ.
Jūs daug dirbate su mokytojais, važinėjate po mokyklas: dėl ko į jas važiuojate ir ką jose matote?
Dešimt metų dirbau su smurto temomis, daugiausia – su seksualiniais nusikaltimais prieš vaikus. Ir mokyklą atradau vykdydamas įvairiausius prevencijos renginius: aiškindavomės, kaip saugotis, kaip atpažinti, kas gali tave išnaudoti… Bet kai pradėjau lankytis mokyklose, jų darbuotojai, pedagogai dažnai iškeldavo kitus klausimus. Vienas iš jų, ypač aktualių, ką daryti su tais, kurie nenori mokytis. Ką daryti su tais, kurie agresyviai elgiasi, leidžia sau labai daug?
Dar vienas dalykas, kurį teko pastebėti: net jeigu mokytojui pasiūlai, ką su tokiu mokiniu daryti, net jei parodai, kaip užsienyje tokias problemas sprendžia, atsiranda dar viena „nematoma“ tema – ją mokytojai dažnai pamini. „Jūs čia lengvai pasakojate, – sako, – bet iš kur mums imti sveikatos ir laiko visa tai įgyvendinti?“
Taip aš pamačiau, kas mokykloje dabar yra pati aktualiausia tema, – tai mokytojo psichinė sveikata.
Būtent mokytojo?
Aš matau, kad jeigu mokytojas yra sveikas, išsimiegojęs, pailsėjęs ir motyvuotas, jis gali daugiau negu 95 proc. problemų išspręsti pats be jokių papildomų mokymų.
Pamokų metu?
Ir pamokų, ir pertraukų. Tačiau matau chronišką mokytojų nuovargį, motyvacijos trūkumą, pesimizmą savo darbo atžvilgiu. Jokios ateities nematymą. Ir tai daro mokytoją – aš net pavadinimą tam sugalvojau – autopilotu.
Neretai mokykloje situacija yra tokia – jeigu tu turi entuziazmo, tikėtina, kad kolegos į tave žiūrės kaip į truputį trenktą: ach, tu nori daugiau dirbti? Tai mes tau galime keletą darbelių perleisti…
Per 4–5 metus aplankydamas šimtus mokyklų ir bendraudamas su pedagogais pamačiau, į ką reikėtų atkreipti jų dėmesį. Jei kasdamas atsidūrei duobėje, tai toliau kasdamas krisi dar giliau: reikia sustoti ir pažiūrėti, ką darai ne taip. Pedagogo kokybė yra ne vien tai, ką jis žino, bet ir tai, kaip jis moka matyti save. Mokytojui labai svarbu nuolat matyti moksleivį, žinias ir save.
<…> Kitas niuansas – nuolatinis noras išeiti iš darbo. Pedagogas galvoja: tempsiu, dirbsiu iki birželio – ir viskas, tada – gal kur į užsienį išvažiuosiu ar ką kito susirasiu. Taip ateina vasara, atostogos, mokytojas pailsi… Ir vėl iš naujo mąsto: padirbsiu iki naujų metų… Taip galima 10 ir daugiau metų puoselėti mintyse planą išeiti iš šitos mokyklos – ir vis neišeiti, bet gyventi su mintimi, kad tuoj tuoj tai padarysi.
Ką tai reiškia? Kad mokytojas darys tik tuos darbus, kuriuos „iki išėjimo“ padaryti būtina. Jis nesiims veiklos, kuri reikalauja, pvz., pusės metų, kuriai reikia kūrybiškumo, įtraukti vaikus, jis nesiims suburti būrelį, – juk nežino, kiek šitoje mokykloje dirbs.
Vadinu tai svečio psichologija. Ji dažnai būdinga ir keliose mokyklose dirbantiems specialistams.
Matau mokykloje tokius 3 darbo stilius – jie skirtingi ir turi skirtingas pasekmes.
Visas vyriausiosios redaktorės Elenos TERVIDYTĖS interviu su psichologu Evaldu KARMAZA – „Dialoge“.
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
Liūnos mintys, bet, deja labai teisingos.Pati priklausau tai mokytojų grupei, kurie ruošiasi ir ruošiasi palikti mokyklą ir pasiieškoti šiek tiek ramesnio gyvenimo.Priežastys tos pačios- begalinis nuovargis, įtampa, stresas, nuolatiniai tikrinimai, gąsdinimai ir spaudimas- dar daryk, dar, dar…, aukokis dėl mokyklos, aukokis dėl mokinių.Pavargau, nors iki užtarnauto poilsio dar geras laiko tarpas.
Teisingos, mano manymu, iškeltos mintys. Bet štai koks klausimas: mokytojų trūksta, ypač atokiose vietovėse. Ministras ir jo pagalbininkai rado išeitį: paieškoti Lietuvoje bet kokį aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių (jaunimo), paskaityti jiems kažkokį kursą ir pakviesti padirbėti mokykloje du metus. Esu giliausiai įsitikinęs tokių veiksmų beprasmiškumu, netgi žala ugdymui. Du metai su viltimi, kad dalis galbūt pasiliks ilgesniam (o gal visam) laikui? Tuo tarpu pedag. universitete mažinamas finansavimas mokytojų rengimui, sukūrė dar motyvacinį testą (policininkams, teisėjams ir kitiems tai nebūtina!). Tikroji padėtis mokykloje maskuojama įvairiausiais būdais, nes mirtinai reikia išlaikyti gyvuosius krepšelius. Šalia sunkėjančio gyvenimo Lietuvoje mokytojas dar privalo aukštai iškelta galva atlaikyti kai kurių mokinių terorą – panardykit YuoTube, įsitikinsit. Geresnio darbo nei mokytojo aš neįsivaizduoju, bet esu laimingas, nes artėja “pabaiga”: nedirbsiu nei dienos, kai išeisiu į pensiją. Taip mano beveik visi mano kolegos (nors taip tikriausiai vienas kitas nepasielgs). Kažkoks nužmogėjimas visuotinis…
Dirbu mieste, todėl nežinau ar būsiu teisi, bet samprotauju taip.Mažėja mokinių, mažėja pamokų.Daugelis mano kolegų sunkiai randa darbą net kaimo mokyklose, todėl visai neprotinga paleisti į mokyklas programą “Renkuosi mokyti”.Juk ten susirinkęs žalias jaunimėlis, kas jiems- nepatiks ir išeis, o vaikus reikia ne tik mokyti, juos reikia ir auklėti.Ar šie žmonės kompetentingi, ar turi nors minimalius pedagogikos pagrindus.Manau, kad tokiomis programomis mes visiškainuvertiname ir mokytojus, ir pedagogiką.Sutinku, kad poniai Eglei- tai dar vienas jos ir kompanijos kūrybingumo ir veiklumo įrodymų, bet gal nereikia taip užsižaisti, nes po tokių žaidimų pasekmės bus dar liūdnesnės.
Liūdnas vaizdelis mokykloje. Visuomemės atspindys.
Apie kokius ilgalaikius planus, projektus, veikla galima kalbeti mokykloje kai kasmet tenka sukti galva ar is viso nebusi atleista? Dirbu spec.pedagoge, bet jau kelintas rugsejis man pareiskiama, kad kitais metais cia arba nedirbsiu visai arba geriausiu atveju turesiu tik dali kruvio, nors vaiku pagal normatyvus pakanka. Nera nei jegu, nei noro pradeti ka nors, ko galbut negalesi pabaigti. Belieka tik nuolat isitempus laukti metu pabaigos ir su baime dairytis ar nebus iteiktas atleidimo lapelis. As jau nekalbu apie spaudima iseiti savo noru…
Kaip lituanistui išlaikyti sveiką protą šioje absurdų karuselėje??? “Dialogas” jau rašė apie PUPP-o kalbėjimo temas, šiandien paskelbtos dvyliktokams… Tie, kurie jas rengė, turbūt šiandienio moksleivio iš arti nėra matę, bet kaip mums reikia ruošti kalbėti pagal tokias temas…Juk ne filologus išleidžiam, o paprastus abiturientus…
Jūsų situacija kiek geresnė- galvojate, kad dirbti bus sunku.Gi mūsų, pradinukių bėdos rimtesnės.Dėl mokinių mažėjimo kiekvienais metais tenka atleisti po mokytoją.Mielai dirbtume, kad ir esant durnoms programoms, svarbu, kad duonos kąsnį užsidirbtumėm.Visą orumą pamynėm po kojom, bet ir tai negelbsti.
Dėkoju švietimo sistemai,kad aš,su savo dviem vaikais ir bedarbiu vyru ,gaunam tokias pajamas,kad turim teisę į kompensacijas.O vaikai serga.Greit turėsim teisę ir į maisto paketus.Dėkoju ministrui.Kokio entuziazmo nori iš manęs-nežinau.
Šioje mokytojos paminėtoje situacijoje pažinau save. Kasdien turiu galvoti, kaip sudurti šeimoje galą su galu gaudama 900lt., o kur dar darbe kolegų vykdomas mobingas,nes tu padarai daugiau, kur dar naujų programų absurdiškumas, ir kur dar kasmet pratęsiama sutartis, kurią pasirašant žinai, kad sekančio karto gali nebūti, nes pasakys, kad tau valandų nėra, kas, kad mokini lietuvių kalbą. Gali greitai atsirasti į tą vietą mokyklos valdžios bendrapartietis, kuriam reikia padaryti darbo vietą, jau ne vienas taip atėjo. Taip ir vyniojiesi žmogus tarp gyvenimo labirintų. Sakote skųstis? Kam? Visur sėdi draugai, tarp jų net gerbiamas švietimo ministras.Kas lieka, jei ne kito darbo paieškos?
baigt imituoti, rasineti planus, planelius, protokolus ir tai, kas ir taip aisku, dirbti mokykloje nereikalingus darbus darbelius, kuriu vis kazkas prigalvoja ir primeta mokykloms. Kad tik mokytojas nepailsetu, nesprestu tikruju problemu, o skubedamas imituotu atliekama darba. Geda, bet tenka kalbeti apie kruvius, nes tik jie garantuoja kiek didesnes pajamas. O turetu buti uz toki pati atlyginima kruvis sumazintas du kartus. Tada ir motyvacija dirbt atsirastu, ir pamokos kokybiskesnes, ir problemas mokytojai be dideliu investiciju lengvai issprestu. Tad iskinkykit mokytoja. Kas trukdo?????
Žmogus jaučiasi laimingas ne tik kurdamas šeimą, bet ir dirbdamas mėgiamą darbą.
Aš esu mokytoja, ir nors prieš kurį laiką įgijau kitą specialybę (nes tuo metu prasidėjusi mokyklų pertvarka vertė susimąstyti, ką darysiu, jei neliks ką mokyti), bet nutariau, kad kol kas esu laiminga čia – mokykloje. O ir atlyginimas geras. Aš labai nuoširdžiai sakau. Kai auginau mažą sūnų, galėjau planuoti savo laiką taip, kad pasiimčiau iš darželio ar mokyklos anksčiausiai nei kitus vaikus ir nors reikėjo sąsiuvinius ištaisyti, bet mes dar pusdienį prieš tai pabūdavome katu.
Taigi, jei jaučiatės dirbantys nemėgiamą darbą, keiskite jį.
O tobulėti visiems ir visur reikia. Ir neturėtų tai būti prievolė, o malonumas. Ir vaikams, ir jums bus lengviau.
JUMS TIESIOG PASISEKĖ.Ne visuose mokyklose sudaromos tokios puikios sąlygos (Uždirbt ir dar ,auginant savo vaikus).
Senokai sprendžiu dilemą: kaip reikėtų pavadinti šiandienos santvarką Lietuvoje? Kodėl tokia dilema man kilo? Todėl, kad nežinau savo padėties ir vaidmens šioje visuomenėje (programų kūrėjai, matau, žino savo vietą. Palaukit – mes jus pasiųsim į kitą vietą…).
Rytoj mes dirbsim.Vėl perrašinėsim teminius planus,nes administracija pabuvo eiliniame seminare,kur jiems eilinė karjeristė -ekspertė ,,pripūtė” naujienų…Mano mažamečiai vaikai bus palikti vieni namie,nes pamokos juk nevyks.Atseit atostogos.O mamai-,,darbas”.
Visų pirma reikia pritarti M. Jakobo mintims (kitame šio labai turiningo ir įdomaus „Dialogo“ straipsnyje): kai nebrandžiam žmogui suteikiama absoliuti laisvė, kai gali dėl niekų skųstis, o tėvai bijo ir balsą pakelti, tai ir tęsis mokyklose visos tos nesąmonės… Mokytojo darbas labai sunkus. Ne fiziškai, bet dvasiškai. Pailsėti senstančiam pedagogui nebeužtenka savaitgalio. Kol jaunas, viskas einasi lengviau, kai išdirbi mokykloje 25-35 metus, vaizdelis liūdnas. Visi tai žino, bet pensijas, tikriausiai, nukels dar toliau. Kolegų amžius dažnai per 50. Beveik visi svajoja nedirbti mokykloje, nes pavargo. Į mokyklą norinčių ateiti mažai, o labai reikėtų motyvuoto, gebančio su vaikais dirbti jaunimo. Ne eksperimentuojančių su savimi ir kitais, bet norinčių… Kad prikviestų, reikia ir socialinių garantijų (jų tarpe ir ankstesnė pensija). Atsibodo daugybė darbų, kuriuos būtina „apiforminti“ popieriuje, nes be popierinio dokumento tavo įtaka mokiniams ir jų tėvams, jų nuomonė apie tavo darbą, santykius su vaikais neturi jokios reikšmės. Nėra popieriaus, nėra žmogaus, kad ir ką sakytų mažinanti popierizmą ministerija.
taiklus straipsnis, dar nusikopijuosiu kalias mintis. Taip, motyvacijos ner, nes po sito darbo begu i kita darba, kuris su perspektyva. O mokykloj ijungiu autopilota ir stengiuos pasibaigus pamoku laikui kuo greiciau is ten dingti. Pavargau, jau 20 metu tas pats, laikas kazka keisti. gasdina, vercia gaminti popierius, tikrina, susirauke visi, bamba, pletkavoja, svajija apie kita darba ar atostogas. Cia normalus mikroklimatas? Vaikai kaip vaikai, visokiu yra, uzmusa tos nesamones is auksciau. Tikriausiai mokiniu ismokimas priklauso nuo prigamintu piopieriu, planu, programu koncepciju kiekio ir imantrumo? Deja, ne, tyrimai parode. Tai kam tas beprasmis darbas? Na, per 20 metu ismokau tobulai imituot. :P Pasvilpkit
Šitas straipsnis, tai tik papilstymas iš tuščio į kiuarą.Vargu ar atsiras nors keletas mokytojų, kurie drįstų paprieštarauti aprašytoms mintims.Tačiau aš matau kitą problemą.Realiai kaip jaučiasi mokytojas mokykloje, su kokiomis problemos jis susiduria, kokius nepriteklius kenčia, kiek mokykloje yra stumdomas vadovų, apkalbamas tėvų , kaip dažnai iš jo tyčiojasi mokiniai ir t.t. niekas netiria.Juk geriausia politika, tai stručio politika- įkišai galvą į smėlį ir atrodo , kad viskas gerai, telieka tą mokytoją tik tikrinti, kontroliuoti ir versti daryti visokiausius į tarnybines instrukcijas neįeinančius darbus.O, jeigu paklaustų Lietuvos mokytojų, vargu ar užtektų jaučio odos visoms bėdoms aprašyti.Tačiau esu įsitikinusi, kad neklaus.Tai taip ir telieka tarpusavyje pasiguosti arba savo skausmu pasidalinti su internautais- kartais ir nuo tiek tampa lengviau.
o kas trukdo mokytojui vietoj mokyklos darbo pasirinkti korepetitoriaus (turbūt galima apiforminti, kaip konsultacinę individualią veiklą)?
galėtų ir krūvį laisviau pasiderinti ir neimti vaikų, kurie nemotyvuoti jos dalyko mokytis.
ps.: šiaip idėja, o gal galima būtų “krepšelio” dalį nukreipti pas korepetitorius? (čia turbūt reiktų įstatymo pataisų — bet logikos tame matyčiau…)
Visų pirma piešiamas labai jau vienpusiškas mokytojų paveikslas. Jei pats nedirbčiau mokykloje, tai taip ir įsivaizduočiau kažkokią klipatų komandą – bejėgiai, suvargę, užgesę… Ei, ar tikrai ir dirbate tokiuose kolektyvuose?:) Bent jau mano kolektyve dauguma energingų, su puikiu humoro jausmu, pozityviai žiūrinčių ir į darbą, ir į gyvenimą, gebančių racionaliai išspęsti kylančias problemas. Antra – cituoju: “Tačiau matau chronišką mokytojų nuovargį, motyvacijos trūkumą, pesimizmą savo darbo atžvilgiu. Jokios ateities nematymą.” Dabar išimkite iš citatos žodį “mokytojų” ir jo vieton įstatykite “vadybininkų”, “(smulkiųjų) verslininkų”, “sekretorių”, “įvairaus pobūdžio specialistų”, “pardavėjų” ir t.t. Visų jų daržan galima mesti tuos pačius akmenis – atlyginimai sumažinti iki minimumo, krūviai pakelti iki maksimumo. Ir tas pats niuansas – “nuolatinis noras išeiti iš darbo”. Jei nepažįstate tokių asmeniškai iš kitų sferų, tai paskaitykite forumus, komentarus, kuriuose pasisako gyvenimo nustekenti nevalstybinio sektoriaus atstovai:) Ir kol jie dejuoja, aš gebu ir mokytojo darbe daug pozityvo rasti, ir gyvenimu nepamirštu mėgautis:)
Paskaičiau ir tiesiog pažaliavau iš pavydo – kupini energijos, entuziazmo, humoro ir pan.Panašu, kad dar nepatyrėte mokinių mažėjimo .Pažiūrėsim, kai pradėsit pjautis tarpusavyje dėl krūvių arba net apskritai dėl darbo vietos.Dirbu tokioje mokykloje, kur mokytojai kaip nuvaryti arkliai- jau spalio mėnesį pradeda galvoti, kaip sulaukti nors trumpučių rudens atostogų.Nesigirk, tamsta ir nevaizduok optimisto, dabar tokie tik Seime arba Vyriausybėje, na dar nemenkas būrelis besibolotiruojančių į savivaldybes, o visi kiti- nuvargusi ir nusivylusi Lietuva.Ne išimtis ir mokytojai.
Tikriausiai ramiai miegat lovoje, kurioje nei plunksnų, nei pūkų :)D Luktelkit, o broli, šešiasdešimties (ne, nelaukit – metai patys atbėgs), geriau – pastebėkit senyvus žmones: jei pati gamta neatimtų energijos iš gyvo padaro, manot, kad žmogus pats brautųsi į pensiją? Ieškotų kur nors užuovėjos? O jei dar sveikata kiša koją? Jeigu, jeigu, jeigu… Kol esi jaunas – užtenka ir raskladuškės (tiesiogine prasme), o vėliau – kartais ir patalas nebemielas. Nenusiminkit: jei nenumirsit anksčiau – sulauksit tokio laiko…
Tai ką jūs, gerbiamieji(-osios), norite man pasakyti? Jei gerai jaučiuosi ir vis dar mėgaujuos gyvenimu, esu nesveikas? Gąsdinate bedarbyste, senatve, net ankstyva mirtimi:))) Gal teks būti ir bedarbiu, gal ir mirsiu ne savo mirtimi – ir ką? Tai dabar jau man pradėti skųstis ir guostis, kokio liūdno galo galiu sulaukti? Nesulauksite! Man patinka tai, ką aš darau čia ir dabar, patinka, kaip gyvenu dabar. Suprantu, kad kitam lietuviui prisipažinti, kad gyveni gerai – baisus netaktas. Per daug stengiuos ir nenervinti:) Bet gniuždyti savęs kitų baubais irgi nesiruošiu. Pats geriausias priešnuodis visiems niurzgoms, emociniams vampyrams, suzombėjusioms žmogystoms – aukštai pakelta galva ir šypsena. Baisiausiai pasiunta, bet bejėgiškai pasitraukia šalin su savo apokaliptiniais pasaulėvaizdžiais:)
P.S. Dar Seimu ir vyriausybe gąsdinate:)))) O taip – pažiūrėjus į juos – pats tikriausias šiuolaikiškas košmaras. Bet gal ir toliau dirbsiu, ką geriausiai sugebu – mokytoju. Dar kartą atsiprašau už tokį netaktą ir jūsų diskusijos – kaipviskasyrablogai-ojeidarnėra(osiaubekaiptaipgali)-taikaipviskasbusblogai – pertraukimą:))) Saldžių sapnų – keliauju ant savo raskladuškės:)
Niutonas (Isaac Newton (1643-1727)) apskaičiavo, kad apokalipsė ištiks 2060 metais: jie atskubės ir be mūsų pastangų… :). O kol kas džiaukimės visi aliai vieno. Susikaupkim šią valandą ties TV ekranais visi, kurie gyvena ne Vilniuje…
Ir dar… Pamąstymui. Kaip jus gali gerbti kiti – kolegos, mokiniai, jų tėvai, jei patys savęs negerbiate? Jei jaučiatės aukomis, tai į jus visi ir žiūrės kaip į aukas. Elementari psichologija. Persiėmę amžinu aukos vaidmeniu geriausiu atveju sulaukia užuojautos, bet dažniausiai paniekos ir niekada – pagarbos. Nieko nenoriu užgauti – visiems visko būna – ir tokių dienų, kai išvis norisi išnykti, bet jei jau įlipai į duobę, nesiskųsk, o daryk viską, kad išliptum…
Ačiū! Pagaliau nors viena blaivi mintis šitame hipertrofuotų niurzglių ir įsivaizduojamų aukų šiukšlyne. Gerbiu!
sergant tam tikromis ligomis, nepamatuojamo ir adekvačiai neįvertinamo optimizmo priepuoliai dažniausiai pasireiškia pavasarį arba rudenį.Kaip ne kaip, bet pavasaris jau čia pat.Laikas gerb.Raskladuškinui gydytis, kad liga neįsisenėtų.O tai, žiūrėk, iškris paskutinis mohikanas iš pedagogų-optimistų laivo, ką darysime, kaip jaunąją kartą žadinsime, kaip patriotizmą ugdysime, kaip pedagogo profesiją populiarinsime?
Skaitau komentarus ir neina suprasti, ar čia mokytojų laikraštis, ar medikų. Diagnozes pradedat nustatinėti net nematę žmogaus? Drąsu vienok.
Aš kažkodėl galvoju, kad čia skundžiasi tikrai ne aukos. Kolegos ieško padrąsinimo, patarimo ir paramos. Tiesiog prasiveržia atodūsis.
Aš sunkiai susilaikau nuo patarimų. Štai čia mokytoja rašo, kad šiandien perrašinėjo planus. Gal ir pavėluotai, bet norisi pasakyti, kad teminių planų formas tvirtina mokytojų taryba, o ne administracija. Tereikia susitarti tarpusavyje ir pasitvirtinti tokias formas, kokios jums reikalingos darbui, o ne administracijai. Be to, jokiu būdu negalima leistis, kad teminius planus keistute mokslo metų viduryje. Visiška kvailystė.
Kitas dalykas. Jei yra mažamečiai vaikai, Darbo kodeksas numato papildomas poilsio dienas (DK 214 str.), taip vadinamus mamadienius. Reiktų pasinaudoti tokia teise, kad vaikai nebūtų vieni.
Taigi, pirmyn iš duobės, priemones parodžiau. Galiu ir ranką ištiesti.
Bet jei toliau verkšlensite, Raskladuškinas bus teisus – aukos sindromas.
Lenda profsąjungos ausys ir nekompetencija. Labai gaila, kad ponas nežino elementaraus dalyko – teminių planų jau neberašome.Turime ilgalaikius, o juos galima sudaryti metams arba pusmečiams.Tokie planai turi būti koreguojami atsižvelgiant į įvairias aplinkybes.taigi, visai galimas dalykas, kad mokytoja dirba su pasirašytais planais.
Citata iš mokytojos komentaro: “Vėl perrašinėsim teminius planus,nes administracija pabuvo eiliniame seminare,kur jiems eilinė karjeristė -ekspertė ,,pripūtė” naujienų.”.
Prie terminų taip priprantame, kad net juos pakeitus, dar ilgai vadiname senais žodžiais.
Dar viena citata iš Ilgalaikių planų pavyzdžių: “Dėl planavimo procedūrų – kokius ilgalaikius ir/ar trumpalaikius planus ir kokia forma turi rengti mokytojai – susitariama mokykloje. Svarbiausia planų paskirtis – užtikrinti ugdymo sklandumą ir kokybę, todėl reikėtų siekti, kad planavimo procedūros ir dokumentai būtų kiek galima paprastesni ir naudingesni mokytojui.”
Jei mokytoja čia guodžiasi, kad ją verčia keisti planus, vadinasi nėra viskas gerai: gal nėra susitarimo, gal planavimo procedūra ar dokumentai sudėtingi, o gal nenaudingi mokytojui? Juk ji aiškiai sako, kad nedirba savo noru.
Aiškiai sako, kad dirba ne savo noru.
O ką mes mokykloje dirbame savo noru? Dažniausiai beveik viskas būna primesta iš viršaus.Pamokos šiuolaikinėje mokykloje yra antraeilis dalykas, niekam nerūpi ugdymo rezultatai.Svarbu, kad būtų popieriai OK, kad dir.pav.ugdymui galėtų ant jų padėti savo autoritetingą parašiuką “Suderinta” arba tik tikrintų tikrintų tikrintų ir žinoma viešai skalbtų tuos laiku neparašiusius, laiku nepadavusius.Tuoj pat mokytojų kambaryje pakabinamas vadinamas “juodas sąrašiukas’, o mokslo metų pabaigoje juo panosėje pamojuoja skirstant krūvius.Taip ir gyvenam.Tik nesiūlykit profsąjungai apginti- ten būrelis savųjų sprendžia apsidraudimo, t.y.išlikimo darbe klausimus.
Mūsų šalyje įstatymai leidžia dvi darbo rūšis: sutartinį ir savanorišką. Šalies Konstitucijos 48 straipsnis draudžia priverčiamąjį darbą. Jei jus verčia dirbti darbus, dėl kurių nebuvo sutarta, tai tokie darbai yra priverčiamieji.
Jūs galite:
- dirbti juos, drebant dėl krūvio kitais metais;
- kategoriškai atsisakyti ir negauti krūvio;
- pasipriešinti visiems kartu arba bent didžiajai daugumai, kartu paimant į savo rankas krūvio pasidalinimą. Įstatymai tokias pasipriešinimo priverčiamiesiems darbams galias suteikia, tik reikia protingai pasinaudoti, o ne atiduoti būreliui savųjų.
Taigi, pasirinkti tikrai yra iš ko.
Norėčiau su ponu Romu T. susitikti, labai taikliai ir demokratiškai, be įžeidinėjimų, visiems atsako.
Paviršutiniškas, neatskleidžiantis tikrųjų mokytojų problemų straipsnis. Pritariu Mirtai.
Lietuvos Konstitucijos 53 straipsnis nustato piliečiams nemokamą medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose.Ar naudojatės? Taigi, gal nereikia čia tos profsąjunginės demagogijos.Lietuvoje jau seniai įstatymai gyvena sau, o žmonės ir gi sau.Nevaidinkit erelio.Jeigu elgtumėtės mokykloje taip, kaip rašote, seniai varstytumės darbo biržos duris.
Žmogaus naivumas nepaprastas…Surinkit pirma statistiką ,kiek mamų mokykloje gauna tuos mamadienius…Antra,planai patvirtinti ,kada priklausė .Liepta juos perrašyti ir dar papildomai rašyti kitokius ,nes administracija susigriebė,kad daug ką pražiopsojo ir bijo tikrintojų.Žinau ir be jūsų ,kad mokytojai susitarti turi dėl planų,bet pas mus yra tironiškas valdymas.O pilna mokykla pensininkų ar žemos kvalifikacijos mokytojų,visi dreba dėl savo darbo vietos.Todėl tyli.Dirbti su mokiniais nebus kada.Rašinėsiu popieriukus.Turiu daug geros medžiagos pamokoms,aktyviai keliu kvalifikaciją,bet mokiniams dabar duosiu nedaug,nes popieriukus rašysiu.Vyras jau užsienyje,mes su šeima irgi planuojam kelti sparnus.
Ėjau mokytis į universitetą su begaline motyvacija, bet atėjus po studijų į mokyklą dirbti entuziazmas išblėso ir visai ne dėl vaikų, nes jie nuostabūs.
Apie kokius mamadienius dar kalba gali būti…tik išsižiok, prikaltas būsi, kaip Jėzus Kristus ir ilgai atsiminsi valdžios kilimėlio spalvą. Krūvį, asmeniškai mes, gauname rugsėjo pirmomis dienomis, kai jau prieš klasę stovėti reikia. JIS subtiliai ir gerai VIENAŠALIŠKAI apgalvotas mums už nugaros, kaskart per pusę nurėžtas, nes po tris klases surašyta vienai valandai. Sąraše vienai pamokai daugiau-mažiau apie septyniasdešimt mokinių (gerai, kad pusė jų nemotyvuoti ir ateina retokai, kitaip netilptume). Kokia dar kalba apie krepšelius gali eiti. Už adaptuotus niekas nemoka niekada. Tai bent išradingumas! Priemonės – smetoniškus laikus menančios, už mane ne viena dešimtimi vyresnės, kai tuo tarpu už sienos subinlaižys su nereikšmingu dalyku turi visas naujoves.Per šešis darbo metus mano rašomos priemonės vis išbraukiamos.
Ne!,kiek gyva būsiu nesižeminsiu ir nelaižysiu direktoriaus ir pavaduotojų užpakalių (jie tokie patys biudžetininkai, kaip aš, o ne privataus UAB savininkai. Juokinga, kad niekaip jie nesupranta,jog valdišką darbo vietą (ne privačius namus gi) geriau aprūpina mokiniams, o ne mokytojui. Vemt mane jau verčia nuo visko. Kartais susimąstau ir stebiuosi iš kur mokytojai senjorai tiek ryžto turėjo iškęsti tokią priespaudą darbe iki gyvenimo rudens?
Ir sako jaunimas neina dirbt į mokyklas. Teisingai ir daro, nes žino, kad baudžiava kitų darbų sferose jau pasibaigusi seniai.Taip prieš darbininkus nesavivaliauja nei vienas privataus verslo įmonių savininkas, kas yra išdarinėjama valstybinėje įstaigoje – mokykloje. Lieka tik padėti šaukštą ir eiti laimės ieškoti kitur, nes prieš užvestą milžinišką absurdo mašiną esi ir būsi bejėgis.
Pirmiausiai, dėkui kolegai už gražius žodžius. Jei norite susitikti, reiktų susitarti. Mano el. pašto adresas romasturo@gmail.com, tel. nr. +370 65756286.
Dėl nemokamos medicinos pagalbos. Tikrai ja naudojuosi. Vasarą turėjau problemų su nugara. Mokėjau tik už vaistus ir papildomą tyrimą – magnetinį rezonansą. Visos kitos konsultacijos, tyrimai, procedūros, masažai, kineziterapija ir mankštos buvo nemokamai. Todėl skustis dėl Konstitucijos 53 straipsnio neturiu pagrindo.
Dėl mamadienių. Beje, jais gali naudotis ir tėčiai. Mokytojai mamadieniais mažai naudojasi dėl trijų priežasčių: apie tokią teisę nežino, pasiduoda vadovų apgaulei, jog tokia teisė mokykloje netaikoma ir iš baimės net pasiteirauti apie tai.
Dviem atvejais galiu padėti. Teisė yra ir ja galima naudotis. Trečiu, niekuo negaliu padėti, drąsa – individualus reikalas. Šiuo atveju tik stebiuosi, kokia baimė yra sukausčiusi kolegas.
Kita vertus, kinkadrebystė aiškiai matosi tik virtualiame bendravime. Realybėje sutinku vis daugiau kolegų, kuriems nusibodo gyventi baimėje ir nuolankume. Štai praeitą savaitę mačiau kaip mokytojai privertė vadovą pripažinti, jog jis pažeidė įstatymus ir atstatyti teisingumą. Tik nenoriu viešinti, nes sutarėme, jog tai neišeis už mokyklos ribu. Net ir vadovai nori dirbti ramiai.
Sutinku su visais, kurie kalba, jog vienas nepakovosi prieš absurdo mašiną. Tačiau tereikia susivienyti net į nedidelę grupelę ir jau galima kalnus nuversti.
Kalbu apie pasirinkimą. Jei jums gerai, kad mokykloje baudžiaviniai santykiai ir nieko nenorite keisti, mano komentarų neskaitykite. Jei jums nusibodo tokia padėtis, pasitarkime, gal kartu sugalvosime išeitį. Turiu sukaupęs nemažai pavyzdžių, kada mokytojams pavyko.
negalima susivienyti, kai tau už NUGAROS vadovui pateikiama klaidinga informacija,jei bandai aiškintis, kelios burnos kartoja tą patį ir teigia, matai, tik tau taip atrodo, yra kitaip.Kai norima sutraiškyti,
visi būdai yra geri. Subinlaižiams gerai krizės ir konkurencijos metu. “mokytojos” situacija labai artima.
darželių steigimą(si) supaprastino
http://www.smm.lt/vds/index.htm (giliau nesidomėjau)
tai gal galėtų ir mokyklų steigimą supaprastinti,
ir tie, kas nepatenkinti esama mokykla, bet turi entuziazmo
galėtų steigti privačias mokyklėles..
Vaikeli,mano vyras invalidas….Jokių mamadienių neturi,debile tu.Nes net jis ne tėtis yra,o kažkas….Negalėjo antram vaikui gimus jokiomis atostogomis naudotis,nes tuo metu nedirbo…Jeigu tėtis nedirba-nieko negauna. Jokių mokečių lengvatų negauna.Žinot tai?
Ar dažną vadinate debilu? Jei taip, tai pati matyt tokia ir esate. Graudu skaityti verksnių komentarus. Kaip tokie nuskriaustieji gali stovėti prieš auditoriją (klasę). Vargšai mokiniai. Daugiau optimizmo.
Steponavičius gali persikelti nors į Velykų salą: situacija švietime blogės ir be jo – užsuktas pragaro mechanizmas veikia be priekaištų. Kas nors parašykite pavadinimą bent vienos šalies, kur vaikų ugdymas būtų įvertintas nacionalinės valiutos vieneto tikslumu (Lietuvoje – lito tikslumu). Kai pamatau kokį imitusį valdininko snukutį, visada pagalvoju apie į mokyklą atveždintus pusalkanius vaikus. Čia kažkas klausė apie santvarkos Lietuvoje pavadinimą. Geras klausimas!
dar viens durnelis…..eik kuo toliau….
o aš esu alkana mokytoja,.nes paskutinį kąsnį atiduodu savo vaikams,o pati su pavydu žiūriu,ką mokiniai valgo.kas gali man padėti?
paskutinį kąsnį alkstantiems kūdikiams atiduodanti motina paprastai sekmadieniais namuose prie interneto nesėdi, nes atsisako interneto… idant kūdikiai iš bado nenumirtų… Ai, tiesa, Lietuva, stebuklų šalis…
Dievas turbūt baudžia, siųsdamas liūtis, audras, šalčius,kad “alkanų” apsižliumbusių mokytojų būtų maziau. Nevykite Dievo į medį, mokytojas gali pragyventi iš savo atlyginimo ir ne tik pavalgyti, bet ir atsigerti. Ar ne per greitai norite gyventi kaip Amerikoje? Pati ar daug davėte Lietuvai? Tikriausiai, mokiniai nelabai gerbiate ir mylite savo mokinius, kurie tikriausiai alkanesni už jus.
Arba tamsta, Romai, esi naivus lyg kūdikis, arba šlanga apsimeti.Kadangi aišku kaip dukart du, kad esi profsąjungietis, tai ir aš klosiu tiesiai šviesiai.Mokyklose profsąjungos dažniausiai kuriasi ne tam, kad gerintų darbo sąlygas, pagelbėtų susikalbėti su darbdaviais ir pan.Susibūrusiųjų tikslas- išsaugoti savo darbo vietas.Todėl gal nereikia čia pūsti miglos apie vienybę ir bendrumą.Dabar toks gyvenimas, kad kiekvienas pats turi apsispręsti, kaip jam kovoti už išlikimą, tiksliau už stabilų pajamų, nors ir menkų gavimą.O visokiausios aukštos materijos apie pažangą, kompetencijų ugdymą, IKT taikymą ugdymo procese daugeliui mokytojų dzin.Dar kartą paskaitykite mokytojų komentarus- juose ne pyktis, ne pagieža ir ne tinginystė.Juose- beviltiškumas ir baimė.Dabar mokytojai jau nebe kūrėjai, jie lyg žvėreliai, užspeisti į kampą ir nežinantys kaip suktis iš situacijos, kurioje atsidūrė.Aš irgi esu viena iš tų.
mažumėlę meluojat, ponas Romai.Sakot, kad realybėje vis daugiau drąsuolių atsiranda.Mano duomenimis yra kiek kitaip.Net ir patys drąsiausieji ir kovingiausieji neria į krūmus.berods iš bružinio profsąjungų susivienijomo žmonės neatsigeęždami bėga- buvo 41 susivienijimas, o liko 7, ir tie patys labai kuklūs.Tai iš ko gyvensite, kas algelę sumes? Ar tik nepažvelgs krizė visu baisumu ir į jūsų kiemą.Va, tuomet ir išgaruos visas kovingumas ir įstatymų žinojimas.
Mirta, o kodėl jums neprisijungus prie profsąjungos ir kartu nepakovojus už SAVO darbo vietą? Gal net įkalbėsite kolegas kartu gerinti darbo sąlygas, susikalbėti su darbdaviais ir pan. Negi galvojat, kad kolegos nenori gerų darbo sąlygų?
Maxima, man asmeniškai negresia bedarbystė. Nežinau kas kur ir iš kur bėga, bet aš kasdien susilaukiu begalę skambučių ir laiškų. Savo kailiu jaučiu, kad drąsių ir savimi pasitikinčių mokytojų daugėja.
Štai antradienį važiuoju į vieną Panevėžio mokyklą. Ten mokytojai nutarė susitvarkyti savo reikalus, o aš panaudosiu savo įstatymų žinojimą.
Dar kartą pasakysiu: jei jums patinka aukos būsena, skaitykit Raskladuškino komentarą, ne mano.
Štai čia ir yra blogiausia, kad mokytojas turi kovoti už save.Tuomet jis ir tampa nebe kūrėju, nebe ugdytoju, o kovotoju- pagrindinis darbas lieka nuošalyje.Mano manymu, kas turėtų likti dirbti mokykloje turėtų būti reglamentuota trumpai drūtai- mokinių pasiekimai, tėvų atsiliepimai ir mokytojo indėlis į mokyklos tobulėjimą.Reikėtų atvirkščiai, kuo mažiau skatinti kovojimą,nes aukštesnė dorovinės kultūros žmogui tai daryti yra žema.Toks kovojimas ir nualina, išsekina taip, kad nebesinori nei į mokyklą eiti, nei dirbti.
O Mirta, jūs net neįsivaizduojate kiek kovoje gali būti kūrybos. Oriai, pasitikint savimi ir kolegomis, drąsiai, ramiai, solidžiai, atkakliai, intelektualiai ir gerbiant oponentą kovoti reikia nemažai kūrybiškumo.
Nugalėti oponentą proto mūšyje ar idėjų ginče argumentais ir likti geriausiais draugais – juk tai aukščiausio lygio menas.
O kaip tokia kūryba ir patirtis gali praversti ugdymo procese, ne tas žodis.
Kokią mokinių pagarbą įgysite ir kokias vertybines nuostatas galėsite jiems įdiegti, jei vaikščiosite aukštai pakelta galva, žinosite savo teises, mokėsite jas apginti, jūs net neįsivaizduojate.
Aukštesnės dorovinės kultūros žmogus negali leistis žeminamas, negali leistis, kad iš jo būtų tyčiojamasi.
Tokioje kovoje pajusite visą savo dvasios galią.
Tik nepainiokit kovos su griovimu ar akių draskymu. Įdėkite į kovą poetinės romantikos ir jums pasiseks.
Čia su tokiu patosu aprašote savo patirtį ar taip įsivaizduojate? O jeigu rimtai, tai man atrodote trintukų trintukas – ko gero tik liežuviu gebate plakti.Gal ir pasisekė mokyklai ir mokiniams, kad patraukėte profsąjungų keliu, vis tiek nieko gero iš jūsų mokytojavimo nebūtų gavęsi. O va prie tų karo kurstytojų ir žarijų barstytojų svetimomis rankomis kaip viens prie vieno.Atsiprašau, kad piktokai ir su sarkazmu, bet Jūsų tas kvailas profsąjunginis tuščiažodžiavimas ir pilstymas iš tuščio į kiaurą jau į pasiutimą varo.
Ir pats tai patyriau, ir esu sutikęs nemažai kolegų išsilaisvinusių iš baudžiavos. Nesu psichologas ir negaliu įžvelgti visų niuansų, bet tokių kolegų pasididžiavimas savimi tryško per kraštus kaip ir mano patosas komentare.
Todėl man sunku susilaikyti nepapasakojus to kitiems. Savo žodžius galiu pagrįsti konkrečiais pavyzdžiais.
Sakau, nesu psichologas, bet, regis, galite turėti problemų, jei kitų kolegų teigiamos emocijos varo į neviltį.
Atsiprašymą priimu, todėl linkiu kūrybinės sėkmės.
Mokytojo mažiausias nusižengimas respublikoje sukelia atomonės bombos įspūdį.Mokytojas pakėlė ranką prieš mokinį. Bet juk ir mokinio taisyklėse kalbama apie tokį mokinį, kuris nepažeidžia drausmės.O su kuo mums tenka dirbti.Dar porevoliucinėje Rusijoje Makarenka priversdavo ir nusikaltėlius laikytis taisyklių. Mes išauginome tokius, padedami valstybės įstatymų. Gal reikėtų kiekvienoje mokykloje prie durų parašyti iš Šv.Rašto žodžius: ” Mokinys nėra aukštesnis už mokytoją, o taip pat tarnas už savo poną”.
bailiai visada inkscia ir laukia gelbetoju… Siuo atveju as pritariu Romui Turoniui. O mergaitems galiu pasakyti paprastai – riteriai ir Zoro gelbsti tik grazuoles princeses, o ne pagyvenusias penkiasdesimties metu psichiskai pakrikusias bobas. Tad jei norit isgyventi ir tureti darba – burkites i profsajungas ir ginkit savo soubines…
Ramiai ir įdėmiai paskaičius ir pagalvojus, darau išvadą – Romas T teisus. Bet… ne visi sugebame “ramiai kovoti”. Esu dirbęs pas vieną psichopatę direktorę: jai rėkavimas – normali būsena, ji išsikoliodavo ir taip pailsėdavo. O kitiems ką daryti? Kovoti? Apie jos menkumą žinojo švietimo skyrius, žinojo visas mikrorajonas ir … nieko – dirba ir šiandien.
Yra toks skystis bromas, su juo dirbantis jaučiasi visai gerai, nieko net neįtaria, tačiau aplinkiniai bėga nuo tokio dirbančio kaip nuo maro – baisus dvokas verčia iš kojų, nors pats jis neužuodžia. Šaukštelis tokio skysčio – ir evakuojami pavėjiniai namai. Kiek tokių bromdirektorių, bromvaldininkų, bromministerių?
Tokią rėkaujančią direktorę galima nufilmuoti mobiliu telefonu ir įdėti į youtube.com. Paplatinti tarp vaikų, kolegų ir valdininkų. Bus smagu. Mokykimės iš vaikų.
Bet padaryti tai reiktų ne slapčia (nes ne vaikai), o atvirai. Be to, perspėti, kad norime filmuoti.
O gal yra ir kitų priemonių, nes, tiesą sakant, nemačiau, kad mokytojai filmuotų, čia fantazuoju. Tačiau įrašinėjančius į diktofoną pats mačiau. Suveikia.
Pasakykit jūs man, ar būna taip gamtoj ir žmoguje, kad įmanomi dalykai MASIŠKAI nevyktų? Kiek jau čia tų kovojančių mokyklų ir mokytojų Lietuvėlėj…Nieko aš neteisinu… Tiesiog visi visur tyli. Dievaž BALA. Panašu, kad sistema dėsningai turės susinaikint. Anksčiau karai, revoliucijos priversdavo keist sistemą, o dabar štai toks “šliaužiantis” nihilizmodepresuchinis tvanas nuplaus ir sąmonę, ir materiją…
Kai atsisakysiu interneto,tai neteksiu darbo.Tada būsim dar alkanesni.
Debilais vadinu suaugusius žmones ,kurie nežino įstatymų,o vaidina žinančius.
Žinote, internauto AK (ak – nežinau, ar tai tas pats žmogus) žodynas man ne visada patinka, bet šį kartą jis pataikė kaip pirštu į akį. Joks Zoro negelbės penkiasdešimtmečių psichiškai pakrikusių bobų. Nes kokiam psichiškai normaliam Zorui tokios gali būti įdomios? Taip kad, kolegės bendraamžės, baikime inkšti ir rūpinkimės savimi (ne būtinai tik subine) ir savo sveikata pačios.
o pati kokia esi?Norėčiau pamatyt.
Šiandien vis grįždavau prie vienos kolegės čia išsakytos minties, jog aukštesnės dorovinės kultūros žmogui kovoti už savo teises yra žema. Prabočykit, bet negaliu suvokti šios minties. Paaiškinkit.
Ar tokios kultūros žmogui reikia tyliai nueiti, jei jam neteisingai paskaičiavo grąžą parduotuvėje?
Ar tokios kultūros žmogui reikia tyliai sutikti, jei vietoj pašviesinimo kirpykloje plaukus nudažė ryžai?
Ar tokios kultūros žmogui reikia tyliai suvalgyti patiekalą, net jei ji kavinėje atnešė visiškai šaltą?
Ar tokios kultūros žmogui reikia tyliai nusišalinti, jei mušamas jo akyse žmogus?
Ar tokios kultūros žmogui reikia nuolankiai nulenkti galvą ir klusniai daryti, jei mokyklos vadovas liepia savo pinigais remontuoti kabinetą?
Tokių klausimų galėčiau užduoti milijoną. Kas gali atsakyti, kaip turi elgtis aukštesnės dorovinės kultūros žmogus?
Yra begalė atvejų, kai geri norai ir lieka tik norais: kariauti su nepusiausvyriniais žmonėmis yra sunku. Ką aš darydavau? Išklausydavau jos rėkavimus (jos sakomų žodžių kalba pavadinti sunku), ramiai tardavau “užmušantį” argumentuotą sakinį ir nueidavau. Po kurio laiko ana ėmė manęs vengti ir paliko ramybėje. Bet man psichologiškai buvo (buvo! – dabar esu kitur)sunku: nei ko paklausi, nei pasitarsi, nei ko paprašysi… Tikra bromdirektorė (gr. bromos – dvokas, smarvė).
Beveik viskam pritariu, tik dvi pastabėlės: noro tikrai dažnai neužtenka, reikia veiksmo, neretai ne vienkartinio. Kitas – vienam su tokiais isterikais neina susidoroti, būtinos kolektyvinės pastangos.
Aš, kaip galėjote suprasti iš komentaro, esu penkiasdešimtmetė, ant psichinio pakrikimo ribos dažnai atsidurianti boba. Zorams neturėčiau būti įdomi.
Nekovoju.Man mano sveikata ir vaikai svarbiau.O durnai administracijai pakišiu dar sudėtingesnius planelius,negu jie prašė.Turiu gerų draugų,kurie man padeda.
Isivaizduojate, kaip jauciasi mokytojas , kai, paskambinus tevams del drausmes, jis susilaukia grasinimu, kad bus paduotas i policija. i teisma…..
Delto ta ir psichine sveikata slubuoja, nes puolamas, net ir uz tai, kad tevams pranesa vaiko nedrausminga elgesi…
O kas gina mokytoja nuo tokiu ispuoliu?
o kas darosi darzeliuose gryna vergyste .vaiku daug aukletoja viena seimininke vos uzpakali stora pakele seubekas
sutinku ypac tai aktualu darzelyje kur senas pedagogu kolektyvas .ateina jaunos dirba is peties o seimininkes sedi ir pletkina apie aukletojas ir veliau perduoda valdziai ka daro ko nedaro o svaros neziuri norejau pasiskusti .kur tau diedavsina ir toliau varo .tai aktualu
Iš kur toks beviltiškumas? Matyt, rašo tie, kurie ne ten patekę… Jau virš 10 metų dirbu mokykloje ir kasdien vis labiau jaučiu, kad noriu būti Mokytoja. Kasdien jaučiu poreikį tobulėti. Žinau, kad dar daug iki tobulybės, dar daug klaidų priveliu… Ir man ne visad sekasi, namie vaikai irgi nori valgyti, darbų užtektų 24 valandom per parą, vyras nesupranta, ko taip ilgai prie kompiuterio sėdžiu (gi ieškau informacijos), kaimynams atrodo, kad mažai dirbu (gi grįžtu per pietus, daug atostogų),prižiūriu tėvus (,,ant patalo”), direktorė irgi buvo pagrasinusi krūvio sumažinimu… Gal man kokia liga???
Nenusiminkit, Rita, mūsų nuolatinis interneto skaitytojas, toks Romas T., tuoj pat pakvies Jus stoti į profsąjungas ir pamatysit, kaip būsit apginta arba mažų mažiausiai duos išmintingų patarimų, kaip reikia kovoti ir laimėti.Jeigu ir to bus per mažai- įpils sklidiną taurę optimizmo, tikėjimo ir vilties.nesikuklinkit, gerkit, kol dar duoda.Na, o jeigu rimtai, tai pritariu Jums, bet, deja, esu tokia pati švietimo vergovės auka.Matau tik vieną vienintelį kelią- bėgti iš šito durnių laivo.Kur? nežinau…, todėl ir vėl sėdžiu bei ruošiuosi rytdienos pamokoms-8 val.jau turiu stovėti linksma, pilna optimizmo, geros nuotaikos prieš savo aštuntokus.Akligatvis.Taškas.
“Iš kur toks beviltiškumas? Matyt, rašo tie, kurie ne ten patekę…”. Miela Rita, jei mokykloje dirbate virš dešimt metų, reiškia Jums dabar trisdešimt (su sauja kapeikų). Linkiu, kad ir po 30 darbo metų parašytumėt tą patį. Lažinuosi iš dviejų centų – praeis dar dešimtmetis, ir Jūs galvosit ne taip optimistiškai. Padirbus dešimtį metų, dar nėra su kuo lyginti darbo sąlygas, sveikatos ir kitas sąnaudas, kurias vis atkakliau siurbia bėdnėjanti mokykla. Kai pasižiūri iš 35-mečio darbo mokykloje atstumo, net plika akimi matyti švietimo slinkimas į pelkes. Aš niekada nesikarščiuoju ir niekada nedejuoju, bet sutikit – tendencijos liūdnos. Čia ne tik ir ne tiek švietimo bėdos, čia visos Lietuvos bėdos: turtinė diferenciacija, emigracija, korupcija, valdžios atotrūkis nuo eilinio žmogaus, monopolijų savivalė, apatija, nihilizmas… Vis rečiau, bet apsilankau pas gimines kaime: kas ten darosi… (XXI amžius, o vienas Vilniaus apskrities kaimas dar gyvena be elektros, žmonės nežino, ką reiškia turėti šaldytuvą, televizorių, Jūsų varginamą iki vėlumos kompiuterį…). Ar nebus Liet!uvoje sumaišties – štai klausimas koksai.
Dėkui už komentarus. Taigi nesakau, kad nematau, jog švietimo sistema apgailėtina… Kai kurie dalykai sveiku protu net nesuvokiami. Ypač žudo neigiamas visuomenės požiūris į mokytojus (delfi komentarų jau neskaitau…dažniausiai neskaitau). Bet… Optimizmo, tikėjimo ir vilties sklidiną taurę ir pati įsipilu:) Tai reiškia, kad atsipalaiduoju kaime, vandens parke, miške ir pan. O po to ir vėl iš naujo.
niekaip nesuprantu, kodėl dauguma čia “varo” ant profsąjungų? Pasidomėkit,kokią galią ši organizacija turi civilizuotose valstybėse. Po vieną tik verkti, vergauti ir cypauti teišeina. Mane nervina “tas vergiškas nuolankumas” valdžiai.Žmogau, jei nori būti gerbiamas, nesileisk žeminamas.
Mano patirtis sako, kad daugelis kolegų įdomiai supranta, kas yra profesinė sąjunga. Jiems atrodo, kad tai grupelė veikėjų panašių į svieto lygintojo Tado Blindos šaiką. Šaikos žmonės turi telepatinių sugebėjimų, jų pareiga – atspėti darbuotojų bėdas, atlėkti nedelsiat, ginti mokytojus ir spręsti visas problemas. Kolegoms lieka pasinaudoti ir pasidžiaugti šaikos pasiekimais. Bet jei netyčia šaika padaro klaidą ar neatspėja kur skauda, kritikos lavina neišvengiama.
Pagrindžiu savo mintis dažnai užduodamais retoriniais klausimais: “o kas gina mokytojus?”, “o ką daro profesinė sąjunga” arba “kur žiūri profesinė sąjunga?”.
Maniau, kad tai pilietinio infantilumo ir kultūrinės raidos pasekmė, tačiau šioje diskusijoje išryškėjo dar vienas aspektas – snobizmas: neva aukštesnė dorovinė kultūra neleidžia ginti savo teisių.
Štai iš kur “varymas” ant profsąjungų. Iš nesuvokimo.
Pritariu Romui T. Tik vienas psichologinis niuansas: kokie žmonės nuoširdžiai pasuka mokytojo keliu? Manau, kad tie, kurie supranta kitą žmogų, nori jam padėti ir nelaukia už tai kažkokio ypatingo atpildo. Ar dažnai taip būna? Tikriausiai taip. Steponavičius sumąstė motyvacinį testą. Mano manymu – tai absoliuti nesąmonė (gal geriau toks testas būtų reikalingas jam pačiam ir jo kolegoms). Jei direktorius bus ne steponavičių tipo, o įsiklausantis į eilinio padėtį – bėdų mokykloje bus daug mažiau. Jei direktorius įlipa į šias pareigas per kitų galvas ir žūt būt siekia išlaikyti kėdę – nieko gero nelauk. Mano vienas bičiulis labai protingai pasielgė (taip aš manau): pamatė, kad su “šiuolaikiniu” dirbti negalima, parašė pareiškimą, iš darbo išėjo nuo rytojaus (padėjo “pažįstamas medikas”), dabar dirba visiškai kitoje sferoje, ir yra laimingas, ir neskaičiuoja centų. O buvo geras mokytojas. Aš pats pamačiau, kad galva sienos nepramušiu ir pasitraukiau. Reikės dar daug metų, kol nusistovės normalūs santykiai tarp “jų” ir “eilinio” (jei tai apskritai įmanoma). Dabartiniai vadai iškasė griovį tarp savęs ir likusiųjų žmonių, ir vadovauja iš “anapus griovio”. Kaip būtų malonus išgirsti normalią Steponavičiaus kalbą, supratingą žvilgsnį į eilinių mokytojų gyvenimą, deja, deja – tokią visų geidžiamą ministro būseną pakeitė akių vartymas prieš kamerą ir skėryčiojimasis rankomis. Na, bent išmoko kalbėti taip, kad nieko iš esmės nepasakytų…
Ko jūs visi nervinatės? Juk mokytojas mokykloje prilyginamas dievui… Jis yra už viską atsakingas, turi būti visur esantis, viską matantis, nuspėjantis mokinių mintis, visiems įtinkantis, geras, kompetentingas, lojalus, nesipriešinantis, nuolat tobulėjantis, nepažeistos psichikos, jaunas, gražus, madingas,šiuolaikiškas, išradingas… Žodžiu, nuo jo priklauso pasaulio praeitis, dabartis ir ateitis. Visi jam pavydi didelio atlyginimo, lengvo darbo ir t.t. ir pan. Tai kas gi, gerbiamieji kolegos, jums nepatinka? Nenorit būti dievais?!!!!! Cha cha cha…………………
10 pirmųjų metų dirbau tiesiog neatsidžiaugama, kad esu mokytoja. Nesvarbu, kad iki nakties trečios sėdėdavau skaitydama, taisydama, planuodama – betgi jauna buvau, rože žydėjau, niekis atrodė ir visokie kvaili nurodinėjimai (pamenu, euristinis metodas, probleminių klausimų vajus, ateistinis ir kt. ugdymas, žygio dainos konkursai etc ), tiesiog kai ką atsirinkdavom, išsirūšiuodavom, gal kai ką ir “subalamūtydavom”, pvz., tuos žygio konkursus ar rašinius apie Leniną, – bet 10 metų, kol turėjau sveikatos kaip jauna rožė, kol buvau be šeimos – oho, dirbti norėjau ir didžiavausi. Paskui atėjo laikas karšinti seną ir labai ligotą mamą, ilgai ilgai ir nelengvai ją slaugyti “atliekamu” laiku (įskaitant prausimą, tvarstymą nuo pragulų, maitinimą šaukšteliu ir pan. smulkmenas), tuo pat metu auginti du pametinukus vaikus, lauktis trečiojo, – va tada pajutau, kad esu pirmiausia ne mokytoja, o tiesiog – meskit, jei norite, akmenį, – tiesiog moteris, ir netgi nelabai stipri. Jau nebeišgalėjau sėdėti iki išnaktų prie sąsiuvinių, nes sėdėjau prie artimų žmonių. Bebaigiant darbą, kai jau sukako 58-eri, mokiniai ėmė būti nepatenkinti, nes… nes mokytoja per sena. Visokie išsidirbinėjimai tik tam, kad įrodytų, jog kita, jauna ir daili, dėstanti gretimai klasei, yra gera, o aš – bloga. Pagaliau išėjau pensijon. 0 metų. Sveikatos nebeturiu. Vos paeinu, širdis nesveika, nervų sistema pairusi. Bet nors dabar pagaliau jaučiu, kad aš – ne sraigtelis, o žmogus. Tačiau kiek tas nuvarytas arklys gali tempti? žinau, neilgai. Ka, sakykite, reikia, kad mes darbe nusentume, sukrioštume? Tik jau nereikia čia tų amžinai kaišomų pvz., kaip Marytė X ar Onutė Y net 80 buvo labai puikios ir darbingos. Gal jos buvo, o aš ne. Neatlaikė sveikata. Ir, manot, kurių daugiau – tokių kaip aš ar šaunuolių Maryčių? Juk per prievartą, įsakymais sveikatos ir stiprybės neįdėsi.Ir koks tada jau čia “dievas” esi, kai vos bepaeini koridorium?
rašinėjate nesąmones,nes praktiškai jokio supratimo apie ugdymą neturite,o komentuojate paistalus irmenkniekius
Ką čia kalbėti vien apie mokytojus, aš manau,kad darželio auklėtojų darbas daug sunkesnis ir žymiai mažiau apmokamas.Mokytojas pravedė pamoką ir viskas, o darželio auklėtoja viena turi ir aprengti ir nurengti po 20 vaikų kelis kartus per dieną,o kur dar ugdymas, planų rašymas, darbas su tėvais,remontų darymas,kolegų pavadavimas už ačiū,auklėtoja privalo tiesiogiai atsakyti už vaikų saugumą,siūlyčiau nors vienam mokytojui padirbėti savaitėlę grupėje su 20 vaikų ,gal tada mažiau dejuotų, o ir atlyginimus mokytojai gauna žymiai didesnius. Be to auklėtojos taip pat baigusios universitetą.
Kalbant apie mokytoju psichine sveikta-reiktu pirmiausia vadovu sveikata patikryt,o tai hiperaktyvus prozako kartos keturisdesimtmeciai su paranoidiniu kompleksu kapoja mokytoju likimus.Taip gal 20metu.Svietimo skyriui tokie parankus,juos gali valdyt savo ruoztu irgi.Apie kokia gimnazija cia kalbam?