Bloga, kai mane bučiuoja

Išgirdusi šią istoriją išgąstingai sustingau: mes nežinom, kas daroma su mūsų vaikais. Mes nežinom, kas nepataisomai įsirėžia į jų sąmonę.

Vieną savaitgalį automobiliu su močiute keliaujanti šešiametė pamažu, atsargiai buvo įkalbėta papasakoti, „ko niekam pasakoti negalima“: „Kai auklėtojos nebūna, Milda ir Karolina (visi vaikų vardai pakeisti – ET) mane suima už parankių ir nutempia į tualetą. O ten laukia Saulius. Jos mane laiko, o Saulius bučiuoja. Man nuo to, močiute, bloga.“

Ir močiutei beveik bloga pasidarė. Ji pasikalbėjo su mergaitės mama. Regis, – nors labai keista, – jos nutarė nieko nedaryti, nes mergaitė jau greit išeis iš darželio į mokyklą.

Esu tikra, kad veikti reikėtų ryžtingai ir atvirai, nes pirmiausia tai yra prievarta. Ji visada bloga. Psichologai teigia, kad prievarta neigiamai paveikia ir auką, ir budelį. Šiuo atveju – visus keturis vaikus.

Pažįstu vieną jau suaugusią, vaiką pagimdžiusią moterį, kuri nuo darželyje patirtų košmarų (jai miegančiai numaudavo kelnaites) iki dabar neišsivadavo. Jie išlenda padidintu dėmesiu sūnaus brendimui, šlykščiais sapnais (jų veiksmas visada vyksta darželyje) ir kitokiomis psichinėmis iškrovomis.

Mes, tėvai, iš tikrųjų nežinome, kas su mūsų vaikais atsitinka darželiuose, mokyklose.

Išsigandę, kad ten GALI ATSITIKTI labai negerų dalykų, mažos Bornholmo salos (Danija) gyventojai atsisakė didelių lopšelių darželių. Perorganizavo juos į mažus (šeimyninius) namus ir net jų visuose miegamuosiuose įrengė stebėjimo kameras.

Taip bandoma neleisti, kad vaiko „žinios“, vaizdiniai, pamatyti per televiziją, internete ar palaidai gyvenančios šeimos kasdienoje, būtų perkelti į ikimokyklines įstaigas, kad būtų jose pritaikomi.

Lietuviai apie tokių problemų sprendimą dar nė negalvoja. Kam žegnotis, jei perkūnas dar netrenkė, ar ne?

Elena TERVIDYTĖ