Ar mūsų ugdomi vaizdiniai neatsilieka nuo tikrovės permainų?

<…> Trečia plotmė taip pat lokalinė. Ji skleidžiasi tarp „Palangos Juzės“ ir „Amerikos pirtyje“ Lietuvos. „Palangos Juzės“ Lietuva pirmiausia yra patriarchalinė, labai valstietiška ir absoliučiai teritorinė Lietuva. Filologijos produktas įtalpintas į uždarą teritoriją. Ir šitos erdvės pasakojimas yra visiškai užgožęs mūsų vaizduotę.

O kokia yra tikrovė? Turime pusę milijono naujų emigrantų, kuriuos prarandame šiuo metu. Turime gal triskart tiek jau beveik prarastų lietuvių, kurie šiandien pasaulyje kalba angliškai, ispaniškai, portugališkai… Mūsų vaizduotėje, mūsų istoriniame pasakojime nėra tam vietos – net kaip alternatyviam žiūrėjimui, net kaip galimybei pažvelgti į save ar pasipasakoti sau pasakojimą kaip diasporinės tautos, – o mes jau tokia tapome. Mes esame diasporinė tauta, gyvenanti ir savo, ačiū Dievui, laisvoje gimtinėje, ir visur kitur pasaulyje su savąja laisve. Visi mes esame, įskaitant, ko gero, ir dar gyvus emigravusius litvakus, kurie kur nors prie Los Andželo ar Izraelyje prisimena savo Litą (taip litvakai vadino Lietuvą – red. pastaba). Šitos mūsų lietuvybės, šito pasakojimo tartum nėra nei kam papasakoti, nei kam išklausyti.

Visas prof. Egidijaus ALEKSANDRAVIČIAUS straipsnis – „Dialoge“.