Rašau šiuos apmąstymus po ilgų abejonių, tiesiog prisiversdamas, nes ginčas dėl naujų programų – ne mano ir ne Universiteto kolegų karas, mes už visą joms atiduotą laiką bei pastangas nesame gavę nė lito, dirbome atsiplėšdami nuo savo tiesioginių darbų tik iš pareigos lietuvių kultūrai ir jausdami solidarumą su mokytojais, jokių kitų motyvų nebuvo ir būti negalėjo. Kai kurių mano kolegų puldinėjimas, beveik tyčiojimasis iš jų nuoširdžių atsakymų man yra visiškai nesuprantamas, slepiantis kažkokius interesus, kurių visiškai nesuprantu ir žinoti nenoriu. Nors neturiu jokių motyvų, negaliu nurimti ir visiškai neprotingai „šaukiu ugnį į save“.
Ginčas dėl lietuvių kalbos ir literatūros naujų vidurinio ugdymo bendrųjų programų ir egzamino man atrodo perdėtas, kažkieno dirbtinai eskaluojamas ir dažniausiai nekonstruktyvus, tipiškai „moteriškas“. Suprantu mokytojų susirūpinimą dėl permainų, bet ypatingų permainų kaip ir nėra, tiesiog procesas reguliuojasi, taisosi, taikosi prie gyvenimo ir prie sveiko proto. Literatūros mokymas laisvinasi iš biurokratinio formalizmo, į kurį pateko dėl valdininkų noro kontroliuoti žmonių gyvenimą. Literatūra ugdo prasmės jausmą ir vertybių suvokimą, tai kokybiškas sąmonės matmuo, o valdininkai mato žmogų kaip statistinę reikšmę ir jo vertinimams pasitelkia kiekybinius metodus. Egzaminas buvo formalizuojamas tam, kad valdininkas galėtų suskaičiuoti mąstymą balais, taškais, nors tai, be abejo, yra absurdiška. Mokykla ir mokytojas ugdo jauno žmogaus savarankišką mąstymą, kuris turi būti kūrybingas, originalus, bet valdininkas muša per visa tai formalizuoto egzamino vėzdu, todėl literatūros suvokimo ir kalbos gebėjimo patikrinimas pradėjo priminti kelių eismo taisyklių egzaminą. Ir jau visai apgailėtinas reikalas, kai žmogaus žinias ir mąstymo kokybę bandoma patikrinti testais – apie tokį mokymo degradavimą net kalbėti neverta.
Man bandymas suskaičiuoti rašinio vertę taškais ar kažkokiais ten balais atrodo košmariškas, kažkas tokio, kas ateina iš Franzo Kafkos absurdiško biurokratų pasaulio, kaip valdžios troškimo išraiška. Kai tariesi galįs įvertinti žmogų statistiniais matematiniais metodais, jautiesi esąs saugus, pranašesnis, kontroliuojantis padėtį. Todėl biurokratija – vidutinybių rojus ir teroras kūrybingiesiems. Kur išnyra valdininko figūra – mirtis kūrybai. Šita biurokratinė terpė visada yra anonimiška, nes valdininkas saugo save, yra pasislėpęs, bevardis. Niekas nežino, kas sugalvojo tą interpretacijos egzamino formalizmą, nėra su kuo pasikalbėti. Nes biurokratijos sistemose atsakingų asmenų nėra – jas sudaro beveidžių būtybių masė.
Anonimiškumas man yra beveik metafizinė šėtoniškumo apraiška, kuri šiandien ypač gaji beveidėje interneto tekstų komentatorių terpėje. Žmogiškojo vardo ir veido atsisakymas atveria kelią niekšybei. Garbingas ir civilizuotas žmogus savo nuomonę visada patvirtina savo vardu ir prisiima atsakomybę už savo žodžius. Ir jis, aišku, su anonimu nebendraus. Bent jau aš į internetinių komentatorių kanalizacijos kanalus niekada nenusileidžiu – tuose dvasios patamsiuose, kur siautėja neatpažįstami gaivalai, nėra su kuo bendrauti, ten tiesiog nėra žmogaus.
Literatūros skaitymas, jos suvokimas ir aiškinimas (interpretacija) irgi yra kūrybinis veiksmas, niekas jo vertės matematiškai neišmatuos, nes tai ne tiksliųjų mokslų sfera. Kūrybos vertinimas įmanomas tik kaip sintetinis sąmonės veiksmas, aprėpiantis prasmės visumą ir besiremiantis konsensuso principu (kai vertinimo objektyvumą grindžia bendra kompetentingų asmenų nuomonė). Neturintis vertinimo gebėjimų (arba sprendimo galios, anot I.Kanto) asmuo, susidūręs su prasmės problema, griebiasi kalkuliatoriaus ir schemų – visokių tipinių pavyzdžių, kuriuos mėgina lyginti su vertinamuoju objektu. Jeigu vertinamasis objektas originalus ir netelpa biurokrato schemose, jis bus neatpažintas kaip vertybė. Juk biurokratui svarbiausia yra ne vertinamas dalykas, bet jo paties reikšmė vertinimo situacijoje, tos reikšmės stabilumas. Valdininkui svarbiausia tvarkingai padaryti savo darbą ir likti savo vietoje. Tačiau tai, kas kūrybinga ir potencialiai naudinga visuomenei, visada yra šioks toks tvarkos pažeidimas ar taisyklių keitimas. Kūrybingieji žmonės yra maištininkai iš principo, o valdininkui svarbu – žinių pakartojimas. Bet juk pagal naujas švietimo politikos nuostatas mokytojas turi ne mokyti (primesti ir priversti), bet vesti mokinį, jis tiesiog turi padėti atsiskleisti mokinio asmenybei. Mokytojas šiandien yra kaip patarėjas.
O kas yra tipinis rašinys apie literatūrą? Tai tas pats, kaip reikalauti tipinio literatūros kūrinio! Kas mums tokį pateiktų? Donelaitis? Maironis? Putinas? Salomėja Nėris? O gal Škėma arba Erlickas? Kūrybinio mąstymo erdvėje tipinių schemų nėra.
Kai žmogui trūksta kūrybinio mąstymo ir kūrybos suvokimo kompetencijų, jis naujose situacijose ima šauktis schemų, reikalauti lentelių, tipinių rašinių ir pan., nes visa tai turi apsaugoti visų pirmiausia jo būtį, patvirtinti jo biurokratines kvalifikacijas. Todėl į egzaminų reformas labai jautriai reagavo klaustrofobiška biurokratinė mokyklų dalis; nors tai – mažuma, bet garsą skleidžia stiprų. Neatsitiktinai konstatuotas įdomus faktas, kad mokytojai mėgsta kūrybingumą, bet nemėgsta kūrybingų mokinių (mintis iš Ritos Dukynaitės pranešimo seminare „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“), nes mokinio išmanumas suvokiamas kaip provokacija, kaip pasikėsinimas į pedagogo autoritetą. Bet ar nėra gera, kai tavo mokinys ar studentas ima ir pasako kažką tokio, ko pats nesuvokei ir nežinojai? Man tai tikro džiaugsmo akimirkos, leidžiančios pajusti savo pastangų prasmę. Be šitų džiaugsmų pedagoginis darbas būtų tikrai nykus.
Suprantama, mokykla ir mokytojai – konservatyvi sistema, konservatyvesnė yra tik Bažnyčia, o šventesnis už mokytoją – tik Popiežius. Nieko nepadarysi. Tačiau didžioji mokytojų dalis, kiek esu matęs, tik džiaugiasi savo mokinių laimėjimais. Tikrieji autoritetai yra kuklūs ir moka aukotis. Jie moko mokinį ne primesdami savo požiūrį, bet tarsi dalindamiesi patirtimi, struktūrindami, sistemindami besimokančiojo sąmonę.
Taigi man patinka, kad neliks interpretacijos egzamino monstro, kuris sudarkė prieš maždaug dešimt metų atsiradusią puikią idėją – atskleisti mokiniui universalų kūrinio pasaulį, kad jame galėtų atrasti visą vertybių įvairovę, taip pat ir savo gyvenimo prasmę. Tačiau formalistinio egzamino bizūnas privertė mus pamiršti savo didybę ir paklusti vidutinybės standartams. Tas egzamino tipas išmokė ypatingo gudrumo – spekuliatyvaus mąstymo apie nieką, kai pažymį lemia virtuoziškas pilstymas iš tuščio į kiaurą. Seniau mokiniai būdavo mokomi gražbyliauti apie nieko jiems nereiškiančias idėjas (sovietinis rašinys), po to jie išmoko postringauti apie nieko jiems nereiškiančius literatūros kūrinius.
Kodėl nuo vadinamosios interpretacijos einame prie literatūrinio ir samprotaujamojo rašinio – tai puikiai, nuosekliai ir logiškai išaiškino Zita Nauckūnaitė, aš net nesugalvočiau, ką pridėti, galiu tik pakomentuoti savo paties santykį su teksto interpretacija ir rašiniu.
Man mokinio skaitymo, mąstymo ir gimtosios kalbos gebėjimo patikrinimo užduotis visada buvo rašinys – interpretacijos sąvokos nemėgau, ji yra klaidinanti. Tada, prieš kokį dešimtį metų, mes mėginome išlaisvinti jauną žmogų iš ideologinių klišių bei literatūrinių štampų ir įvesti jį į gyvą kūrinio pasaulį. Gilus, arba artimas, skaitymas yra dviejų dalių sąmonės veiksmas, neišskiriamai vykstantis vienu metu: teksto analizė (jo prasmių mechanizmo išardymas) ir interpretacija, t. y. aiškinimas (tų dalių sujungimas į prasmių sistemą, nuoseklumo ieškojimas). Vadinamoji interpretacija iš tikrųjų buvo argumentuotas kūrinio aiškinimas, ir niekas kita. Mokinys buvo mokomas pamatyti prasmę ir vertybių sistemas pačiame kūrinyje, pajusti jas kaip kūrinio gyvybę, o ne kaip kažkokias išoriškai primestas idėjas. Mes laisvinome sąmonę iš ideologijos gniaužtų ir visi tuo džiaugėmės. Per artimą teksto skaitymą laisvinosi žmonių sąmonė. Daugelis tada išmoko skaityti, atrado tikrąją lietuvių literatūrą, pajuto ją kaip gimtosios kalbos gyvybę, atpažino joje prigimties balsą.
Ir toji teksto interpretacija jokiu būdu nebuvo užsidarymas teksto fragmentuose ar formaliose reikšmių struktūrose. Mums juk rūpėjo skaitymo malonumas, estetinės meno kūrinio patirtys. Kitaip – kam ta literatūra? Kad mus kažkas kankintų?
Jau pačioje „teksto interpretacijos“ vajaus pradžioje suderinau savo požiūrius su Elena Bukeliene, su ja abu sutarėme, kad esminis mums bus Rolando Barthes principas: nėra teksto be konteksto. Man tai iki šiol aksioma. Tai reiškia, jog pirmiausia įsigiliname į patį kūrinį, ir, jeigu jį pakankamai gerai pajaučiame, suprantame, jis mums atveria savo gelmę, kurioje skleidžiasi ir tautinių, ir universalių žmogiškųjų vertybių pasaulis. Teksto gelmėje visada slypi gyvenimo realybė, o galutinis interpretacijos tikslas – atrasti kūrinyje save, apmąstyti savo buvimo prasmę. Jei kūrinyje neradai savo buvimo tiesos – arba tu to kūrinio nesuvokei, arba tai ne kūrinys.
Paskaitose visada pabrėždavau esminį literatūros fenomeno postulatą: bet koks literatūros kūrinys yra veiksmas, įvykis, pasakojimas. Giliausia metafizinė įvykio esmė – iniciacijos įvykis, dvasinis žmogaus pasikeitimas. O pasakojimai nėra izoliuoti, jie ateina iš kitų pasakojimų, driekiasi į kitus pasakojimus. Už viso šito – pati žmogiškojo gyvenimo realybė. Kaip teigė Friedrichas Nietzsche – knygos atsiranda iš knygų. Fragmentiškas teksto skaitymas yra neįmanomas, nes ištrauka be teksto visumos neturi prasmės. Fragmentuotas skaitymas kartais turi instrumentinę teksto apribojimo, išskyrimo funkciją, kad, geriau pažinę kūrinio dalį, grįžtume prie visumos suvokimo.
Ir dar vienas mano postulatas buvo toks: literatūros kūrinio dvasia, arba jo stilius, yra autoriaus asmenybė, gyvenanti tame kūrinyje. Todėl negalima skaityti literatūros atsiejant ją nuo kūrėjo. Tai tas pats, jei religingas žmogus apsispręstų džiaugtis šiuo pasauliu ignoruodamas jo Kūrėją. Būtų kažkokia nesąmonė. Kūrinys yra įsikūnijusi kūrėjo valia, autoriaus iš kūrinio niekaip neišmesi. Žudydamas autorių nužudai tik save.
Taigi iš tikrųjų visada ir mokiau literatūrinio ar samprotaujamojo rašinio, kuris vestų į asmens, tautos, žmonijos gyvenimą – be šių matmenų kūryba neturi vertės. Tačiau į tuos plačius ir gaivališkus prasmės horizontus tu gali patekti tik per subtiliausius kūrinio kaip kalbinės realybės suvokimo vartus. Tie vartai tokie subtilūs, tokie ploni, kad joks kupranugaris, t. y. joks biurokratas, pro juos nepralįs. Nepralįsdamas pats, bandys užkirsti kelią kitiems. Ir vargas tau, Jeruzale, jeigu jo rankose – formalistinio metodo vėzdas…
P. S. Nerašykite man komentarų – aš jų niekada neskaitau. Aš, klystantis ir abejojantis žmogus, tiesiog kalbuosi su žmonėmis.
Regimantas TAMOŠAITIS
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
Gaila, kad vieni kitų negirdi: mokytojai apie batus, mokslininkas apie ratus. Gal specialiai?
Geras straipsnis, tik nežinau, kuo jis paveiks tą amžiną lituanistų “diskusiją”. Juk egzamino forma tiesiogiai siejasi su jo tikslais ir rezultatų panaudojimu. Tad rašykite kokius tik norite rašinius visus 12 metų, bet jei to rašinio norite ir centralizuotame egzamine, tai nenaudokite jo vertinimui 100-balės skalės ir tokiu egzaminu vėliau neskirstykite abiturientų po universitetus, nedalykite finansinių krepšelių. Rašykite savo nostalgiškus pažymius 3-4-5 (nes net platesnė skalė 4-5-…-9-10 jau bus problematiška)… O dabar norite visko viename – ir mokyti (atsiprašau – ugdyti!), ir matuoti, ir Tėvynę gelbėti…
Gerb. R.Tamoaitis bendrauja su kolegomis literatūros mokslininkais ir studentais filologais. O mums reikia mokyti visus…Per trisdeimt pedagoginio darbo metų turėjau dvi mokines, kurios vėliau studijavo lituanistiką. Taip, su jomis dirbti buvo domu, nereikėjo pavyzdių ir tampų, jos ities inojo, ką ir kaip rayti ir joms nebaisi buvo nei rainys, nei interpretacija… o visi kiti? ką daryti su tais, kurių namuose nėra vietos knygai, kurie neskaitė ir nesiruoia skaityti. tokių ne vienas…arba tie, kurie skaito, bet tik tai, ką mokytoja liepia, ir nieko nesupranta, “ką ten tas jūsų Hamletas norėjo pasakyti, o jau tas Sarbievijus tai is viso…kalba kazkokias pievas”.
Atsiprasau už klaidas, sustreikavo kompiuteris ir nerasė kai kurių lietuviskų raidžių, jas praleido. matyt, ir jam liūdna, kaip ir man…
Mano mokiniams Baroko autoriai patiko, daug diskusijų sukėlė. Tikiu, kad atsiras norinčių perskaityti Silva Rerum. Nereikia tirštinti spalvų, vaikai yra smalsūs, turime tik tą smalsumą pažadinti – tai jau mokytojo kompetencija. Juk galima įvairiai pateikti. jeigu mokytojui pačiam neįdomu, tada garantuoju, kad ir vaikams bus neįdomu. Na, kur jūs matote problemą dėl senosios literatūros?
Gerb. R.Tamošaitis bendrauja su kolegomis literatūros mokslininkais ir studentais filologais. O mums reikia mokyti visus…Per trisdešimt pedagoginio darbo metų turėjau dvi mokines, kurios vėliau studijavo lituanistiką. Taip, su jomis dirbti buvo įdomu, nereikėjo pavyzdžių ir štampų, jos išties žinojo, ką ir kaip rašyti ir joms nebaisu buvo nei rašinys, nei interpretacija… o visi kiti? Ką daryti su tais, kurių namuose nėra vietos knygai, kurie neskaitė ir nesiruošia skaityti. Tokių ne vienas…arba tie, kurie skaito, bet tik tai, ką mokytoja liepia, ir nieko nesupranta, “ką ten tas jūsų Hamletas norėjo pasakyti, o jau tas Sarbievijus tai is viso…kalba kazkokias pievas”. Ir visi jie privalo laikyti lietuvių kalbos egzaminą, tai nėra pasirenkamasis dalykas. Ir visus juos mes turime mokyti ir išmokyti.
Jūs klystate – mokytojai ir mokslininkai bei kiti programų rengėjai nediskutuoja su mokytojais ir net neketina to daryti – mokslininkai ir politikai vadina mus, mokytojus, krebždančiais, žvėrinčiumi ar kupriais (čia į akis taip sako / rašo, o už akių ir dar baisiau), liepia neverkšlenti ir nešventvagiliauti…
Tas, kas dirba mokykloje, kasdien tiesiogiai susiduria su mokiniais, mato visas problemas, o ne tik tautinė naratyvą, turintį išgelbėti Lietuvą ir Snoro banką. Kūrybinis rašinys be jokių taisyklių, susitarimų, struktūrų ir dar privalomai rašomas visų moksleivių, valstybiniame egzamine virs NEĮVERTINAMU. O vertinti reikės… Tai gal pavadinkim tą “daiktą”, kurį mokiniai rašys, ne rašiniu, kad nebūtų jokių asociacijų su ankstesniais rašto darbais, o kokiu nors DVASBEZDALU ir tegul kiekvienas iš kelių šimtų vertintojų tą DVASBEZDALĄ vertina iš savo varpinės – turėsim unikaliausią pasaulyje egzaminą :).
Noriu pataisyti ankstesnį komentarą:mokslininkai bei kiti programų rengėjai nediskutuoja su mokytojais. O štai ir įrodymai: trečiokai gimnazistai vis reikalauja išaiškinti jiems naujojo rašinio taisykles, pateikti pavyzdžių. Vaikų noras teisėtas, pažiūrėkite Petty knygas apie šiuolaikinį mokymą – taisyklių, schemų ir pavyzdžių pateikimas yra BŪTINAS. O ką daro Z.Nauckūnaitė, gavusi mokytojų klausimų, specialiai atsiųstų į “Lituanistų avilio” skyrių “ATSAKYMAI į klausimus”? Skaitykite – cituoju:
Mokytoja R.D.
Atsiprašau, bet jau daugiau kaip dvi savaitės nesulaukiu atsakymo į kai kuriuos savo klausimus. Kaip žinoti, ar atsakysite vėliau, ar apskritai ignoruosite klausimus?
O kol kas kartoju kai kuriuos iš neatsakytų klausimų:
1. Kodėl pagal vertinimo normas PRIVALOMA rašant samprotavimą remtis kūrinio kontekstu? Perėjimui nuo gyvenimo prie literatūros visai nereikalingas kūrinio kontekstas. Net duotame vertinti samprotavimo rašinyje “Kas lemia žmogaus pasirinkimą”mokinys panaudoja vieną iš universaliųjų sakinių: “Tokio auklėjimo pavyzdžių pasitaiko ne tik gyvenime, bet ir literatūroje.” Bausti, kad šiuo atveju nėra “Altorių šešėly” konteksto?
2.Kiek rėmimosi privalomu autoriumi reikia aukščiausiam įvertinimui gauti. Jei duotu autoriumi remiamas tik vienas argumentas ar teiginys, o visi kiti teiginiai remiami kitais autoriais ar kultūriniais kontekstais – ar to pakanka, kad mokinys gautų aukščiausią įvertinimą?
Ats: Samprotavimo rašinys
Zita Nauckūnaitė – 2011 m. lapkričio 23 d., 21:29
Atsiprašau, bet tai ne tiek klausimai, kiek teiginiai. O veltis į nesibaigiančias diskusijas su R. D. neketinu.
Regina, man dėl jūsų gėda. Ir tiek.
Įdomu, kiek tą dalykinę tuštumą ŠMM, UPC ir co dangstys visokiais kūrybiškumais, klišių atsisakymu ir pan.? Jeigu tik jie turėtų tas klišes, tai dalintų kaip duoną alkstantiems, kaip vandenį ištroškusiems. Bet neturi. Ir dar neturi supratimo, iš kur tas klišes gauti ar pagaminti. Kai perskaičiau, kad jau ir klausimai virsta tik teiginiais, kad kaip nors save pateisintų tie, kurie privalo atsakyti į tuos klausimus, visai sutrikau – iki kokio lygio nusileista, kad mokytojai, pateikiantys klausimus, viešoje erdvėje – Lituanistų avilyje -įžeidinėjami.Problemos nuo to juk neišsisprendžia.
O dėl Regimanto T. minčių, tai atleisk jam, Viešpatie, nes jis tikrai nesupranta, į kokią košę veliasi. Dirbtų paprastoj mokykloj, o ne universitete su filologais, ir jam reikėtų paruošti egzaminui visus be išimties, o ne tik išskirtinių gabumų vaikus, užgiedotų kitaip. Kodėl literatūros egzaminas tapo privalomas? Niekaip nesuprantu. Kodėl ne istorijos, ne menų, ne etikos?
Nekaskite sau duobės, lituanistai. Istorijos ir kiti dalykai yra pasirenkami. Lanko suinteresuoti mokiniai. Norite, kad egzaminas būtų neprivalomas, o į pamokas ateitų visi? Ar įsivaizduojate su kuo susidursite? Jau dabar skundžiatės, jog mokiniai neskaito, tai manot, jog stebuklingai ims domėtis literatūra ir noriai rašys rašinius nesant privalomam egzaminui? Gal anekdotus pasakosite per pamokas?
Nepašalinis esu… Lietuvių kalbai negresia „neprivalomas“ :) Čia IT mokytojus ŠMM atstovai gąsdina – arba nutilkit, arba jūsų dalykas bus blogesnėje padėtyje negu etiua ir tikyba (šie privalomi, bet be valstybinio egzamino, o IT matyt padarytų neprivalomą ir be Valstybinio egzamino :)
Taip, kad tylėti negalima. tik kad nuostabiai ŠMM įsisąmonino posakį „Šunys loja, o karavanas eina…“
Palojo informatikai -ir kas? Olimpinė ramybė ŠMM… Šimtą kartų juk su tuo pačiu raštu, kad VBE programa prieštarauja įstatymui, nesikreipsi…
Dabar lituanistai „palos, palos, ir nustos“ :)))
va va , jau ir seksistiniai motyvai atsiranda, kai kitų argumentų nėra – diskusija, pasirodo, “moteriška”. O tai, žinoma, nerimta. Ir mokytojų balsas nerimtas, nes jos daugiausia “moteriškos”. Ačiū mokslininkams, kad atvirai savo pažiūras dėsto.
Nė velnio neraukiate, nes esate nenuovoki moteriškė :)) Juk R.T. ne seksą čia turėjo galvoje, o “bobiškumą”, tik švelniau pasakė. Kas yra boba? Pagiežingas, liežuvingas, pavydus, piktas, kitus kiršinantis tvarinys. Tegu kai kas atpažįsta save. Aš supratau “moteriška” kaip užuominą, kad reikia kito lygio diskusijų, nesileidžiant į jausmų liejimą ir putojimą.
seks (neleidžia rašyti x) – lytis, o ne seksas. Taigi mokslininko ??? požiūris atvirai seksistinis.
O vyras ir moteris yra lytinė tapatybė, kuo čia dėtas seksas? “Boba” tapatybės neturi – ja gali tapti ir pletkinantis, pagiežingas vyras. Nėra baisesnio sutvėrimo už bobą!
Lietuva grįžta į tamsiuosius viduramžius: Tamošaičiui moteris jau negali mąstyti, Nauckūnaitė per konferenciją Literatūros ir tautosakos institute visus pritrenkė rasine netolerancija – aiškino,kad užsienyje, kur ji buvo konferencijoje egzaminų klausimu, baisu išeiti į gatvę, ypač sutemus- tiek ten juodukų; gąsdino, kad ir pas mus tas pats bus, jei nestiprinsim tapatybės. Mokslininkai vadina mnokytojus kupriais, žvėrinčiumi – tai socialinė netolerancija. Nauckūnaitė netoleruoja “Hario Poterio”, kaip raganavimo ir burtų propagavimo. Ar dar vardyti, ar jau užteks?
O man gėda dėl jūsų… Kol turėsim tokių padlaižių, tol galės ir dergti mus. Vadinti bobom, žvėrinčium ir pan.
Jums paranoja. Arba dar blogiau. Koks tikslas – išauklėti minimus asmenis savaip interpretuojant ar išgelbėti tautą nuo jų?
Be reikalo nusprendėt neskaityti savo straipsnio komentarų.Sužinotumėt, kad Jūsų žodžiai – balzamas mano širdžiai, manau, ne tik mano, bet ir daugelio, 30 metų išdirbusių mokykloj ir vis dar besiilginčių turėti galimybę kalbėti apie literatūrą.Deja, sistemai nerūpi literatūra, o komentaruos rėkaujantys, matyt, nepervargsta pamokose, išties jie – tos sistemos apologetai, puikiausiai prisitaikę, įsitvirtinę lyderiai nesąmonių kūrime, idiotiškų rašliavų (pvz. interpretacijų)vertinime.Tad Jūs, Regimantai, naivuolis esat, Jūs negalit padėti prie knygų palinkusiam mokytojui, Jūsų protingų minčių balzamas neatgaivins palaužtų sielų.Jūs neturit supratimo, kas yra dabartinė mokykla.
patamsių gaivalai čia… :(
Šaunu, kad “Dialogas” tuos nevykėlius mokslininkėlius vieną po kito ištempia į dienos šviesą. Ir R. Tamošaitį prie D. Kuolio, A. Martišiūtės reikia įrašyti į juodąjį mokyklos griovėjų sąrašą. Kuo jie dedasi? Kaip jie drįsta kištis į mūsų reikalus ir mums pamokslauti. Tikri niekšeliai. Prakeikti seksistai. Kada pagaliau “Dialogas” pašauks mus į piketą prieš mokslininkus? Kiek laiko dar kęsime tokias arogantų patyčias?
Tamista mėgaujiesi tuo ką rašai? Rašai ir šypsaisi, tiesiog matau. Oi kaip smagūs tie vaikiški žaidimėliai – gal kas užkibs? Jei užkibs, vampyriškas instinktas bus pasotintas.
Aš nesuprantu, kodėl Tamošaitis šį straipsnį rašė. Mokytojai juk piktinosi ne literatūra, o Linartienės ir jos kompanijos chamizmu, veidmainyste. Ką, argi neturėjo tam pagrindo? Ar už tai juos reikėjo išvadinti kupriais, o dabar bobomis? Žinoma, kai gyvenime eini per bobas, bobomis naudojiesi, tai iš kur turėsi supratimą apie kitokį bendravimą ir kitokius santykius.
Boboms būdinga gelti. Tai jau tikras bobiškumas. Dvišakas gyvatės liežuvis :) Kaip tai pažįstama iš kolektyvo gyvenimo realybės. Ir gelia dažniausiai iš pavydo.
Tiesiog neįmanoma patikėti, kad čia rašo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai. Baisu, kokie mes esame. Liaukimės.
Ne provokuoju, miela kolege ar mielas kolega, o remiu principingą “Dialogo” poziciją. Pagaliau turime laikraštį, kuris gina tikrus mokytojus lituanistus ir demaskuoja mokslininkų aroganciją ir panieką mums. Pagaliau turime savo “Iskrą”, kuri šaukia mus į dvasinę revoliuciją, į kovą prieš visus mokyklos priešus. Manau, kad tokia redakcijos parama mokytojai privalo pasinaudoti. Kartu su “Dialogu” turime arogantiškus mokslininkėlius “pastatyti į vietą”. Kitaip dar net tokių patyčių sulauksime.
verta įsiklausyti http://iq.lt/kava-su-iq/j-vaitkus-%E2%80%9Ejau-ipratau-buti-visuomenes-priesu%E2%80%9C-2/
Įsiklausyti verta, bet vaikus reikia mokyti. O kaip mokyti? Jeigu mokslininkai vienas po kito sako, kad rašiniai turi būti laisvi, tai, vadinasi, ir taisyti galima laisvai, pagal savo skonį. Bet kas bus, kai tie skoniai išsiskirs? Ar jau pamiršta, kas darydavosi, kai buvo peržiūrimi aukštesnieji įvertinimai švietimo skyriuose? Kaip buvo keršijama vieni kitiems, kaip buvo lakstoma su prašymais nenuvertinti. Šiandieninė lituanistų situacija mokykloje beveik katastrofiška. Mokslininkai turėtų įsisąmoninti, kad mokykla – ne filologijos fakultetas.
Nepamirštas genialus “nekomentuojančio” straipsnio autoriaus komentaras:
Regimantas Tamošaitis
Lapkritis 4, 2011 08:03
man Zitos Nauckūnaitės pranešimas labai patiko, retai kas moka samprotauti taip logiškai, argumentuotai; šitas anonimiškų komentatorių balaganas, išskyrus kai kuriuos pasisakymus, – gėdingas, ir tiek, neverta veltis į diskusijas. Su kupriais – kupriška kalba! (F. Nietzsche).
Ko čia įsižeidinėt ir traukinėt visokias citatas, juk kupriai( lituanistai) ir esam. O vietoj visokių rašinių, samprotavimų ir interpretacijų atėjo laikas abiturientams per egzaminą diktantą rašyt – įdomūs rezultatai būtų.Laikas nustot visiems apsimetinėt, kad 100 gaunančiųjų rašiniai ko nors verti- ,,briedas” ir tiek.
O po egzamino – diktanto galėtų būti testas kaip per lietuvių kalbos olimpiados rajoninį turą (tik lengvesnis, bet šiek tiek pamąstyti reiktų) . Va tada visa “eksperčių”, “metodininkių” inovacinių mokymo metodų nauda paaiškėtų. Vėl galėtume užduoti retorinį klausimą: “Lietuva, kur tu eini?”.
Valstybinis lietuvių kalbos egzaminas galėtų būti kažkas panašaus į nacionalinį diktantą, diktuojamą per radiją. Tada pasimatytų tikrieji rezultatai, tikslai, uždaviniai ir dar visokios kitokios iš piršto laužtos naujovės bei jų nauda. Tie rašinių, interpretacijų ir kitokio niekalo 100-tukai būna labai abejotini. Labai liūdna, kai 19-20 metų jaunuolis po egzamino, lengviau atsikvėpęs, pasako, jog tai buvo jo gyvenime paskutinis rašinys. Ar verta tiek jėgų, sveikatos, nervų dėti tam, kam vaikas visiškai abejingas, ko jam iš tikrųjų nereikės. Atsakykite, mano mielieji broliai ir seserys. Ar prasminga išleisti iš mokyklos neraštingą žmogų, bet laikinai padresuotą suregzti keletą jam svetimų sakinukų?
O gal noėtumėte, remdamasi ilgamete praktika, paprognozuoti, į ką išvirstų literatūros ir kalbos pamokos ugdymo procese, jei egzaminas būtų tik diktantas? Kertu lažybų, per dvejus metus neskirtumėte nė trijų pamokų supažindinti su mūsų kultūra, literatūra. Turiu mokinių, kurie jau 10 kl. rašo be jokių klaidų – moka tiek gramatiką, tiek turi intuiciją. Ką jie veiktų, į ką stieptųsi tuos dvejus metus 11 – 12 kl.? Kita problema – mokinių reitingavimas. Žinoma, galima duoti 500 žodžių diktantą, tik va – tie, kurie klaidų nedaro, jų nedarys nė 1000 žodžių rašydami, o kurie nemoka, privarys tų klaidų jau 200 žodžių rašinyje.
Ką nors siūlydami, matykite ne vien savo nosies atstumu. Štai Tamošaitis nemato. Jo siūlymai, jei taip galima vadinti, mokyklai netinka pagal visus parametrus: mes mokome visus, o ne tik filologus, perėjusius VBE atranką; mes egzaminui privalome paruošti visus, o ne norinčius – lietuvių kalbos egzaminas VIENINTELIS visiems privalomas; mes tuos VBE darbus privalėsim VIENODAI, pagal tą pačią vertinimo skalę ir taisykles, įvertinti – šitas aspektas R.Tamošaičiui apskritai atgrasus, jis mat ponas dėstytojas. Be to, mokytojas, skirtingai nuo dėstytojo, pamokoje atlieka daug daugiau darbų ir funkcijų nei tūlas dėstytojas – intergracija, individualizacija, prevencija, metodika ir t.t. “panirti į save” kaip tai daro R.Tamošaitis per seminarus mokytojams, mes negalime, nes kai išnirtume, mokinių turbūt jau nebūtų :)))
to to pritariu- turėjau ir dabar turiu penktokų( !) , kurie rašo be klaidų. Net skyrybos ženklus beveik tiksliai sudėlioja ten, kur reikia. Tad girtis , kad dešimtokai rašo be klaidų jau yra NEPADORU. Ypač- dirbantiems gimnazijose.
Nenorėjau į šitą diskusijų širšalą veltis- bet dabar neištvėriau. Kaip mokome, taip ir turime. Mažiau riekitės, daugiau dirbkite. Tada ir rezultatus gerus turėsite.
Nepriimkite mano siūlymo giliai į Širdį. Puikiai žinau, kad taip nebus. Mano komentaras – tiesiog miniatiūrinė provokacija. O rašančių be klaidų buvo ir bus visais laikais – tik tokių vienetai. MAX – 4 klasėje. Tik nereikia girtis, kad įmanoma išmokyti visus. Jokiu būdu.
Visi žmonės skirtingi, tad aš, būdamas “gamtos klaida” niekada nesiekiau ir nesiekiu išmokyti VISUS. Pasiūlykim seimūnams parašyti eilinį diktantą – pamatysit, ko nematę…
Nesuprantu, ko tas Tamošaitis taip kvailai reiškiasi, nes kol absoliučiai neaiški literatūrinio rašinio struktūra, turinys, privalomų kūrinių ir autorių kiekis, tol korepetitoriavimo karvutė bus užtrūkusi. Seminarų irgi niekas nepageidaus – teks gyventi ir šeimą išlaikyti bei alimentus pamestiems vaikams mokėti vien iš kuklios dėstytojo algelės. O guostis, kad už programos rengimą negavo pinigų, neverta, nes kai kas gavo ir labai daug. Manykit, kad tie pinigai atiteko kilniam tikslui – bažnyčiai ir vienuolynui.
O mokiniai absoliuti dauguma rinksis samprotavimą rašyti,. nors nė velnio nemoka samprotauti, nes tas pats velnias neprivers jų skaityti – mintys seklios sekliausios, kalbelė skurdi, klaidos ant klaidų lipa. Ir netgi struktūros nepavyksta įkalti, kažokią maišalynę, minčių/neminčių kratinį rašo :( Ir mums, mokytojams, aiškios metodikos nėra. Avilys jau kelintus metus trupina kažkokias užuominas, bet sistemingų metodikų nėra. Deda ten kažkokius antraeilius dalykus, nesusijusius su programa, ir pan.
“Daug triukšmo dėl nieko”.
Kodėl net nebandot atsakyti į klausimą: “Kodėl daug triukšmo dėl nieko”. Kuprių per daug ir jie nesuvokia Jūsų minčių?
Ar šie žodžiai ir šios mintys paliečia mokinį? Man patiko autoriaus platus literatūrinis pažinimas, bet mokytojo žodžiai turi vesti į gyvenimą.
Iš Tamošaičio turime reikalauti aiškios metodikos, kaip parengti mokinius egzaminui. O visus čia paskelbtus pliurpalus ir svaičiojimus tegu pasilieka sau.
Kai nemoralus žmogus pradeda mokyti kitus moralės, gero nelauk. Triukšmas dėl nieko? Tas niekas – tai arogantiškų ir kvailų programos rengėjų epitetai mokytojams lituanistams. Apie tai Tamošaitis nerašo nė žodžio, tik papila žibalo į ugnį – išvadina mokytojus kupriais ir nemąstančiomis bobomis. Ir nei vieni mokslinčiai neužsimena apie didžiausią mokytojų skaudulį – rašinį, kurio mokyti jie privalėtų jau bent du su puse mėnesio, o prošvaistės nesimato iki šiol. Rodos, tokie nekalti klausimai, kaip privalomai pasirinkto vieno iš 3 autorių “kiekis”, susiejimas su tema, reikalavimas sugalvoti problemą, kai jos nėra temoje, reikalavimas cituoti , nors nė žodžio apie mokymąsi atmintinai programoje, literatūrinio rašinio formuluotė – pateiktoji ar susisiaurinta iki dviejų autorių, – bet atsakymo jokio, tik pyktis, šmeižtas, negirdėjimas, nesupratimas ir apskritai alogiški kaltinimai. SNORO banko bankroto fone, žinoma, galima slėptis – Prezidentei ir jos komandai ne tas galvoj… Bet juk būtent šie pseudopatriotai-idio.., su kuriais kariauja visi normalūs lituanistai, kalti dėl politinio konflikto su lenkais, ne tik su lietuviškų mokyklų mokiniais ir mokytojais. Kodėl nebankrutuoja ŠMM, iššvaisčiusi ES projektų pinigus velniaižin kam ir už ką. Ar šitaip turėjo būti pasiruošta naujų programų įvedimui? Kur dingo įstatymas, kad viskas, kas susiję su egzaminais, žinoma ne mažiau kaip prieš dvejus metus??? Klaipėdoje balsavome už rezoliuciją, kad naujasis egzaminas galimas tik nuo 2015 m.,ir tai jeigu bus jam pasiruošta. Koks tos rezoliucijos likimas? Kodėl jos neskelbia didieji dientaščiai, pavyzdžiui, “Respublika”? Šitame fone kalbėti apie laikinai išsiblaiviusio “mokslininko” straipsnį nėra ką – jis tiesiog ne į temą – nei tą “triukšmą” paanalizavo, nei tą “nieką”, dėl kurio triukšmas kilo.
Juk visa Lietuva nežino, kaip tos rašinius rašyti, tai ir bendras lygis bus žemesnis. Vertinimai (procentai) apskaičiuojami pagal apatinę ribą, tai ir ta riba bus žemesnė. Ko čia panikuoti?
To nnn: vertinimas pakeistas, dabar kad ir visa Lietuva gali gauti pačius žemiausius įvertinimus – tokia kriterinio vertinimo esmė. Reitingavimo nebus.
Kažkada kažkuris komentatorius surašė savo pamąstymuoe:
“Kažkada mokykloje mokytoja paklaususi būsimojo Nobelio premijos laureato Landau: O ką tuo norėjo pasakyti poetas?”
Būsimasis Nobelistas atsakęs: “To reikėtų klausti paties poeto”.
Ar ne laikas panašius klausimus uždavinėti (ir sulaukti tokių Levo Landau atsakymų)R.Tamošaičiui ir į jį panašiems? R.Tamošaitis parašė protingai, tik ne į temą, o kiek pasakorių Marijos žemėje?
Zinoce, ponai: kai ką nors skaitau, visada ieškau humoro apraiškų. Ir gerai sekasi, ir tekstus imu suprasti, ir nuotaika pasitaiso ir tampu dideliai kūrybingas. Čia netaikau autoriui: jo straipsnis imponuoja, bet kas iš to eiliniam mokytojui (t.y. – jo praktiniam darbui nagrinėjama tema – rengiantis egzaminui)?
Štai jamu knygą ir skaitau: “Kalbėdamas apie lašą, tikras eruditas nepamiršta paminėti, jog tai jūros dalis”.
Ar tai ne literatūros perlas? Ieškokime perlų, o ne kniskime vienas kito šaknis…
Ir man įgriso tie patriotai-idiotai ir jų reformos. Ar negalėjo viskas likti kaip buvę? Tai ne. Kaip prasidėjo visas patriotinis absurdas nuo M. Lukšienės tautinių vizijų, taip ir tęsiasi. Kam reikėjo griauti gerai sutvarkytą tarybinę mokyklą? Kam reikėjo supriešinti broliškai gyvenusias lietuvių, rusų ir lenkų tautas? Kam reikėjo tos bendros visiems programos ir bendro egzamino? Kodėl lenkų ir rusų vaikai turi vargti su niekam neįdomiais lietuvių kaimiečiais Donelaičiu, Maironiu, Biliūnu, Marcinkevičiumi, kai turi tokius nuostabius savo rašytojus kaip Dostojevskij, Čechov, Sienkiewicz, Prust, Gombrowicz… Patys lietuviai, turėtų atsisakyti jiems Lukšienės, Kuolio ir kitų pseudopratiotų-idiotų įpiršto nacionalizmo, provincialių savo autorių ir pereiti prie geros pasaulinės literatūros. Pats laikas mokykolje dar likusiems blaiviai mąstantiems mokytojams tai padaryti.
Aš tėvynę “pamilstu”, kai nueinu į parduotuvę ir ką nors parnešu tėvams pavalgyti…
Taigi va, nuskambėjo frazė “kodėl viskas negalėjo likti kaip buvę”. Gal čia ir yra ta šaknis, kurią nepavargstama knisti? Kai kas buvo prileidę visokių knygelių, atidirbę korepetitoriavimo medžiagą ir metodus, o dabar vėl iš naujo… bet kas toje programoje taip naujo? Pamatiniai autoriai juk iš esmės tie patys?
Bet knisama dar giliau, jau nutolstant nuo diskusijų objekto, dėstomo dalyko – aiškus siekis užčiaupti bet kokius mokslininkus, kad jie nerašytų, savo vizijų neskelbtų. Knisamasis po asmeninio gyvenimo pamatais (pats šlykščiausias ir LABAI bobiškas triukas). Taigi meskit akmenį, moralieji. Tik žiūrėkit, kad nesuveiktų bumerango principas – gal ne jums, jūsų vaikams… Nežinau, ar redaktorė patenkinta, juk Dialogas turėtų orientuotis ne į bobas, o į inteligentiją (ar dar egzistuoja tokia sąvoka – tai dar viena tema laikraščio publikacijoms). Taigi
@Man gėda:
nauji abu egzamino rašinio “žanrai”, nauji jie ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, ko gero, ir pasaulyje. Ne tik nauji, bet ir unikalūs – pirmąkart pedagogikos istorijoje pritaikytas triukas, kai niekas, net programos rengėjai, nežino, kaip turi atrodyti egzamino rašinys. Siurprizas!!! Bet kokie bandymai išgauti šią valstybinę paslaptį apšaukiami žvėrinčiaus siautėjimu, bobinčiumi, verkšlentojų paistalais, klišių ieškojimu, apeliuojama į gėdą ir sąžinę. O mokslo metai eina. Programų rengėjai, akivaizdu, atšaukė Konstitucijos ir Įvietimo įstatymo vykdymą mokyklose. Paliko tik vieną teisę – į patriotizmą.
O argi nereikia pilietiškai reaguoti, kai žmonės, tegul ir mokslininkai ar UPC valdininkai/-ės, plūsta mokytojus, kai tyčiojasi, pravardžiuoja? Ar ir tokiu atveju nereikia užčiaupti jiems burnų?
“Bet knisama dar giliau, jau nutolstant nuo diskusijų objekto, dėstomo dalyko – aiškus siekis užčiaupti bet kokius mokslininkus, kad jie nerašytų, savo vizijų neskelbtų”.
Ar Jums nenusibodo vizijų skelbėjai ir pačios vizijos?
Aš sykį mačiau viziją, bet pritrūko “žolės” ir ji prapuolė…
Gal baikim svaigti su vizijomis, nes mokyklos ir mokinių gyvenimas nėra vizija, tai realybė.
“Dialogas” per ilgai buvo aklas, orientavosi į M. Lukšienės ir kitų pseudointeligentų marazmus. Ačiū dievui, kad pagaliau praregėjo ir kaip senoji geroji pedagoginė spauda atsigręžė į mokyklą, į paprastus mokytojus. Kodėl Lietuva turi gėdyti paprasto mokytojo, paprasto mokinio ir paprastų jų poreikių, paprasto noro ramiai ir sočiai gyventi. Kam tie tušti tauškalai apie tautą, įsipareigojimus, patriotizmą, Lietuvą? Kam tos beprasmiškos programos su lietuviškai nemokėjusiais Radvanais, Volanais? Visame normaliame pasaulyje šiandien mokiniai mokomi skaityti populiarius žurnalus ir laikraščius, žiūrėti naujus filmus, spręsti kryžiažodžius. O kur veda mus gyvenimo nepažįstantys arogantiški inteligentai? Prie kažkokių archeologinių senienų, kažkokio prūso Mažvydo, prūso Donelaičio. Tikras blūdas. Lietuvoje jau seniai reikia kultūrinės revoliucijos, kad visiems inteligentams būtų užčiauptos burnos. Man tikrai ne gėda. Aš tikrai džiaugiuosi, kad “Dialogas” pagaliau tą revoliuciją pradėjo. Būsiu laiminga, jei paprasti mokytojai ir “Dialogas” tuos nevykusius mokslininkus visiems laikams sutvarkys.
KRISLAS PATĖMIJIMU
apie mėnesį kožna dėl žmogaus prasto ir velmožno
(Iš Katrės Suliavienės rankraštyno. 1738 m. XXX t. s/f 14-19).
SAUSIS
arba Ausinis
Tai meto laikmetis szalscziausias. O anas toksai todėl, jog iszmetus pirma litera “S”, katra sutriukintai reiszkia speiga, palieka žodis AUSIS.
O ausis kožna dideliausiai speigo prisibijo. Ale ne wien nuo jojo sausy daboki ausi. Ba tankiai sausy gali da ir isz gėdijimosi anom rausti ir da antausi gauti užu tai, jog ka pernai metais pažadėjai, lig paczio sausio netesėjai.
Niekada ir į nieką nebežiūrėsiu rimtai: tai beprasmybė.
Tad nuo šiolei vadovaujuosi tik gyvenimiškais “išsišokimais”. Pvz.: Studentams medikams skrodžiant lavonus, jie neištveria ir pabėga.
Posėdžiautojų solidarumas
Ir vėl į būrį mus subūrė!
Į rūbinę žvelgiu budrus
Ir atpažįstu iš kepurių
Pasisėdėjimo bendrus!…
(J.Nekrošius)
,,Kodėl Lietuva turi gėdyti paprasto mokytojo, paprasto mokinio ir paprastų jų poreikių, paprasto noro ramiai ir sočiai gyventi. Kam tie tušti tauškalai apie tautą, įsipareigojimus, patriotizmą, Lietuvą?”
Štai ir išlindo yla iš maišo. Gal ši citata ir atskleidžia tikrąją priežastį, kodėl putojam dėl egzamino, nes kai įsipareigojimų atsakoma, tada jau tik pilvas ir miegas lieka. Donelaitis Slunkiui aiškiau ir sodriau pasakė. Atsiverskit ,,Metus” Tikrai reikia gėdytis prasto mokytojo, nes paprastumas čia tolygus prastumui. Vargas dėl proto.
girdėjau iš kolegės, kad reikia vadovautis sveiku protu kaip sovietmečiu – per pamokas pasidaryti savo darbus, nėr ko namuose apsikrauti. Namuose – savi reikalai. Taip sveikiau. Taip ir gyvenama… Kai kurių. Net gimnazijoje, kuri ugdo šviesesniąją tautos dalį.
Sveikam protui:Pamokai pasiruošti mokytojui užmokama 10 minučių. Tai dabar tamsta, vadovaudamasi sveiku protu, kurio pasigyrei turinti, paskaičiuok, kiek galima padaryti per tiek laiko, kai net mokytojui šįmetinių trečiokų visas LDK “literatūros” kursas yra naujas, knygų neturim, vadovėlių neturim, chrestomatija tik vieninteliame klasės kompiuteryje (ir tai tik pastarąsias 2 dienas).
Lauksim realių paskaičiavimų. Oi lauksim.
Suk nesukęs, bet mes nirštam (o ne putojam), kad UPC neatlieka savo darbų, o ŠMM nesilaiko įstatymų. Koks bus egzaminas, privalom žinoti prieš dvejus mentus, ne mažiau. O apie 2013 m. nežinom nė šiandien. Literatūrinio rašinio viražus neva bandė aiškinti Nauckūnaitė, Linartienė. Neva. Iš tikrųjų – jokio aiškumo, prieita prie to, kad klausimai, kaip cituota, apšaukti teiginiais ir į juos neatsakyta. Tad tokiai pamokai pasiruošti UPC ir ŠMM neužteko metų, o jūs mums 10 min. duodate. Eikit jūs, kur Donelaitis siuntė.
Kam stengtis?…
Žadu…žadu…
Bet piršto nepakrutinu,
Kad būtų ištesėti pažadai.
Ir kam čia stengtis,
jei, žinau, nebūtina,
jei pažadais
žmogaus nenužudai.
Visi prašytojai
prasmekit į žemes!
Manęs vis vien
iš darbo neišmes.
(P.Raščius)
P. S. Nerašykite man komentarų – aš jų niekada neskaitau. Aš, klystantis ir abejojantis žmogus, tiesiog kalbuosi su žmonėmis.
Regimantas TAMOŠAITIS
Gal pasidalintumėte mintimis, kaip Jūs kalbatės su žmonėmis, jei net komentarų neskaitote?
Tamosaitis komentarus tik raso, o ne skaito – jis kaip tas ciukcius rasytojas, o ne skaitytojas :).
Negi nepastebite, kad didėja nepasitenkinimas tuo, kas dedasi švietimo padangėje? Kuo tai baigsis???
Keisti tie lituanistai. Vis jiems negerai. Pamokų mažai, blogai, daug, blogai. Juk prieš daugelį metų visi rašė rašinius, literatūrinius, ir nieko. Įpiršo interpretacijas, kurios atpratino mokinius skaityti. Problema ne mokinys, o mokytojas, kuris įsivaizduoja esąs visada teisus. P.S. Dialogo jau seniai neskaitome , nes ..primityvus laikraštėlis…Pykite, nepykite, jūsų reikalas. Gyvenime yra puikių knygų, skaitykime jas, prusinkime save, būsime ir kitiems įdomesni…
Reikėtų bent gramatikos taisyklių pramokti.
O jei neskaitote laikraščio, kodėl čia komentuojate (jei taip galima pasakyti)?
LIKIMAS
Mačiau griuvėsius koliziejaus,
mačiau aš mirusias žemes,
mačiau aš mumijas muziejuos –
o buvo gyvos jos kaip mes,
o liejos kraujas ten arenoj
ir staugė liūtai ir minia,
pro mirtį veržėsi romėnai,
kaip juodos naktys pro mane.
Kaip juodos naktys neš likimas,
kaip žalsvas Tiberio bangas,
ir mus, pasaulio piligrimus,
tolyn, mirtin be atvangos…
Tolyn, mirtin –
pro miestus, dykumas, pro piramides
lig saulėj skęstančių krantų,
kur paskutinis žiedas žydi,
kaip Viešpaties diena skaistus.
(Bernardas Brazdžionis, 1938 m.).
Šį komentarą autorė parašė prie savo str:
Aušra Martišiūtė-Linartienė
Gruodis 1, 2011 02:27 (Redaguoti)
Turiu moralinę teisę taip galvoti apie žvėrinčiaus komentarus. Mano abu tėvai paaukojo visą savo gyvenimą būdami lituanistais ir ugdydami Asmenybes. Žinau, ką reiškia būti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, nuo sąmoningo gyvenimo pradžios. Dėl to jaučiu įsipareigojimą mokyklai. To man aiškinti nereikai. Žinau, kad jeigu per atostogas ir atostogų savaitgalius, taip pat ir naktis praleistų lituanistai, komentarų rašytojai, pasiruošdami pamokoms, jie neturėtų jėgų rašyti niekinnančius komentarus. Svetimų laiškų spausdinimas yra gėdingai nemoralus, bet neišsižadu nei vieno žodžio. Mane tam įpareigoja garbinga Lituanistų šeimos – Stasės Martšienės ir Motiejaus Martiašiaus gyvenimo storija.
Pagarbiai
Aušra Martišiūtė-Linartienė
Apdergė lituanistus ir dar jaučiasi išdidi. Kaip gerai, kad esi pats gražiausias savo paties darželyje.Tuomet kiti tau dzin…
Gerb. Martišiūte
Trumpame tekstelyje padarote 4 klaidas. Ir kas graudžiausia – abiejų savo tėvų pavardes parašote su klaidomis.