Bus kitaip

Svarstome Lietuvių kalbos vidurinio ugdymo
bendrosios programos projektą

„Kuo toliau nagrinėju šitą programą, tuo daugiau matau programos spragų ir tuo labiau man darosi gaila jos autorių. Tada man iškyla Maironio ir J.Naujalio giesmės eilutės: „Mes, klystantys žmonės, maldaujam malonės…“

Klysti yra žmoniška. Mano supratimu, šita programa yra baisi klaida. Ir jeigu autoriai šito negali suvokti – na, ką padarysi – visokių nelaimių būna“, – triuškinančia išvada savo kalbą Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) vykusiame (01 28) Lietuvių kalbos vidurinio ugdymo bendrosios programos projekto aptarime užbaigė prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas.

Koks tai buvo aptarimas? Savotiškas. Kiek „sektantiškas“. Kitoks jis ir negalėjo būti. Juk šaunioji mūsų ministerija informacijos apie šį aptarimą paskelbti reikalo nematė. „Juk tai – iniciatyva, o ne prieš kokius dvejus metus numatytas svarstymas“, – šmaikščiai „pogrindžio“ motyvus paaiškino ŠMM lituanistikos kuratorė Nida Poderienė.

<…> Seimo nario Gintaro Songailos paragintas tarti žodį ne tik apie literatūros, bet ir apie kalbos programos dalį, profesorius atsiprašė: „Lietuvių kalbos programos iš esmės nėra. Argi galima kalbėti apie daiktą, kurio nėra? Ten yra kas nori, bet tik ne lietuvių kalbos programa…“

Nekaip vertina programos projektą ir prof. habil. dr. Vitas Labutis, taip pat LKGS ekspertas. Mokslininkui atrodo nepriimtina, kad kalba programoje traktuojama kaip įrankis – juk ji atrama, pagrindas. Užkliuvo profesoriui ir išskirtinis programos dėmesys retorikai. „Suprantu, kad vadovėlius rašė retorikos specialistai, tad jiems tai ir rūpėjo, bet dauguma moksleivių juk nebus oratoriai“, – kalbėjo mokslininkas.

Prof. V.Labučio įsitikinimu, programos kalbos dalį reikia keisti iš esmės ir nepalikti nuošalėje bendrinės kalbos formavimosi.

Su pastarąja pastaba dr. Zita Nauckūnaitė, pagrindinė kalbinės programos dalies rengėja, Ugdymo plėtotės centro (UPC) Ugdymo turinio skyriaus Kalbų ir meninio ugdymo poskyrio vedėja, sutiko. „Sutinku, kad reikia įkelti lietuvių kalbos istorijos dalykus, etnogenezę, bendrinės kalbos formavimąsi. Tai dar galima padaryti“, – teigė specialistė.

Tačiau nacionaliniu lygmeniu nurodyti baigiamosiose klasėse mokyti „kabinti“ nosines ir gramatikos pagrindų Z.Nauckūnaitė nesutinka. „Raštingumas smukęs – tai tiesa, – pripažįsta programos rengėja. – Mes matome, kaip sakė gerbiama docentė Regina Norkevičienė, bendrą sistemos krizę. Bet mes negalime tiek nusileisti, kad XI–XII klasėje mokytume dėlioti kablelius ir t. t. Nors toks modulis negimtakalbiams yra parengtas, juo gali pasinaudoti ir gimtakalbiai. Ir mokytojai moko kalbos, jeigu mato, kad konkrečiai klasei to reikia.“

Edukologijos daktarė R.Norkevičienė mėgino išprovokuoti atsakinguosius į problemą pažvelgti ne taip fragmentiškai. „Juk čia svarstome tik vieną šeštąją ar net aštuntąją sistemos dalį“, – stebėjosi edukologė. R.Norkevičienė retoriškai klausė: kaip atsitiko, kad su programomis dirba su pedagogika niekaip nesusiję mokslininkai, kad ir aukščiausio lygio literatūrologai, kurie nemato sistemos visumos? „Kaip paaiškinti besidubliuojančius IX–X ir XI–XII klasės kursus?“ – klausė edukologė. „Kaip gilinimą“, – atsakė Vanda Juknaitė, rašytoja, Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja, taip pat, regis, programos gerbėjų atstovė. „Psichologai seniai tai paneigė, – paprieštaravo R.Norkevičienė, – antrąkart mokinys nebepriima…“

Patyrusios mokslininkės klausimai, ar iš tikrųjų mokyklos ir kurso struktūra yra tokie nepajudinami dalykai, kad kardinalūs pokyčiai nebeįmanomi, ar negalėtų būti vientiso IX–XII klasių kurso, deja, liko be atsako.

<…> Diskusiją inicijavusios Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos pirmininkė Jūratė Voloskevičienė (ji ir Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos vadovė) programą ir švietimo atsakingųjų politiką kritikavo įvairiais aspektais. ŠMM, UPC ir NEC (Nacionalinis egzaminų centro) veiklos ir jos rezultatų nedermę mokytoja prilygino Krylovo pasakėčiai apie vežimą, traukiamą į tris skirtingas puses: mokytojams daugybę problemų kelia nuolatinė ugdymo ir egzamino programų nedermė, ir kiekvienos iš minėtų institucijų valdininkai atsakomybę už tą nedermę permetinėja vieni kitiems – ir taip be galo. J.Voloskevičienė, kaip daugelio mokytojų įgaliotinė, reikalavo netvirtinti lietuvių kalbos ugdymo programos, kol nebus patvirtinta egzaminų programa. Priminė mokytoja ir tai, jog šiai programai nepritaria dvylikos šalies savivaldybių lituanistai.

J.Voloskevičienė atkreipė susirinkusiųjų dėmesį ir į tai, jog naujoji programa niekaip neįtelpa į dalykui skiriamas realias valandas. Kaip argumentą pedagogė pasitelkė jau gerokai išgarsėjusį (suprantama, tik aktyvių kovotojų dėl programos rate) Mariaus Mikalajūno atliktą paskaičiavimą, kurio projekto rengėjai nepripažįsta – esą jis pernelyg subjektyvus (tai diskusijoje paaiškino Z.Nauckūnaitė: „Žinoma, kiekvienas turi savo subjektyvią nuomonę, kiek valandų žmogui reikia tam ar kitam rašytojui išeiti. Mes galime užsiprašyti ir pusės metų vienam…“).

„Į kokį mokinį – gabų, vidutinių gabumų ar silpną – orientuota ši programa?“ – klausė J.Voloskevičienė. Ir pati atsakė, jog programa yra orientuota į I kurso lituanistikos studentą, o juk dirbti neelitinių mokyklų mokytojams tenka su labai įvairaus lygio mokiniais, kai kurie jų sunkiai paskaito…

Pateikti mokytojams atnaujintą programą, bet nepateikti atnaujintos mokomosios medžiagos bei tekstų – atsakingiesiems irgi, regis, neatrodo problema. Į programą įtrauktus kūrinius (eilėraščius, epo fragmentus) UPC žada pateikti savo tinklalapyje. Už kokius pinigus mokytojams juos spausdinti? Šis konkretus finansinis klausimas irgi tradiciškai nuslysta į retorikos skyrelį – atsakingieji jo tiesiog neišgirsta.

Mėginti įrodyti ŠMM, kad mokytojo – taip pat ir lituanisto – paroje tėra 24 valandos – bergždžias reikalas. N.Poderienė tuoj paaiškina, kad mokytojas – tai „pasirinkimas ir misija“, ir tai – supraskite – yra anapus laiko. Gražu. Idėjiška. Net ir patyrusi profesinių kovų lyderė J.Voloskevičienė nerado, kuo tokį argumentą ūmai atremti (o kas rastų?..).

Visas svarstymo pristatymas – „Dialoge“.