Atostogų popuri

Pagaliau atostogos! Žinoma, nėra ko čia cypauti, demonstruoti savo neišmintingumą. Visi žinome: gyventi visavertiškai, kvėpuojant visa krūtine reikia kiekvieną akimirką – čia ir dabar. Kitaip nuolat būsi vakar (gromuliuosi tai, kas praėjo) arba rytoj (lauksi atostogų), o čia – žiūrėk – ir gyvenimas baigsis, taip ir nepatyręs šiandienos.

Ir vis dėlto sunku susiturėti – nelaukti to iliuzinio beveik laisvės momento. Iš pradžių, t. y. grįžęs į darbą po eilinių atostogų, mėgini save įtikinti, kad labai pasiilgai savo įprastinės veiklos. Kai kas gal šiuo požiūriu net būna nuoširdus. Na, o kiti mažų mažiausiai – ne priešai sau: juk dirbti vis tiek teks, tai jau geriau save būsimos veiklos atžvilgiu nuteikti pozityviai. Beje, šioje vietoje labai padeda priminimas sau, kiek daug žmonių darbo jau (dar, vis dar, jau seniai…) neturi, – tai gerokai pakelia darbinį entuziazmą.

Tačiau darbadieniams keičiant darbadienius (kai kas išnaudoja ir naktis – taigi darbanakčius) vis dažniau nejučia sučiumpi save galvojant apie atsinaujinančius energijos šaltinius, vis dažniau sugauni save giliau iškvepiant negu įkvepiant, o kartais iškvėpęs turi sau priminti vėl įkvėpti. Dar po kurio laiko savęs apgauti jau nebepajėgi – imi skaičiuoti, kiek savaičių, dienų („Dialogo“ numerių…) liko iki atostogų. Apie neestetišką finišo tiesiąją, kai link išsvajotos ribos, atrodo, jau šliauži iš paskutiniųjų, čia nesiplėtosime.

Ir štai – atostogos! Beribių galimybių metas. Sakysite, nėra pinigų ar kitų aplinkybių paatostogauti taip, kaip norėtųsi? Taip, dėl to susigadinti neįkainojamą laisvalaikį vis kremtantis ar pykstant ant valdžios bei likimo – viena iš galimybių. Nevykusi, tiesą sakant, bet juk mes turime įvairių pomėgių – jaustis nelaimingomis aukomis – vienas iš jų.

Kitos galimybės – pačios įvairiausios. Beje, tarp jų yra ir kitų klastingų, pavyzdžiui, įsikinkyti į įvairius ūkio darbus – esą jie būtini, esą sau ir saviems, esą nuveikti jie pagerins gyvenimo kokybę. Gal ką nors ir pagerins, bet energijos tikrai nepridės. O be energijos tampi lengvai pažeidžiamas visais lygmenimis (taip pat ir švietimo…).

Be abejo, kiekvienas jau turime atostogų planų (vieni detaliųjų, kiti bendrųjų…) ar bent nuojautų, kuria kryptimi plauksime-keliausime. Vis dėlto, kad ir kur – apie nuosavą trobą, po tėviškės laukus, į kalnus ar tolimas egzotiškas šalis – kelelis vestų, labai pravartu prisiminti, kad kelionė – ne tik geografinė kategorija, erdvė – ne tik fizinė, o ir mes patys ne tokie jau sau pažįstami kaip dažnai manome…

Laimei, pasaulis sklidinas patirties ir išminties lobių – visiems skoniams, visoms galimybėms, kiekvienam pagal norus ir poreikius.

Na, kad ir…

Visas straipsnis – „Dialoge“.