<…> Kokios žinios norėtume iš Godo?
Norėtųsi išgirsti atsakymą į klausimą, kas yra literatūrinis ir samprotavimo rašinys. Kuo jie skiriasi?
Suvokti skirtingus egzamino žanrus tiesiog būtina pačiam mokytojui – jeigu jų nesupranti pats, negebėsi išaiškinti kitam. Nei girdėti Z.Nauckūnaitės (UPC) atsakymai per brandos egzamino programos svarstymą, nei lentelė, pateikta „Lituanistų avilyje“, nei seminarų matytos skaidrės, nei UPC atsakymai į „Lituanistų miestelio“ pateiktus klausimus aiškumo nesuteikė – tik dar labiau suglumino. Sunku priimti žinią, prieštaraujančią išmoktoms literatūros pedagogikos tiesoms.
Galima suprasti, kai logikos klaidas daro mokinukas, bet kai svarbus švietimo dokumentas, įvardydamas brandos egzamino užduotis, nepaiso loginio skirstymo reikalavimų, t. y. nesilaiko vieno skirstymo pagrindo, sunku suvokti.
Literatūrinio rašinio terminas metodikoje siejamas su medžiagos šaltiniu, iš kurio semiamasi informacijos. O samprotavimo rašinys – tai tas pats literatūrinis rašinys, tik nusakytas pagal mokinio poziciją, priklausančią nuo pasirinktos temos. Tai yra tradicinis trinarės kompozicijos literatūrinis rašinys. Norint ištaisyti rašinių skirstymo logikos klaidą BE programoje, reikėtų nelogišką dokumente vartojamą samprotavimo terminą pakeisti neliteratūrinio – publicistinio – „laisvojo“ rašinio sąvoka. Tokio rašinio tinkamiausias BE situacijai žanras būtų straipsnis.
Nelogiškas ir abiejų rašinių objektų įvardijimas – problema ir literatūra – vėl liudija nemokėjimą skirstyti remiantis tuo pačiu pagrindu. Tiek vieno, tiek kito rašinio objektas galėtų būti problema, tik sprendžiama, remiantis skirtingais kontekstais – gyvenimo ir literatūros.
Ištaisius logikos klaidą BE programoje, paaiškėtų, koks santykis tarp dviejų egzamino užduočių. Jų skirtumą nusakytų medžiagos šaltinis: vieno – literatūra, kito – gyvenimas, o mokinio pozicija būtų išreikšta samprotavimo teksto tipu, bendra abiem užduotims; tiek vieno, tiek kito rašinio autorius galėtų spręsti problemą.
Antra, „atsirastų“ tąsa su ankstesniu samprotavimo mokymu: jo teorija ir praktika. Nereikėtų kurti visiškai naujos pseudoteorijos apie naujo tipo samprotavimą. Užtektų literatūrinio rašinio, kaip mokyklinio žanro, tikslinimo.
Trečia, rašinių vertinimas prarastų dirbtinai kuriamas kliūtis, turėtų sąsają su ankstesniuoju. O šioje srityje tiek NEC, tiek mokytojai turi šiokį tokį įdirbį.
Ir galiausiai – nuramintų tautinių mažumų bendruomenę, labiausiai nerimaujančią, kad naujasis egzaminas vietoj žadėto bendro „kalbos raštingumo“, vėliau „kalbos brandos egzamino“ tapo bendru „kalbos ir literatūros brandos egzaminu“.
Taigi ištaisius brandos egzamino užduočių – literatūrinio ir samprotavimo rašinio – nelogišką skirstymą bei aiškinimą, dingtų didžiulis galvos skausmas – tarsi ateitų išsvajotasis Godo.
Ko dar norėtume iš Godo?
Visas LKLMS pirmininkės pavaduotojos, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokytojos ekspertės Nijolės BARTAŠIŪNIENĖS tekstas – „Dialoge“.
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
Problemų virusinė infekcija, kurios sukėlėjai Z.N.(UPC) ir N.P.(ŠMM)dabar visiškai sutrikusios – programos PATVIRTINTOS, tad jose nieko keisti negalima, nebent reikia eiti pas ministrą ir prisipažinti nusidėjus proto aptemimo valandą, o ministrui tas gali labai labai nepatikti.
Ačiū Nijolei už įvardytą ligą, atpažinus infekciją kartais ją įmanoma sustabdyti. Kartais…
Kodėl skaitydama šį tekstą viską suprantu, o kai klausausi UPC išminties, jaučiuosi protiškai neįgali…
“Tiek vieno, tiek kito rašinio
objektas galėtų būti problema, tik sprendžiama, remiantis skirtingais kontekstais –
gyvenimo ir literatūros”, – kodėl remiantis kontekstais? O kur bus tekstai? Ar privalomieji kūriniai yra vadinami kontekstu?
Tekstai turi būti galvoje. Taip ,,sumąstė” gudragalviai ,,reformatoriai”. Taip kad, ponai mokytojai, liepkite mokiniams ,,kalti” tekstus. Mokytis atmintinai knygas.
A6 irgi nesuprantu, kokia prasmė “kalti” tekstus? Taip galutinai užmušime vaikų norą skaityti literatūrą. Įdomiau ir mokytojui, ir mokiniui, analizuojant kūrinius, spręsti pvz., problemą: ar galima suderinti visuomeninę pareigą ir asmeninę laimę (privalomi kūriniai – Krėvės SKIRGAILA, Just. Marcinkevičiaus MAŽVYDAS…). Kodėl įdomiau? Todėl, kad literatūra tampa medžiaga, priemone, kurioje ieškoma argumentų “prieš”, “už”. Vaikas įtraukiamas į “žaidimą”, norom nenorom jis tampa aktyviu situacijos – sukurtos literatūrinės problemos – žaidėju: JAM, JAUNUOLIUI, PALIEKAMA TEISĖ SPRĘSTI. Tai daug reiškia. O mums, mokytojams, reikėtų vertinti nurodytų programinių kūrinių suvokimą, pasirinktų argumentų tinkamumą, svarumą…
Puikus analitinis, argumentuotas straipsnis. Akivaizdu, jog ŠMM ir UPC, kaip visada, atsitvers tylėjimo ir ignoravimo siena – tokia politika. Paradoksas, kad ŠMM vadovaujant liberalų ministrui, lietuvių kalbos mokymo klausimai sprendžiami sovietiniais metodais, vyrauja baisus autoritarizmas ir jokios kritinės minties nepaisymas. Nenustebčiau, kad konferencijoje Anykščiuose bus puikiai surežisuota panegirika programoms ir egzaminui. O klusnūs mokytojai arba tylės, arba nuolankiai linkčios galvelėmis pritardami sukviestiems autoritetams.
Kiekvienas tekstas turi objektą ir kiekvienas tekstas turi problemą.
Prisimenu tuos laikus, kai į mokyklas atėjo TEKSTO INTERPRETACIJA. Kiek sumaišties buvo. Kiek knygų išleista. Kiek pinigų joms skirta. Kokios teigiamų dalykų įžvalgos akcentuotos. Kiek protestuota… Ir nieko. Ji atėjo ir IŠEINA. Tai kodėl tiek daug svaičiojimų ir nepasitenkinimo dėl to rašinio? Juk tai irgi nėra jokia naujiena. Pabus kokį dešimtmetį ir vėl išeis.
Turbūt programų rengėjams patiems pirma reikėjo išstudijuoti logikos kursą, o tik tada jį įtraukti į programas. Ar tik ne aklas aklą čia veda?
Būtų gerai, jei Dialogas išspausdintų ir ZN pranešimą apie būsimo egzamino aspektus, sakomą Anykščiuose. Pranešimo pavadinimas ganėtinai aptakus, sunku net nuspėti apie ką konkrečiai bus kalbama. Vis dar norisi tikėti, kad UPC ir ŠMM įvaldę dialogo meną, įgali klausyti ir girdėti, skaityti ir suprasti… Šis straipsnis, ką besakytum, taip “apnuogino” BE programos alogiškumą, kad nereaguoti, apsimesti, jog nieko neįvyko, vargiai galima. Taip būtų galutinai prarastas pasitikėjimas šiomis instancijomis, jų dalykine kompetencija. Laikas bėga, egzaminas artėja nenumaldomai… o mokytojas dar klaidžioje nežinioje.
Kartą teko nugirsti valdžios vyrų dialogą apie mokytojas, kurios buvo vadinamos kvailomis bobomis. Kas gali reaguoti į kvailų bobų protingus patarimus? Juk tokios ir esam: dirbam už grašius, rengiamės “labdarynų” drabužiais,neturim pinigų kokybiškai “pasikultūrinti” ir,kas svarbiausia, prarandam savigarbą. Atsiprašau tų, kurioms tai nebūdinga. Taigi, kas belieka, toliau gilinkimės į niekam nereikalingas analizes, interpretacijas, teksto suvokimus, kurių klausimų niekas nesuvokia, literatūrinius, neliteratūrinius, publicistinius ir kitokio plauko rašinius, greitai nebus ko mokyti- jaunimo nebeliko, ir baigsis tos nesąmonės.
Jeigu kas nors dar nesuprato, KAS padaryta su lietuvių kalbos programomis, pasakysiu: įsivaizduokite, kad kokia nors zitulė iš UPC ima ir pareiškia, kad nuo šiandien 2×2 yra 3, o 4×4 yra 10, ir pareikalauja visą matematiką pertvarkyti pagal jos atradimą… Blogiausia,kad chaosą su samprotavimo atmainomis perėmė vadovėlių autoriai – taip, taip, ir Smetona, ir Župerka. Dabar jau niekas nežino, kas yra samprotavimo TIPAI, kas yra aiškinimas, kas – samprotavimas. Manytume, kad Z.Nauckūnaitei nereikia leisti baigti jos dviejų metų kadencijos – reikia vyti lauk šiandien, o už tokią pseudomokslinę veiklą reikia bausti pagal BK – nes nuostoliai labai dideli, visa Lietuva “serga” nuo šitų nesąmonių, kiek konferencijų ir seminarų surengta aiškinantis tai,kas neišaiškinama…
Anykščiuose buvo pasakyta, kad MBE laikantieji gaus tekstus, o laikantieji VBE “mokiniai gali tekstus išmokti atmintinai” Visus????? Kuriuos?????? Tegu pačos pasimoko atmintinai kad ir tuos 15 ar 17 Marcinkevičiaus eilėraščių, “Metų”, “Radviliados” ištraukas ir t.t. Ir paskui dar kalba” dirbkit kūrybiškai”
Rašinio tipas yra samprotavimas (kiti tipai – pasakojimas, aprašymas). o aiškinimas yra pagrindimo būdas, metodas samprotaujamojo tipo tekstuose.
Gal yra grįžusių iš Anykščių? Kokia žinia šįkart? Ar išaiškino kuo skiriasi literatūrinis nuo “samprotavimo”?
Dar viena nauja teorija? Įdomu, ko šįkart užsienio literatūroje nesupratote. Atrodo, dabar chaosą kelsite naujai aiškindama “metodą”. Pasiklydote vertime? Viena prasme sovietmetis buvo gerai – tada visi durniai buvo uždaryti…
O kodėl visi kaltina tik Z.Nauckūnaitę, kaltę dalintis privalo ir du dekanai – Smetona ir Salienė, išleidę dideliu tiražu lietuvių kalbos 11 – 12 kl. vadovėlį, kur visos mintys be kokios nors atrankos „skolinamos“ iš kitų šaltinių, be abejo, ir iš Nauckūnaitės „šūdevrų“. Pinigai už vadovėlį paimti dideli, o nauda? Samprotavimas čia vadinamas tiesiog „tekstu“, o aiškinimas ir argumentavimas – teksto tipu. Gėda! Ypač gėda garsiajam Vilniaus universitetui, negi tiek nusivažiuota, kad kalbininkas neišmano kalbos! Kaip mokslininkams, jiems neatleistina ir kitkas – pateikę daugybę AIŠKINIMO pastraipų pavyzdžių jie „pamiršo“ ARGUMENTAVIMĄ. Nė vieno pavyzdžio, nė menkiausios užuominos. Kaip suprasti tokią „mokslinę“ veiklą?
Reikėtų pagarsinti ir tokio vadovėlio krikštatvius – vadovėlio ekspertus, davusius žymą “Tinkamas”…
Kaip galima tegti tokius dalykus, kad laikantys MBE gaus tekstus, juk to nenumato BEP! Išvis prasilenkiama su protu. Pasakykit dar, kad tai pati Z.N. apreiškė…
Apskritai dabar bandoma vaidinti, kad MINISTRO patvirtintą egzamino programos tekstą galima kaip nors aiškinti ar interpretuoti. Čia juk ne Biblija, ponai! Interpretacijos neleidžiamos jokios. Tai reiškia, kad egzamino rengėjai, kurių Z.Nauckūnaitė ar kitas koks aukštas pareigas užimantis “pranašas” net nežinos, rdengs užduotį pagal programos raidę, recenzentas tikrins taip pat pagal tą pačią-?-(štai čia problema, kaip pasakytų Hamletas)programos raidę, tačiau pagal tokią programą kaip dabar visiems vienodai įsivaizduoti egzamino neįmanoma – vieni ima vieną programos eilutę kaip pagrindą, kiti – kitą… Ir atskiros programos eilutės tarpusavyje “nesusišneka”. Ką daryti, kai tokia nesusišnekanti programa jau patvirtinta? Užtat ir nėra jokių OFICIALIŲ paaiškinimų, kad bet kurį aiškinimą galima atmušti kita programos eilute!
Ir dar – netikėkite tokiais programos aiškintojais kaip O.Baumilienė, A.Bredelienė, V.Dailidienė ir pan. – jos programą aiškina pagal savo supratimą, bet tai nėra OFICIALI versija, tarkim, O.Baumilienė savo seminare aiškino, kad literatūrinio rašinio esmė – tekstų analizė – lyginimas ir skirtumų akcentavimas (O.Baumilienė remiasi ne programa, o MBE temos orientaciniais klausimais). Tuo tarpu programoje esme laikomas SAMPROTAVIMAS DUOTA TEMA (čia vienos eilutės :-) ), nesvarbu, kas rašoma – samprotaujamasis rašinys ar literatūrinis, tik samprotaujamasis kalba apie problemas iš gyvenimo, o literatūrinis – iš literatūros. Tas pats su A.Bredelienės seminaruose pateiktais pavyzdžiais (ji, beje, savo žinojimo apie VBE jau išsižadėjo, rašinius liepia interpretuoti kaip pratimus…)
http://www.facebook.com/photo.php?v=495640994312
Tai ir jums, lituanistai. Kiek jusu, jei butu reikalas, isdristu iseiti streikuoti, poketuoti ar bent pasirasyti savo pavarde po protesto dokumentu? V.Radzvilas sako: veiksmas – tai jau ne proto, o valios dalykas. Ar turite valios veikti, o ne tik kalbeti, gerbiamieji? Ar bent nusiuntete kam savo rezoliucija, ar vel LKLMS pirmininke ikis tarp savo popieriu ir pamirs, kaip jau ne karta pamirso visas lituanistu problemas “del trupinio aukso, gardaus valgio sauksto”.
Jeigu begalę metų lituanistų padangėje vyrauja betvarkė – žioplas švietimo ir mokslo ministras.
Kas padėtų susigrąžinti pusiausvyrą? Tikrai ne Godo, o susitaikymas ir susivokimas, kad ne tik dėl egzamino esame klasėse, kad mūsų kalbai, kultūrai visad pavojinga nesantaika, kad pagaliau literatūra leidžia mokiniui pažinti save, augti, jei jis to nori. O geras mokytojas
(tokie ir tik tokie tikrai susirinko ir į Klaipėdą, ir į Anykščius) sugebės padėti pasiruošti ir egzaminui. Neverta ginčytis dėl lukšto, svarbiau, kas po juo. Ir dar… nepilkim savo nesantaika žibalo į kitakalbių nepasitenkinimo laužą, kuriame jie pasiruošę sudeginti visus mūsų tariamai gerus norus tobulinti, taisyti egzaminą, kad tik ilgiau išlaikytų išskirtines sąlygas ( valstybinės kalbos egzaminą ir kitas nuolaidas) konkuruoti su mūsų mokiniais. Skaitykim programą ir pagal ją dirbkim.
Kodėl kritiškai vertinančius naująsias programas visad kaltina nesantaikos kūrimu, nenorėjimu mokyti literatūros, jos pagrindu auginti žmogų? Kodėl dokumentu nelogiškumą, sąsajų nebuvimą, nesutapima su pedagogikos tiesomis vadinama “lukštu”? Kodėl savo bejėgystę, pseudomokslą norima paslėpti po patriotizmo skraiste? MOKYTOJAS NENORI LAUKTI GODO (APSKRITAI, JIS NENORI BŪTI ABSURDO PJESĖS AKTORIUMI). Yra vienintelis kelias – pripažinti, kad rengiant programą prasilenkta su sveiku protu, kad negalima visos Lietuvos mokytojų priversti dirbti jaučiant vidinę tuštumą ir beprasmybę. Kad norint įvykdyti programos ir jos interpretavimo aiškinimus, reikia išlaisvinti pasąmonę, kurti metodikas, vadovaujantis sapnais…. Ar ne lengviau keliems žmonėms prisipažinti klydus, nei versti visą lituanistų bendruomenę eiti tuo pačiu absurdo keliu.
to sveikam protui
Spalis 26, 2011 09:16
100 balų tokiam komentarui.
Kreipiuosi į “sveiką protą”: kodėl atkakliai nenorima matyti programų – tiek vid.ugd., tiek egzamino – logikos ir dalykinių klaidų, neleidžiančių NIEKAIP tų dokumentų suprasti? Kodėl vis iš naujo bandoma MELUOTI, kad mokytojai protestuoja dėl kūrinių, dėl senosios literatūros.
Ar NORMALU, kad užuot mokę rašinio lituanistai lyg koks Hamletas dabar svarsto, kas tai apskritai yra. NENORMALU. Kaip nenormalu sujaukti visą tekstologijos ir tekstų komponavimo mokslą ir reikalauti vadovautis ne sveiku protu ir mokslu, koks yra visame pasaulyje, o “a la Nauckūnaitė”. Jeigu ji juodą liepia vadinti baltu, o parėmimą liepia vadinti argumentavimu? Ne tik vadinti, bet ir VERTINTI pagal jos išgalvotas taisykles ir teorijas? Kiek ilgai tęsis šitas absurdo teatras? Gal kol visi išprotėsim? Jūs pažiūrėkit – mokyklos LAUKIA,kol kas nors paaiškės, vienuoliktokai nieko nerašo – laukia… Ponai, bet juk nėra ko laukti – kol Nidos&Zitos nepripažins savo proto klystkelių, niekas nieko neduos ir mepaaiškins – štai kur tragedija, “štai dėl ko nelaimės mūsų nesiliauja” (V.Šekspyras). Godo neateis, nes jo tiesiog… nėra. Pati Nauckūnaitė dabar jums nepaaiškins savo proto vingių, užtemimų ir prašviesėjimų, nes viskas PATVIRTINTA ministro antspaudu ir parašu. Belieka apsimesti, kad viskas gerai. Kad viskas pagal planą (tiesa, o kur tas ilgalaikis lituanistams žadėtas pamokų išplanavimas?)Belieka visur ir visada grūmoti mokytojams, ATSEIT nenorintiems senosios literatūros ir patriotizmo. Užtat tabu pasakyti, kad viskas, ko lituanistai nori, – kad į ŠMM ir UPC grįžtų sveikas protas, o ligoniams vieta kitur…
Vilniaus mokytojai buvo verčiami vykti į Anykščių konferenciją – iš ŠMM skambinta į mokyklas… Matyt, visai prastai, jei jau tokiomis priemonėmis bandoma veikti lituanistus.