Neseniai paskelbtas darbo su gabiais vaikais ekspertės prof. Joan Freeman tyrimas rodo, kad sėkmės gyvenime sulaukia ir savo gabumus realizuoja vos 3 proc. talentingų vaikų.
<…> Septyniolikos į daugelį kalbų išverstų knygų apie gabių vaikų ugdymą autorės J.Freeman nuomone, net pusės vaikų gabumų, nustatytų tyrimo testais, mokytojai nepastebi. Kitaip tariant, tik pusė vaikų mokykloje parodo savo gabumus, o likusiųjų sugebėjimai taip ir lieka tūnoti giliai „pasislėpę“. Lengviausiai atpažįstami tie sugebėjimai, kurie matomi iš pirmo žvilgsnio (pvz., vaikas laimėjo olimpiadą, konkursą ar varžybas). Dažniausiai pastebimi tie gabūs vaikai, kurie savo sugebėjimais pralenkia bendraamžius, lengvai mokosi. Tačiau yra ir kita gabiųjų grupė, su kuria sunku dirbti ir tėvams, ir mokytojams. Tai – nestandartinio mąstymo vaikai, kurių gebėjimai nėra lengvai pastebimi. Jų adaptacija mokykloje – irgi ne visada sėkminga. Manoma, kad maždaug 10–20 proc. mokinių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebaigiančių vidurinės mokyklos, yra priskirtini gabiųjų kategorijai. Kai kurių tyrimų duomenimis, maždaug 30 proc. didelių problemų dėl nesugebėjimo mokytis ir atsilikimo nuo bendraamžių turinčių mokinių yra gabūs arba ypač gabūs vaikai. Jų nesėkmingos adaptacijos mokykloje priežastis – konfliktai su mokytojais ir bendraamžiais. Mat „angelėlių sparneliais“ apdovanoti tik kai kurie gabieji.
Didelis būrys gabių vaikų ugdymą tyrinėjusių mokslininkų teigia, kad mokytojų, kurie dirba su talentingais mokiniais, laukia daug netikėtumų. Vieni mokslininkai tvirtina, kad gabūs vaikai dažnai išsiskiria nepriklausomu mąstymu, atsisakymu pripažinti autoritetus, paklusti grupės taisyklėms, užsispyrimu, kritišku požiūriu. Jie neva linkę ginčytis dėl vertybių ar idėjų, o konfliktai tarp gabaus vaiko ir mokytojo neretai kyla dėl mokinio pasipriešinimo tam tikroms užduotims ar mokymo programai apskritai. Išskirtiniais gabumais pasižymėjusių asmenų biografijas analizavę tyrėjai atrado, jog žymūs mokslininkai humanitarai, pasižymėję ankstyva protine branda, vaikystėje buvo linkę reikšti nepasitenkinimą mokyklinio ugdymo sistema.
Visas apžvalgininko Vytauto STRAZDO straipsnis – „Dialoge“.
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
Labai geras straipsnis pamąstymui toms, kurios iš savo dalyko padaro nežinia ką ir aplinkui mato tik pirmūnus. Tikra tiesa, kad iš mokslo košės nevirsi. Viskam yra saikas.
Šį komentarą jau parašiau prie kitos, panašios temos apie “pirmūnus” ir “vidutiniuokus”, tačiau, kiek modifikuotai, bet norėčiau pasikartoti.
Nuo pat pirmųjų dienų mokykloje pradinių klasių mokytojos “pamyli” tuos, kurie geriau mokosi ir būna kruopštesni. Taip vaikai nuo pat pradžios yra įpratinami – būk “geras” sistemoje ir sistemai, ir sulauksi pritarimo iš aplinkinių.
Dėkui Dievui, jeigu vaikui užtenka savimonės nelaukti “patapšnojimo per galvą”. Juk jeigu vaikas nuo pat pradžių numato kokia veikla jis prisidės prie visuomeninės matricos, pirmiausiai pasidomi, kokių įgūdžių sistema jam gali duoti. Jeigu svajoji būti statybų inžinieriumi, veikiausiai tau gyvenime visiškai nereikės nei dailės, nei lietuvių literatūros, nei istorijos, nei geografijos išskirtinių žinių (“atkaltų” datų, faktų, biografijų ir pavardžių). Tikriausiai, nieko nuostabaus, kad iš šių disciplinų mokytojų nesulauksi pritariančios šypsenos, pagarbos ir paskatinimo. Tačiau…
Pirmūnai, (savo ruožtu) bijodami susilaukti nepasitenkinimo iš pedagogų pusės, stropiai “iškala” viską iš eilės, nepasidomėdami, tikslingai jie tą daro, ar ne. Pasižiūrėkit “žiniukų” laidą su V. Genyte per nacionalinę Lietuvos televiziją – nejau tie vaikai Jums neatrodo šiek tiek, atleiskit, “suzombinti” – jie puikiai orientuojasi enciklopedijose, bet vos tik prasižioja pasakoti, kaip jie, neva, savo gabumais gelbės Lietuvą, galima nutuokti, kad jie nei tikrosios situacijos tėvynėje matę, nei patys analizuoti visuomenėje vykstančių reiškinių (be kitų “dėdžių ir tetų” pagalbos) nesugeba.
Bėda prasideda, kai tokie “pirmūnai” susirenka į aukštąsias mokyklas. Jie niekada nekvescionuoja, tikslingos yra mokymo programos, ar ne, siejasi juos su tuo, kuo gyvena visuomenė, ar ne. Tiesiog stropiai išmoksta viską, kas jiems pateikiama. Tačiau gyvenime dažniausiai reikia spręsti susidariusiais konkrečias problemas, kur teorinės taisyklės nevisada galioja, o jeigu galioja, tai kartais ir prasilenkdamos su sveiku protu ir morale (ką rodo siaubingi įvykiai šiuo metu Lietuvoje).
Pirmuoliai, jeigu leisite juos taip pavadinti, yra užsikrėtę idėja, kad visko galima pasiekti LABAI STENGIANTIS. Stengtis buvo galima ir hitlerinėje Vokietijoje ir totalitarinėje SSRS, jeigu nemokėjai kritiškai atsirinkti šių sistemų skelbiamų protu nesuvokiamų lozungų ir absurdiškų idėjų. O kiek “pirmūnų” buvo tais laikais? Kiek pritarimo jie sulaukė iš tuometinių valstybinių struktūrų. O kiek daug “gero” jie padarė?
Savaiminis troškimas būti pirmūnu jau pats iš esmės yra ydingas. Tai rodo, kad esi priklausomas nuo to, kaip kiti žmonės vertina tave ir tavo veiklą. Humanitarinės pagalbos darbuotojai, kiek žinau, nacionalinės premijos negauna ir net nepretenduoja ją gauti. Tačiau ar jų darbas nevertingas vien dėl to, kad nesusilaukia aplodismentų ir susižavėjimo šūksnių?
“Pirmūnizmo” yda neretai siejasi ir su karjerizmu, ir su neužuojauta kitiems – jei koks “pirmūniukas” padaro karjerą, jis, veikiausiai, mano, kad kiti prestižinės darbo vietos ir prašmatnaus gyvenimo neturi, nes nenusipelnė – per mažai stengėsi. Vadinasi, kas ketvirtas (jeigu neklystu) MŪSŲ TĖVYNĖS VISUOMENĖS NARYS YRA TINGINYS, arba kvailys, arba, atvirai sakant, “LŪZERIS”. Tačiau ar kiekvienas galėtume pasakyti, kad tikrai taip yra?
Kas būtų, jeigu labiausiai per šimtmečius mums paguodą savo altruizmų teikiančios asmenybės (Kristus, Buda, šventieji) būtų skirstę žmones į “laimėtojus” ir “nevertuosius”, užuot padėję VISAI visuomenei kilti? Užuojautą ir pagalbą galėtume visiškai užmiršti.
Ar tik ne dėl to Lietuvoje dabar taip blogai, kad visi “primūnai” labai stengiasi, tik “ne į tą pusę”, į kurią reikėtų? ;)