Kaip galima išvengti nesusikalbėjimo?
Norime to ar ne, esame liudininkai vis gilėjančio nesusikalbėjimo tarp mokytojų lituanistų ir mokslininkų, kūrusių naujas programas mokyklai. Konflikto ar nuolatinių „išpuolių“ iš mokytojų pusės esmė paprasta: praktikai, patikėję, kad ministro patvirtintos programos veikia de jure ir de facto, bando kiekvieną žinią, gaunamą iš UPC ar programos rengėjų, primatuoti prie dokumentų ir susiduria su akivaizdžiais nukrypimais. Kartais norisi jau tiesiai paklausti ministro G.Steponavičiaus: ar jo pasirašytos VU ir BE programos vis dar yra tie dokumentai, kuriais reikia mokytojui vadovautis darbe? Tuo tarpu mokslininkai ir jiems vadovaujantys ar net kartu su jais dirbantys ŠMM, UPC specialistai jokių priekaištų „negirdi“ ir viešai kaltina mokytojus stagnacija, nekūrybiškumu ar net kenkėjiška veikla. Situacija panaši į vaizduojamą rusų tautosakos žanre „niskladuški“: „Sėdi zuikis ant tvorikės, pabučiuok, gražuole, plytą“…
Tokiame kontekste humanitarinių mokslų daktarės, vienos iš vidurinio ugdymo programos rengėjų A.Martišiūtės-Linartienės pranešimas „Kuo naujas literatūrinis rašinys“, skaitytas Anykščių konferencijoje (2011 10 21–22), turėjo padėti sudėlioti būsimo egzamino vaizdą – jo tikslus, turinį, vertinimą, aiškiai nusakyti naująjį žanrą, dėl kurio verda tiek aistrų. Tačiau pranešimas, užuot pagelbėjęs, dar labiau užplukdė visus ant rifų.
Tad pažiūrėkime, kokios rašinio detalės ryškėja iš gerbiamos mokslininkės straipsnio, paruošto konferencijos medžiagos pagrindu.
Koks rašinio tikslas?
Vidurinio ugdymo programoje rašinio tikslai atskirai neišskirti, nes rašinys yra viso ugdomojo proceso sudedamoji dalis, gal tik įrankis, priemonė visuminiams tikslams siekti. Tačiau gerb. A.Martišiūtės-Linartienės pranešimas privertė kaip reikiant sunerimti. „Kultūringos šiuolaikinės asmenybės ugdymas“, „iš esmės pakeisti mokytojų ir mokinių santykį su literatūros kūriniu“, „literatūrinio rašinio tiksluose ne atsitiktinai atsirado sąvokos asmenybė, tautinė tapatybė, tolerancija kitam, kitokiam žmogui, savigarba“ ir t. t. – tai tik menka dalis tų grandiozinių tikslų, kuriuos paprastam literatūriniam rašiniui, pasirodo, suteikė programos rengėjai. Ar pajėgus literatūrinis rašinys šiuos tikslus pasiekti, kaip tai padaryti ir ar teisėta tokius tikslus kelti – šie klausimai kažkodėl nekilo nė vienam iš Anykščiuose pranešimo klausiusių programos rengėjų… Užtat tokie klausimai kyla mokytojams.
Kur programos ribos?
Jau esame ne kartą programų rengėjams priekaištavę dėl pernelyg didelės programos apimties ir negalėjimo jos išeiti per dvejus metus (tai liudija ir „nedidelė smulkmenėlė“ – UPC tinklalapiuose iki šiolei neatsiranda ilgalaikio plano, įrodančio, kad tokios apimties programą galima sutalpinti į 5 savaitines pamokas). Bet tai dar ne viskas – kai programos rengėjai ima kalbėti apie rašinio reikalavimus ir teikti pavyzdžius, paaiškėja, kad niekas nežada laikytis net tokios neįmanomai plačios programos rėmų. Dr. A.Martišiūtės-Linartienės pateikti pavyzdžiai – geriausias to įrodymas:
| Dr. A.Martišiūtės-Linartienės citatos | Komentaras apie programas |
| Literatūrinį rašinį mokančio rašyti mokytojo pagrindinis tikslas – <…> kultūringos šiuolaikinės asmenybės ugdymas. Šiuolaikinė kultūringa asmenybė turėtų žinoti (išskirta str. autorių) lietuvių ir pasaulio literatūros pagrindinius kūrinius, jų kultūrinį kontekstą. | Žinoti visus 36 privalomus programos kūrinius ir jų kontekstą, netgi epochą reprezentuojančias asmenybes būtų visai įmanoma, tačiau kodėl iki šiolei nepateikiamas sąrašas tų autorių, kurių kūrinius reikia mokėti: perskaityti, išnagrinėti, išdiskutuoti, suprasti, gebėti lyginti su kitais. Jei rašinyje mokinys privalo remtis vienu nurodytu, o kitu pasirinktu programiniu autoriumi ir parašyti 600 žodžių tekstą, vien žinoti tikrai nepakaks, juolab kad reikia ne tik žinoti, bet ir susieti kūrinį, kaip toliau prasitariama, su dabartimi, o tam reikia įsigilinimo, konteksto pažinimo.
. |
| <…> turėtų būti sugrąžintas ir, pavyzdžiui, poezijos mokymasis mintinai. | Programoje nekalbama apie kūrinių mokymąsi atmintinai, sprendžiant iš ir taip didelių programos apimčių, tam laiko tikrai nenumatyta. Neleistina kažkokį pasvajojimą padaryti tarsi faktu ir juo remtis aiškinant, ką ir kaip mokinys rašinyje turi rašyti.
. |
| Renesanso epochos problemiškumas atsiranda susipažinus su A.Kulviečio pasaulėžiūra.
. |
A.Kulviečio tarp privalomų autorių nėra. |
| Sprendžiant asmenybės laisvės problemą, pagrindiniu literatūros tekstu gali tapti Mažvydo Katekizmas, kuriame asmenybės laisvė neatsiejama nuo rašto ir skaitymo kultūros diegimo.
. |
M.Mažvydo „Katekizmo“ lietuviškoje pratarmėje – tik ji yra pagal programą privalomai skaitoma – nėra nieko apie asmenybės laisvės priklausymą nuo rašto. |
| Radvano Radviliada, kurioje literatūros kūrinys suvokiamas kaip žmogaus būties laikinumo įveikimas, laisvos ir tėvynei įsipareigojusios asmenybės įamžinimo būdas. | Programoje nurodytos visai kitos kūrinio ištraukos nei čia minimos: viena iš jų kalba apie Lietuvos gamtą, kita – tai Radvilos Rudojo skydo aprašymas. Nei apie patį Radvilą, nei apie Agripos laišką, kalbantį apie būtinybę literatūroje įamžinti didžiausius lietuvių žygdarbius, programa žinoti nereikalauja.
. |
| Viena iš XX a. pradžios laikotarpį reprezentuojančių asmenybių – Vydūnas žmogaus asmenybės ugdyme iškėlė tris pakopas – žmogaus sau (laisvas ir moraliai atsakingas žmogus), žmogaus tautai ir žmogaus žmonijai. | Vydūnas yra tik prie pasirinktinų (nebūtinų) epochos asmenybių; antra – pavyzdyje kalbama apie Vydūno filosofiją ir religiją, o ne apie asmenybę, trečia – neteisingai ta filosofija interpretuojama – Vydūnas nurodė keturias, o ne tris asmenybės ugdymo pakopas (ketvirtoji – žmogus Dievui / Dvasiniam Absoliutui). |
.
Tad sunku suvokti, ką yra sumąstę programos rengėjai: vienur kalbama apie lietuvių ir pasaulio literatūros pagrindinių kūrinių, jų kultūrinio konteksto žinojimą, o konkrečiuose literatūrinio rašinio pavyzdžiuose pateikiami autoriai, jų kūriniai ar epizodai, kontekstai, net neįeinantys į privalomąjį sąrašą. Lieka neaišku, ar tikrai reikia išeiti visą programą paraidžiui – visus kūrinius (o ne nurodytas ištraukas) su visais kontekstais ir visomis asmenybėmis ir duotomis jų interpretacijomis.
Kas moksleivio tėvai?
„Mano tėvas – Donelaitis, mano motina – Žemaitė. Brolis… – Francas Kafka“, „Yra dar ir seneliai, ir proseneliai – Mažvydas, Radvanas, Sarbievijus, yra pusbroliai ir pusseserės – šiuolaikiniai rašytojai“, – cituoja A.Martišiūtė-Linartienė Regimantą Tamošaitį bei Darių Kuolį ir skatina mokytojus perteikti programinę literatūrą kaip giminystės lauką. Tačiau mokslininkai, kaip jau įprasta, pamiršo, kad kalbama ne apie penktą dešimtį metų bebaigiančius mokslininkus, o apie pilnametystės dar nesulaukusius jaunuolius, tad kas, jei to jaunuolio tėvas P.Coelho ar E.Remarkas, motinos nėra, o brolis – girtuoklis, valkata, poetas ir genijus Čarlzas Bukovskis? Iki šiol ugdymo procese buvo privaloma paisyti amžiaus tarpsnių psichologijos, bet gal kartu su senosiomis programomis atšaukti ir visi klasikinės pedagogikos principai?
Kaip keičiasi santykis su literatūra?
Keista ir įžeidžianti mokytojus mokslininkės pastaba, kad nuo šiolei turės pasikeisti mokytojo ir mokinio santykis su literatūra. Juk ir iki šiol grožinių kūrinių analizė mokykloje buvo susieta su biografiniu, kultūriniu, literatūriniu ir istoriniu kontekstu, o meninis tekstas buvo aktualinamas. Tai kur čia tas dabar deklaruojamas naujumas? Skirtumas nebent tas, kad dabar teks įrodinėti mokiniui, jog vienas ar kitas senosios raštijos darbelis – didelės, išliekamosios meninės vertės kūrinys, kalbantis apie visus galimus patriotinius aspektus, net tuos, kurių tais laikais nebuvo, o mokytojas spręs moralinę dilemą, ką daryti – mokyti Tiesos, ar mokyti to, kas parašyta programoje, bet su tiesa prasilenkia?
Yra toks labai gyvenimiškas liaudies sukurtas posakis: jei faktai prieštarauja teorijai, juo blogiau faktams. Ši išmintis padėdavo suprasti sovietinę demagogiją, bet kad tokie dalykai visu gražumu atgims laisvoje Lietuvoje, niekas nesitikėjo…
Spėlionės ir interpretacijos
Gražus mokslininkės pastebėjimas, kad literatūros kūrinys turėtų skatinti mokinį kelti klausimus ir ieškoti atsakymų, užmegztų dialogišką santykį.
Sutinkame, kad temos formuluotėje turi būti pateikiamas klausimas, intriga, kuri skatintų ieškoti, pažinti, atsirinkti. Būtent toks rašinių formulavimas yra susijęs su probleminiu mokymu, reikalaujančiu kūrybiško ir kritinio mąstymo, gebėjimo analizuoti, atsirinkti, jungti, interpretuoti. Toks ir buvo programų keitimo tikslas.
Bet realybėje (literatūrinio rašinio pavadinimų BE programos ir jos priedų pavyzdžiuose) matome visiškai priešingą vaizdą: temų formulavimas reikalauja (apie tai buvo kalbėta Klaipėdos konferencijoje (2011 10 14) dogmatinio literatūros mokymo, raidiško žinių reprodukavimo. Tokius pavyzdžius savo pranešime pateikia ir A.Martišiūtė-Linartienė. Be to, pati BE programa teigia: „literatūrinio rašinio objektas – literatūra; tikslas – pateikta tema interpretuoti (nagrinėti, analizuoti) autoriaus(-ių) kūrybą“. Kaip matome, probleminio mąstymo sąsajų su literatūriniu rašiniu nėra. Tad sunku suvokti, kodėl programos rengėja dokumente rašo apie mechaninio žinių kalimo reikalaujantį rašinį, o skaitydama pranešimą konferencijoje – kalba apie problemą spręsti reikalaujantį rašinio kūrimą, nors pavyzdžius teikia jau neprobleminius. Aišku, jeigu paties rašinio, kuriuo mokinys turi atskleisti, plėtoti temą, parašymą vadinsime problema, tuomet straipsnio autorė teisi. O galbūt mokslininkė įsitikinusi, kad mokinys, išvydęs rašinio formuluotę, reikalaujančią žinių atgaminimo, pats susiformuluos problemą ir ją spręs? (Aktorystės mene tai vadinama „viršuždaviniu“. Tokio gebėjimo nė su žiburiu nerasime vidurinio ugdymo ar egzamino programoje.)
Kaip reikėtų vertinti programos rengėjus, nesugebančius aiškiai, dalykiškai, visiems suprantama kalba išaiškinti, kas turima galvoje? Tokioje situacijoje laivas, pasiklydęs jūroje, siųstų žinutę: „Nesame tikri dėl mūsų buvimo vietos. Nežinome, kur esame. Ko gero, paklydome.“
Koks literatūros rašinys būtų naujas?
Gal mokslininkai, atitolę nuo mokyklos ir pedagogikos, pamiršo, kas sudaro probleminio mokymo turinį? Galėtume priminti, nes skirtingas sąvokų turinys dažnai tampa nesusikalbėjimo priežastimi.
Pedagogikoje probleminės situacijos sukūrimo bruožai yra trys: medžiagos parinkimas (jai tinka grožinės literatūros bei kritikų tekstai; įvairių meno rūšių kūriniai); intriga, įdomybė, paradoksas, kartais sunkiai suvokiami ir logiškai paaiškinami faktai – savotiška literatūros mįslė ir medžiagos komponavimas. Vienas ar keli šaltiniai turi teikti skirtingą informaciją, kurią reikia gretinti, priešinti, sujungti į vieną užduotį.
Probleminio mokymo metu iš mokinio reikalaujama pastebėti prieštaringumą, poliariškumą, gebėti juos gretinti, vertinti, jungti į visumą, daryti išvadas. Būtent toks požiūris į literatūros ugdymą ir susijęs su iškeltais visoms programoms tikslais.
Kiek kartų mokytojas stengėsi pasakyti, kad jis prieš dogmatinį literatūros mokymą, mechaninį žinių kalimą, raidišką jų reprodukavimą, o už įdomų, kūrybiškumo ir mokinio savarankiškumo reikalaujamą literatūros ugdymą. Tiesa, toks ugdymas reikalauja daug įdomios, įvairios, vertingos, prieštaringos medžiagos apie literatūrą. Būtent čia mokytojas ir lauktų didelės pagalbos iš mokslininkų.
O dabar retorinis klausimas: kokia intriga sukuriama įvardijant kurią nors temą, pavyzdžiui, meilės, patriotizmo ar asmenybės laisvės?
Post scriptum
Nei Klaipėdos konferencijos rezoliucija, išsiuntinėta penkioms aukščiausioms šalies institucijoms – ŠMM, UPC, NEC, Seimui bei prezidentūrai, nei atviras Lituanistų miestelio mokytojų laiškas D.Kuoliui su išdėstytais argumentais ir pateiktais įrodymais reikiamo dėmesio vis dar nesulaukia. Tad nenorom susimąstai: ar toks valstybinių institucijų bei atsakingų mokslininkų elgesys dera su tikra demokratija. Ar mokytojas, viešai pateikęs tikrai ne asmeninio pobūdžio klausimus, nebeturi teisės išgirsti atsakymus į juos?
O gal išties esame, anot vieno mokslininko, „kupriai“, anot kito, – „žvėrinčius“?
Regina DILIENĖ, Nijolė BARTAŠIŪNIENĖ, lietuvių kalbos mokytojos ekspertės
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
Tai jau tikrai einama į gylį. Vienų – toks supratimas, o kitų – kitoks. Kažin, kokia bus pabaiga?
Stovėdama prieš klasę tikrai ne vienus metus, seniai įsitikinau, kad suklydus geriau prisipažinti, o ne plėtoti, “interpretuoti” savo “nusikalbėjimą”. Aišku, nelabai smagu, bet tai leidžia išvengti tolesnio klaidžiojimo netiesos labirintais. Juk klysti žmogiška, ir kažin ar tikslinga pretenduoti Į Dievo vaidmenį…
Mane stebina susidariusioje situacijoje kas kita.Visada maniau, kad mokslininkui rūpi MOKSLO TIESA, bet ne asmenininės ambicijos. Kad jie myli ne MOKSLĄ savyje, O SAVE moksle. Gaila, kad pastaruoju metu stebime tokius reiškinius: argumentuoti, logiški, suprantami mokytojo tekstai lieka “nepastebėti”, o prabylama emociškai, “iš aukšto”, klijuojant etikėtes…, pravardžiuojant… Juk būtų galima susėsti drauge prie vieno apskrito stalo ir kalbėtis… Bet gal mokslas irgi pavirto politika?
taigi… Ačiū Reginai ir Nijolei už išsamius pastebėjimus. Galgi gerb.mokslininkai nusileistų ant žemės. Juk dirbti mums reikia, nejau niekam nerūpi jaunų žmonių likimas. Juk tai jie dabar tarp girnapusės pastatyti dėl kažkieno ambicijų…ir tikrai ne eilinių mokytojų.
Regina ir Nijole, ačiū už puikų straipsnį.
Tik ,va, matot, problemų gausėja, o kūrėjai neria į krūmus tiesiogine prasme.
Tikrai JIEMS nerūpi vaikų likimas, mat vienos jų neturi / ir neturės /, kitų dar maži tie vaikiukai. O kai jų mažiukai paūgės, tai programos vėl keisis…
Kaip baisu dirbt tokioje nežinioje…
Pelėda siejama su išmintim. Persivadink!
Šaunuolės merginos, pasirašau po kiekvienu žodžiu.O mes, mokytojai, esame naivuoliai ir vis laukiam dialogo su mokslininkais. Juokas… Juk jie kalbasi su mokytojais: D.E., D.N., dar keliomis protingomis Lietuvos lituanistėmis. Tai kam jiems kitokios diskusijos? O gal bijo? Aš rami, manęs iš provincijos tikrai niekas nejudins, nes mano nuomonė jiems nesvarbi.
Maniau, kad mano vyras, ne mokytojas, apsiverks iš juoko, skaitydamas, “Kas moksleivio tėvai?” Super! Ačiū už puikų straipsnį.
Ale ir nusišnekėjote, mergaitės. Kai visus kitus į šuns dienas dėjote, sudarėte tarsi protingų moterikių įvaizdį. Kai pačios išsiliejote, visas kurtas įvaizdis ištiško. Tik seilės ir purslai… ir tokia tuštybė.
tik tuštybė, bet dar ir tekstų “neįkerta”: “M.Mažvydo „Katekizmo“ lietuviškoje pratarmėje – tik ji yra pagal programą privalomai skaitoma – nėra nieko apie asmenybės laisvės priklausymą nuo rašto.”
Pats žemiausias lygis, kai imat kritikuoti asmenį. Susitelkit į turinį. Turbūt iš vaikystės dar prisimenat:”Kas ant kitų sako, tas ant savęs pasisako!” Taigi – nesiseilėkit!
Ar šito emocingo rašinuko autorės tikrai “ekspertės”? Už ką tokius vardus gavo? Įdomu, ką galvojo tie, kurie vardus teikė? Liūdnas, liūdnas vaizdas.
viena iš tų eksperčių skaito paskaitas už pinigus, kaip blogai parengta egzamino programa ir kokios tos programos rengėjos!
Iš kur parkeliavot, kad taip nustebote? Lietuvoje “linksmi” dalykai (ne tik lituanistų reformatorių galvose) jau kasdienybė.
Ar labai nustebsit, jei, tarkime, negausite atlyginimo už gruodžio mėn. arba kitais metais jis bus gerokai sumažintas?Bet, manau, dirbate ne dėl pinigų (neironizuoju – aš taip pat ne dėl jų mokykloje jau daug metų…).
Matyt, savo “vardus” gavo už tai, kad geba aiškiai, visiems suprantamai, argumentuotai dėstyti mintis… (Reikėtų skirti emocijas nuo logikos :))Deja, o iš Jūsų girdime tik emocijomis grindžiamas nuomones. Būtų gerai, jei paimtumėte kurį nors rašinio teiginį ir argumentuotai nuneigtumėte, įrodytumėte savo tiesą. Būtų tikrai įdomu. Užsimegztų dalykiška diskusija. Gal tikrai pamatytume, kad Jūsų tiesa.
Tiksliai, gera idėja. Paimkite ir parašykite kontrastraipsnį: LOGIŠKAI, PASIREMDAMI FAKTAIS, PROGRAMA, paneikite visus argumentus…Tam reikia kai ką galvelėje turėti.
Šaunuolės moterys, sakančios, kad patys programų rengėjai nelabai suvokia, kas yra tie rašiniai. Dabar tapo neaišku: ar prof. Martišiūtė padarė kalbos klaidą, neskirdama žodžių ŽINOTI, MOKĖTI, ar iš tikrųjų reikia laukti autorių, reikalingo MOKĖTI, sąrašo. Gal kas yra girdėjęs per seminarus?
Normalios diskusijos mokslininkai ir visa UPC komanda labiausiai ir vengia. Tikriausiai mano: įžeisim, apspjaudysim, apšmeišim – gal nutils? Gal išsigąs?
O nesusikalbėjimas yra totalus. Vieni kalbam apie ratus (dokumentus), kiti – apie batus (misijas, vizijas, patriotiškumą). Išvada kol kas viena ir labai aiški – MOKYKIME VAIKUS TIK SAMPROTAVIMO RAŠINIO. Nes literatūrinis rašinys neaiškus niekam, pirmiausia – patiems programos kūrėjams. Vieni jų kalba apie tą senąjį sovietinį literatūrinį rašinį tik su nauju turiniu (jis neįmanomas dėl visai kitokių temos formuluočių ir santykio su literatūra; sovietinio rašinio TEMOJE buvo nurodytas autorius ar kūrinys, kurį reikia nagrinėti, dabar – ne), kiti – apie dviejų kūrinių lyginimo rašinį, kokį rašo JK moksleiviai (deja, tokio rašinio modelio nėra nei vidurinio ugdymo , nei egzamino programoje, o ką nors imti ir prikurti prie ministro pasirašyto dokumento negalima). Patarimai IGNORUOTI TEMĄ, dosniai žarstomi “Lituanistų avilyje” ir seminaruose, neatrodo nei saugiai, nei rimtai.Juk egzamino darbo turinys bus vertinamas pagal dvi, o ne vieną sritį. Jeigu VISUS egzamino darbus vertintų tik Nauckūnaitė, galima būtų jos paklausyti, dabar – ne. Niekada, net jei lieptų pats ministras, nesutiksiu, jog temos “Istorijos vaizdavimas literatūroje” įžangoje tinka pristatyti du pasirinktus autorius, bet ne temą! Žymėsiu klaidą, atimsiu taškus už struktūrą, nes netikiu, kad NEC profesionalai toleruotų tokias nesąmones (UPC kuria programas, bet egzaminus organizuoja tik NEC!!!).
Ar jūs įsivaizduojate, kokioj situacijoj atsidurs mokinys ir mokytojas, kai UPC sako “Galima, tinka”, o NEC organizuos standartizuotą vertinimą pagal dokumentų raidę ir sveiko proto, o ne išsigalvotas taisykles?
Dėl ŽINOTI ir MOKĖTI. Nemanau, kad tai klaida. Manau, kad pristatant programas tai buvo geras koziris – atseit, moksleiviai turi tik žinoti visus 36 autorius, tai juk ne taip daug, štai istorikai kažkada egzaminui reikalavo žinoti 100 datų! Užtat dabar, kai ministras padėjo ant tokio dokumento parašą ir antspaudą, galima pradėti manipuliuoti ir apsimesti, kad tai kalbos klaida – atseit, visi žinote, kas turėta omenyje. O turėta tai, kad iškalti ir ATMINTINAI mokėti reikia ir autorius – visus, kurie tik paminėti programoje, nesvarbu, kurioje skiltyje,- ir kūrinius, ir asmenybes, ir visus galimus kontekstus. Rašinio turinio organizavimo principai bus slepiami iki egzamino – kad niekas nežinotų ir klišių neišmoktų.
Pati diskusija, brangiosios, absurdiška. Todėl yra ko stebėtis. Autorės kelią vieną vienintelę problemą – kaip išmokyti rašyti rašinį, kaip tokiam mokymui gauti aiškias mokslines instrukcijas. Nesu ekspertė, tik eilinė, visą gyvenimą iki šiol mokiau ne rašinio, ne interpretacijos, bet lietuvių literatūros. Todėl man tos jausmingos diskusijos atrodo beprasmės.
Kai stojau mokytis į Vilniaus universiteto fizikos fakultetą, pamenu – rašiau rašinį apie Žemaitės kūrybą. Gavau 5 balus iš 5. Nesijaučiu ir dabar nenusimanantis literatūroje, nes tai priklauso nuo žmogaus. Priversti visus nusimanyti “visur” , tuo labiau lyginti, improvizuoti, samprotauti , turint galvoje keliasdešimt rašytojų etc. – beprasmiška ir nereikalinga. Šių dienų požiūriu lietuvių tauta “išsivaikšto” – tad kuriam tikslui tie “giluminiai procesai”…
Lietuvybės taip nesustiprinsim, greičiau – priešingai…
Aišku, kad jums, tamsta, bet kokios diskusijos atrodo beprasmiškos. Jūs gi eilinis sistemos sraigtelis, tiesiog EILINĖ – viena daugiau ar mažiau, šiandien gyva, rytoj ne – kas prisimins. Ramiai mokysite literatūros, ieškosite dvasingumo “D” straipniuose, žavėsitės Daujotytės impresiškais kliedesiais, ironiškai žiūrėsite į visas ekspertes ir, neduokdie, niekam nestosite skersai kelio. Dar kartais nerimastingai pagalvosite, kad gal net pasisakymai tose žvėrinčiaus diskusijose jums per daug pavojingi… Net neabejoju, kad esate įvertinta visokiais apdovanojimais – juk būtent tokių žmonių švietimo sistemai labiausiai reikia. Jūs nuostabi, ir toliau taip:)
Iš kur tiek paniekos, brangus Kolega, eilinei mokytojai ir jos nuomonei. Galiu paguosti, kad ne tik eiliniai, bet ir ekspertai eina ir praeina. Ir niekam čia per ilgai pasilikti neduota. Todėl toje praeinamybėje ir neturi prasmės isteriškos diskusijos dėl rašinio instrukcijos. Jei dar yra kas verta dėmesio, tai mūsų kalbėjimas vaikams apie Mažvydą, Kulvietį, Donelaitį, Maironį… Kalbėjimas be paniekos ir neapykantos, kalbėjimas su meile. Čia aš apie tai, ką Jūs, Kolega, vadinate “impresiškais kliedesiais”. Sunaikink juos, ir turėsi tik gryną rašinio rašymo instrukciją, kurią kartu su laimingomis ekspertėmis (ir bukinamais mokiniais)galėsite džiugiai tobulinti iki pensijos.
Noriu padėkoti straipsnio autorėms, kad gina mūsų visų: ir “žvėrinčiaus”, ir “eilinių” interesus, kad reikalauja aiškumo labai neaiškiose programose. Suprantu ir mokslininkus – jiems norėjosi, kad Lietuvai būtų geriau, bet…išėjo kaip visada, kai idealistinės idėjos bandomos įgyvendinti praktiškai. Mes gyvename ir dirbame realioje, ne Utopijos, šalyje, kur vyksta procesai, kurių, deja, nepajėgs sustabdyti naujoji lietuvių kalbos programa ir literatūrinis rašinys. Mokytojui belieka viena: stengtis ugdyti išprususį humanitarine prasme skaitytoją ir gerai parengti brandos egzaminui, kad jaunuolis nejaustų neapykantos lietuvių kalbai už sugriautas svajones (o taip būna, patikėkit). Tam ir reikalingos aiškios nuorodos, tikslūs reikalavimai, bendri susitarimai, negali likti vietos interpretacijoms, kas ir kaip galėtų būti, kai kalbame apie žmogaus likimą. Nemėgstu apibendrinimų, bet stebint diskusiją atrodo, kad “eiliniams” svarbiausia dėstyti literatūrą, nesvarbu, kokią, o “žvėrinčiui” visų pirma rūpi mokiniai. Ir tikrai ne ambicijos…
Atrodo, kad rifai, ant kurių užplaukė rašinys, yra ne kas kita, o ekspertės R.D. ir N.B., niekaip neišlupančios iš mokslininkų rašinių schemų. Kažkokias schemas jos turi, tik nepatvirtintas, dėl to ir ardosi (nesuplaukia pinigai kišenėn, sunykę litai kortelėse nuolat kužda – atia!). Galvoju, kas būtų, jei mokslininkai visus eksperčių reikalavimus įtrauktų į dokumentus. Ar lietuvių kalbos ir literatūros situacija lietuviškoje mokykloje gerėtų? Ar mokiniai imtų mokytis lietuvių kalbos, ar taptų raštingesni, mąstantys, patriotiškesni? Apie tai svarstykime, ekspertės, įmurkdytos į globalizacijos košę.
Vargšele, vargšele, vaidini intelektualią, o esi viso labo besikandžiojanti, atleiskit, kalė, paskendusi provincialioje tuštybėje.Dvi mokytojos, ačiū joms ir pagarba!) viešai pasisakė tai, ką didžioji dalis lietuvių kalbos mokytojų galvoja, išskyrus padlaižūnus ir “aukšai skraidžiojančius”, mokančius literatūros ir pan. Tarsi mes mokytume neliteratūros. Taip, mokykim literatūros, apsimeskim, kad nematom, kaip mūsų mokiniams ji neįdomi, svaičiokimės aukštom frazėm, o tas egzaminas juk ne mūsų reikalas. Ką parašys, tą parašys, juk mokytoja intelektualė išmokys vaikus taip idealiai mąstyti, kad tiesiog liesis jų tautinis tapatumas popieriuje. Kam tos klišės, ugdom kūrybingumą! Tad gal egzaminą pervadinkim filologų konkursu? O kaip taisysim, jei vienai poniai mokytojai labai patinka Žemaitė ir Donelaitis, o kitai Jurga Ivanauskaitė ir Ričardas Gavelis? tai ta antroji turbūt paskendusi globalizacijos liūne, vargšai vaikučiai, kurių darbeliai pateks jai…
Labai prašau – nepasiduokime provokacijoms, nereaguokime į nemandagius, įžūlius komentarus.
O dabar esmė – štai ištrauka iš ministro patvirtintos programos – atkreipkite dėmesį – literatūrinio rašinio turinys vertinamas pagal du kriterijus:
22.1.2. Literatūrinio rašinio turinio vertinimo kriterijai:
22.1.2.1. temos plėtotė;
22.1.2.2. literatūros kūrinio(-ių) interpretavimas ir siejimas su kontekstu.
“Lituanistų avilyje” tiek Z.Nauckūnaitė, tiek A.Linartienė gina per seminarus platinamą “tiesą”: rašyti reikia TIK APIE DVIEJŲ AUTORIŲ KŪRYBĄ. Puiku, rašykite, bet už pirmąjį – temos plėtotės – kriterijų gausite vos 1 tašką, minimumą. Jei to pakanka, – puiku, galima toliau nesiaiškinti, bet jei kalbame apie aukštesnius įvertinimus, kartu ir mokytojo darbo įvertinimą, tada tiek nepakanka. Tada patiklūs mokytojai tampa kažkieno kvailos galvos įkaitais. Man gaila EILINĖS mokytojos – tokios dirba iš širdies, neskaičiuodamos valandų, bet EGZAMINO rezultatas bus apgailėtinas, ir ne dėl mokytojos kaltės. Todėl ir kalbam, kad tai neteisinga. Norime tiesiog ŽINOTI žaidimo taisykles.
Asmeniškai aš nekalbėjau ir nekalbėsiu mokiniams apie literatūrinį rašinį, mokomės samprotavimo rašinio klišių – jos leidžia sudaryti labai apsiskaičiusio mokinio įvaizdį :), o ko daugiau reikia – trumpas mokytojo profesionaliai paruoštas turinio atpasakojimas, kelios citatos atmintinai, įdomi detalė iš privalomo autoriaus biografijos ir universalus sakinukas apie epochą :)
o man atrodo, kad ŠMM apsirinka, pradėjusi Institutą ir jo direktorių Kvietkauską ir Linartiene (su visom jų šeimom ten dirbančiom) gerai maitinti…lituanistų mokslininkų, įdomai skaitančių paskaitas, vienetai. Tokiais ir reikėtų pasitikėti, o čia tai nomenklatūra
Pavydėti – labai lietuviška. Kaip, beje, ir keršyti už užgautas ambicijas. O aš džiaugiuosi, kad mokslininkai ėmėsi darbo. Paskaitos tikrai naudingos, susisteminančios, sudėliojančios taškus ant i. O juk mes iš tiesų lyg kurmiai. Ir dar labai pikti.
Labai norėčiau atviro straipsnio autorių atsakymo: ar jos yra rengusios teksto interpretacijos egzamino užduotis? Ar yra pagal tas užduotis egzaminų centre vertinusios mokinių interpretacijas? Ar tikrai nemato rengtų interpretacijos užduočių ir jų vertinimo trūkumų? Ar šitoms ekspertėms turėtų būti “dėkingi” savarankiškai mąstę mokiniai už gautus žemus interpretacijos įvertinimus. Man, kaip mokytojai, yra didžiausia gėda “aiškinti” gabiausiems mokiniams, kodėl mažiausiai raštingi ir literatūriškai išprusę jų bendraklasiai iš valstybinio egzamino gauna daug didesnius balus. Gal straipsnio autorės gali tai paaiškinti?
Aš (R.D.)su Nijole esame buvusios komandoje, kuri ruošė tik bandomojo 2007/08 m.m. egzamino interpretacijos užduotis, jeigu jau taip Jums svarbus šis aspektas. Tik tiek.
Egzaminų darbai vertinami ne pagal “tas” užduotis, o pagal vertinimo instrukciją, tad ir kitas Jūsų “kaltinimas” pakimba ore.
Paaiškinti, kas atsitiko su interpretacijomis, galiu, nes pati nuolat tas problemas kėliau, keliu ir tikriausiai kelsiu, mat dabar tas pats darosi su 2013 m. egzamino samprotavimu ir literatūriniu rašiniu. Kalta ne pati interpretacija, o jos pateikimas mokyklai – iš pradžių, prieš dešimtį metelių, buvo daugybė kursų, seminarų, kuriuose galėjai išmokti nuo elementaraus interpretavimo iki atskirų interpretacijos mokyklų teorijų. Tačiau mokėsi nedaug kas, kiti arogantiškai pūtėsi ir pasikliovė savo “nuovoka”. Deja… Rezultatai buvo tragiški, egzamine teko atskirti lietuvių kalbos testo dalį nuo interpretacijos. Blogiausia, kad ir toliau nė viename vadovėlyje neatsirado interpretacijos teorijos, žingsnių ir pan. Viskas buvo palikta savieigai: ministerija atsišnekinėjo, kad tai ŠPC darbas, o šie atkirsdavo, kad neturi ŠMM užsakymo ir finansavimo tokiems darbams dirbti.
Ar ne tas pats darosi dabar, tik jau dėl kelių priežasčių? Kas yra literatūrinis rašinys, gali atsakyti nebent Dievas, nes žemiškieji dievai iš UPC ir ministerijos susiėdė tarpusavyje nepasidalindami garbės ir kaltės, bet faktas tas, kad ministro patvirtintos programos viena eilutė liepia viena, kita teigia priešingai.Žodžiu, – jei viena liepia keliauti į Šiaurę, tai kita – į Pietus. Jei pagal vieną kriterijų gausi maksimumą, tai pagal kitą – tik minimumą – jokio pasirinkimo. Ir pavyzdys “Lituanistų avilyje” pateiktas: “Istorijos vaizdavimas literatūroje”, pagal Nauckūnaitę ir Linartienę, gali būti PUIKIAI atskleistas per VIENĄ IR TĄ PATĮ istorinį laikotarpį vaizduojančius du kūrinius – Sruogos ir Grinkevičiūtės romanus. Tačiau tas, kas vertins egzaminą, gaus vertinimo instrukciją, kur pagal SOLO taksonomiją bus išgraduotas TEMOS suvokimas, o ne tik literatūros nagrinėjimas, ir kažin ar daug rasis vertintojų, kurie pritars, kad visa žmonijos istorija telpa į kelerių metų laikotarpį, kad du lietuvių autoriai atspindi VISĄ literatūrą, kartu ir užsienio!
Ar ir tada kaltinsite “negerus” vertintojus, kursite mitus apie bloigus užduoties rengėjus? Žinau, – kursite. Nes tokia jau ta žmogaus prigimtis: parodyti pirštu į aukščiau stovintį baisu, o į save – nesinori…
Žinoma, aš asmeniškai galėčiau tylėti apie problemas, kurias matau ryškiau nei kiti (esu mokiusis testavimo teorijų), nes pati jau seniai sugalvojau, kaip apeiti šitą absurdą (ateikite į seminarą – paaiškinsiu ), bet gaila Lietuvos vaikų, patekusių į šitą mėsmalę, ir apmaudu dėl nekompetencijos, neatsakingumo siautėjimo švietimo sistemoje – ateina žmonės “iš gatvės” (nieko nenusimanantys apie darbus, kuriuos privalo dirbti), pridirba visiems iki kaklo ir… išeis po dvejų metų kaip žadėję (tikiuosi, vienuolystės įžadai neleidžia meluoti…). O mes liksime kaip ta pasakos boba prie suskilusios geldos.
Jau darosi įdomu.:) Viena iš autorių pripažįsta, kad dabar veikiantis interpretacijos egzaminas, prie kurio pati prisidėjo, yra blogas, neteisingas, kad nuo jo nukenčia gabūs mūsų vaikai. Tačiau neteko skaityti kolegės R. D. straipsnio, kuriame būtų kritikuojamas ydingas ir žalingas dabartinis interpretacijos egzaminas, nors jis veikia jau daug metų ir dar veiks kitais metais. Kodėl autorė nereikalauja, kad ŠMM kuo greičiau interpretacijos egzaminą keistų? Kodėl garsiai nekalba apie jo daromą žalą? O tik piktinasi tolimais būsimais projektais? Sutikite, Kolege, kad toks elgesys negali nekelti nuostabos. :)
Ar skaityti Tamsta moki??? R.D. NEPRISIDĖJO prie interpretacijos egzamino įvedimo, o tik kūrė 2008m. BANDOMOJO egzamino užduotį (bandomas, kiek pamenu, buvo samprotavimo rašinys). Jei Tamstai ta interpretacija netinka, tai Tamsta ir kritikuok, kas negerai, kodėl R.D. turėtų tai daryti? Jai, matyt, problemų nekyla dėl interpretacijos. O jei problema dėl 2013 m. rašinio, tai apie jį ir rašo.Manrods, Tamstos mokinių nesėkmių priežastis – Jūsų bukumas ir tamsumas (čia dar švelniai pasakyta, jei nesuprantat dalykinio teksto, o interpretAcija – tai grožinio kūrinio aiškinimas).
Nelabai suprantu, kodėl klausiama apie interpretacijas. Juk naujo egzamino užduočių – literatūrinio ir samprotavimo rašinio – aiškinimasis niekaip nesusijęs su troškimu grąžinti interpretacijas. Jūsų klausimas apie minėto žanro vertinimo trūkumus skaudus, bet jis sietinas su vertinimo standartizavimu, kokybe, vertintojų parengimu, tikrai ne su kažkokiomis dviem ekspertėmis. Mano mokiniai per egzaminą dažniausiai rašydavo vadinamą samprotaujamąjį rašinį, o kūrinio analizė, jo interpretacija buvo tik ugdomojo proceso dalis. Kodėl? Kažin ar atsakymas dabar ką domintų, nes mes nesimokome iš praeities klaidų. Norėčiau paklausti, ar turėjome mokyklinį vadovėlį, kuris mokytų interpretacijos? Tad logiškas ir rezultatas – interpretacijos “išsigimimas”). Dabar mes kūlversčia, neišsiaiškinę, kas yra kas, vėl puolame ant naujo grėblio – literatūrinio rašinio. Jau po dvejų metų, Jūsų žodžiais tariant, “dėkingų”, savarankiškai mąstančių vaikų bus dar daugiau. Mes, mokytojai, patys ir būsime kalti. Nemokame ir nenorime, o gal ir laiko trūksta studijuoti dokumentus (mačiau, kaip per programų svarstymus savivaldybėse atvažiuodavo kolegės ir dažniausiai išsitraukdavo tuščius blaknotėlius, ir laukdavo, ką pasakys atvažiavusieji). Taip neturėtų būti… Jei laiku būtume pareikalavę kūrinio interpretacijos mokymo vadovėlio, o dabar – literatūrinio rašinio… Gal tuomet nereikėtų klausinėti eksperčių (nors jos čia nieko dėtos), kodėl jų vaikai nuvertinti per egzaminą.
Girdėjau, kad bakaulaureato klasėse užsieniečiai prieš metus atsiunčia mokytojui informaciją, jog vienas ar kitas autorius programoje bus pakeistas. Čia įžvelgiu pagarbą mokytojo darbui. Mums liko 1,5 mokslo metų iki naujojo egzamino, mes vis dar plaukiojame rūke, o reikalavimas žinoti ir išmanyti egzamino žanrus yra „šventvagiškas“, „gėdingas“, „liūdnas“…
Interpretacija yra blogis? Taip supratau. Literatūrinis rašinys bus gėris? Taip supratau. Įdomu, kiek tas gėris plevens ir gyvens? Įdomu, kas po 10 metų vėl bus sugalvota? Raudoti dėl neobjektyvaus vertinimo tikrai neverta. Dar negimė toks vertintojas, kuris objektyviai galėtų įvertinti rašinį, interpretaciją ar dar kažkokį kitokį neapibrėžtą ,,rašmalą”. Įvertinimas priklauso (išskyrus raštingumą, šiek tiek stilių) tik nuo vertintojo nuotaikos, lyties, amžiaus, vertinimo laiko ir t.t. Labai gaila, bet tai tiesa. Galite mane užmėtyti akmenimis.
Krauju ir prakaitu galiu pasirašyti po kiekvienu “cvb” žodžiu – tikrų tikriausia tiesa, kad objektyviai įvertinti
tekstą – neįmanoma misija.
Objektyviai įvertinti tekstą – misija ĮMANOMA. Tam tereikia tik normalaus UPC darbo, reikia surinkti SPECIALISTUS, turinčius kompetencijos rengti tokio pobūdžio medžiagą, ir paruošti METODIKĄ, kaip turi būti rašomas ir vertinamas rašinys. Juk rašinius labai objektyviai vertina ir Skandinavija, ir Anglija, ir Amerika, ir Vokietija, ir Belgija. Ten mokiniai MOKOMI rašyti pagal turinio ir formos trafaretus, t.y. rašinį sudaro NUSTATYTAS skaičius pastraipų, visi atmintinai žino, kurioje pastraipoje kokia informacija ir kokiu lygiu pateikiama, vertinamas net žodyno lygis, terminų vartojimas, mokėjimas imituoti aptariamo rašytojo kūrinių kalbą (ibseniška kalba, šekspyriška kalba…),mokiniai ATMINTINAI žino jungiamuosius pastraipų žodžius ir jau joks durnius nepareikalaus per egzaminą demonstruoti kūrybiškumą!!!
Mūsų “genijų” paruoštos programos tokios, kad dabar metus laiko visi spėliosim, ką mokinys turi nagrinėti – temą ar dviejų autorių kūrybą?! O “genijai” piktdŽiugiŠkai juoksis ir vis kartos: NEATSPĖJOT, NEATSPĖJOT!!!
Man asmeniškai gaila tų mokytojų, kurie tikisi padlaižiavimu ir nuolankumu pelnyti kažkokią informaciją ar bent malonę. To, mielieji, nebus. Jūsų mokinių darbai bus sumesti į BENDRĄ VERTINIMO KATILĄ, KURĮ MAIŠYS KELI ŠIMTAI VIRĖJŲ-VERTINTOJŲ. Ir tada visi “genijų” sapaliojimai neteks galios. O kai kas iš tų “genijų”, kaip žadėjęs, bus jau pasitraukęs nuo sistemos saugiu atstumu ir tik juoksis iš viralo skonio.
Prisipažįstu, kad daug metų dalyvaudama valstybinio egzamino interpretacijų vertinime suvokiau, jog prisidedu prie lituanistikos vertinimo. Net jei ir būtų žinoma interpretacijos rašymo metodika,vertinimas subjektyvus. Vienaip jautiesi ryte, kitaip po pietų, išvargintas karščio, mašinų ūžesio už lango. Apskritai kūrybinis darbas negali būti egzamino objektas.
Kokius tekstus taip objektyviai užsienyje vertina: gal prašymus, pareiškimus,ataskaitas? Juk mokslinio straipsnio, kurį dar būtų galima standartizuoti, mokiniai neparašys…
ar teisingai supratau, ko Jūs norite: mokyti rašyti pagal turinio ir formos trafaretus (taip nurodo taškas, jo komentras 12-o5, 08.14)? Jei tiek tereikia išmokyti žmogų gimtosios kalbos, kam blūdijame???
Neįmanomą padaryti įmanomą yra neįmanoma.
Ačiū už palaikymą.
O kas sakė, kad taškas=ekspertės??? Turbūt labai patogu manyti, kad UPC ar ŠMM tereikia sutvarkyti kelias “ekspertes”, ir bus tyla. Klystate, gerbiamieji, pasaulio esame matę daug kas, ir knygas skaitom, ir į ekspertų seminarus nueinam, apsišviečiam, ir patys ne iš kelmo spirti. O klausimui galiu atsakyti, kad užsienyje daugiausia rašo standartizuotas kūrinio analizes-interpretacijas, o jaunesnėse klasėse – ir publicistinius standartizuotus straipsnius.
tai kodėl mes blūdijame?
“Tam tereikia tik normalaus UPC darbo, reikia surinkti SPECIALISTUS, turinčius kompetencijos rengti tokio pobūdžio medžiagą, ir paruošti METODIKĄ, kaip turi būti rašomas ir vertinamas rašinys.” Juk tai akivaizdi kova dėl postų! Kažkam kažką reikia alkūnėmis, nagais ir ragais nustumti nuo kėdės ir užimti gerą vietą – čia šuo ir pakastas. Kur, gerbiamosios, kitur gali būti nesantaikos obuolys? Ne konsolidacija svarbu, o konkurencija. Va taip. Irgi taškas.
Obuoliui: tegul UPC su ministerija paruošia reikiamą medžiagą (čia jų tiesioginis darbas), tegul išaiškina mokytojams rašinio taisykles, atsako į klausimus ir lai sėdi visose galimose kėdėse už visus galimus ES pinigus – negaila. Atsakas visiems “rėkiantiems”, “krebždantiems”, “žvėrinčiui”, “kupriams” gali būti tik vienas – pateikti darbo rezultatus. Atleiskit, bet kol kas tik vieta užimta, o anei Žmogaus, anei darbo nė pėdsakų; plano, ir to nesugebėjo parengti, kai senieji ŠPC kadrai velniop visus pasiuntė. Mums, eiliniams, žemės dulkėms, taškams, svarbu, kad galėtume ramiai ir užtikrintai dirbti – arti savo vagelę.Bet ir to rupūžės neleidžia!
Ką reiškia ,,standartizuotas”? Kur gauti pasiskaityti standartizuotą straipsnį”?
Baik čia vaidint unikalią lietuviško bezdakiemio asabą. “Pasiskaityti” mokyklinį straipsnį gali per VBE. Tokio kitur niekur nerasi.
Jei jau tokia unikali ir protinga esi (o nesi…), tai nurodyk, kur realybėje pasiskaityti SAMPROTAVIMO žanro (?????)straipsnį ir dar su PRIVALOMAIS NURODYTAIS literatūriniais kontekstais.
Eridana Vasaris 20 d, 2010Sveiki Noriu ir as tmuapri pasisakyti apie pusfinali Na jis buvo tiesiog supper , nustabu tai, kad buvo toks didziulis palaikymas, tiek daug komplimentu ir susizavejimo musu ideja Didziuli ACIU noriu tarti LINAI! Ji yra nuostabus zmogus, kuri musu kritikas priima labai nuosirdziai ir teigiamai, taciau nemanau, kad ji to nusipelne.O apie nugaletojas, tai visu nuomone yra ta pati Gerbiama ar negerbiama, net nezinau kaip kreiptis Irena Ra??iuviene, kiekvienas zmogus turi savo nuomone ir nuoskaudas, todel gal imkite pavyzdi is Linos Sodziutes ir kiekviena pasisakyma priimkite teigiamai, juk pati zinote, jog konkurse buvo tikrai geresniu komandu nei tie oro burbuliukai Linkejimai duonininkams- Jus buvote fainuoliai