Griaunant mitus

<…> Tarpusavio pagalbos idėja nėra tokia paprasta kaip atrodo. Paprastai mėgindami padėti kitiems žmonėms tampame įkyrūs, imame kelti jiems įvairius reikalavimus. Mūsų įkyrumo priežastis yra ta, jog nemokame išlikti savimi. Mums norisi pratrūkti nežinia kuo, kad taptų aišku, kokios nevilties esame apimti. Ir štai mes imame plėstis, įžengiame be leidimo į kito teritoriją. Mes norime padaryti kažką reikšmingo, nesusimąstydami apie tai, ar kitas žmogus nori mus priimti.

Anaiptol neketiname visiškai atverti savo charakterio, – mes norime valdyti aplinkinę situaciją. Žingsniuojame tiesiai per svetimą teritoriją, visiškai nepaisydami joje nustatytų elgesio taisyklių. Ten galbūt yra ženklų, įspėjančių: „Per žolę nevaikščioti!“, „Įeiti draudžiama!“ Bet kaskart išvydę šiuos ženklus daromės dar agresyvesni ir karingesni. Mes tiesiog veržiamės į kito asmens teritoriją tarsi sieną šturmuojantis tankas. Mes niokojame ne tik kito teritoriją, bet ir savąją. Tai taip pat ir vidinis, į save nukreiptas vandalizmas. Tai įkyrėjimas ne tik kitiems, bet ir sau. Dauguma žmonių vengia tokių situacijų – jiems nemalonu jaustis kitiems našta.

Kita vertus, nederėtų ir nutaisius apgaulingai šaltakraujišką veido išraišką, pasitelkus subtilias manieras viską daryti teisingai, būti pabrėžtinai mandagiam bei atidžiam. Tikras dėmesingumas kitam nėra diplomatija pasislėpus už besišypsančios kaukės ir palaikant mandagų pokalbį. Tai kur kas daugiau. Jis reikalauja veikiau atverti savo teritoriją, o ne žygiuoti į kažkieno kito. Jis reikalauja ne žaisti pritraukimo ir atstūmimo žaidimus, ne apjuosti savo teritoriją elektros laidais ar magnetais. Visa tai beveik nepalieka galimybės kam nors pasitarnauti.

Vis dėlto neturėtume atsisakyti mėginimų kitiems padėti.

Mes tik žvilgtelėjome į pirmą tikros pagalbos kitiems žingsnį. Tam, kad suvoktume dalyko esmę, įsidėtume ją į burną, sukramtytume, pajustume jos skonį ir nurytume, reikia daug laiko. Nusiimti visas užtvaras užima daug laiko.

Pirmiausia reikia išmokti mylėti save, susidraugauti su savim ir daugiau savęs nekankinti. Antras žingsnis – bendrauti su žmonėmis, užmegzti su jais santykius ir, kiek jėgos leidžia, jiems padėti. Tai ilgai trunkantis procesas, reikalaujantis disciplinuotos kantrybės.

Išmokę neįkyrėti, nebūti našta, būsime pasirengę trečiam žingsniui – nesavanaudiškai pagalbai. Paprastai siūlant pagalbą tikimasi kažką gauti mainais. Mes galėtume savo vaikams pasakyti: „Aš noriu, kad jūs būtumėte laimingi, todėl atiduodu jums visas savo jėgas“; tačiau už to slypi štai kas: „Aš noriu, kad jūs būtumėte laimingi, nes noriu, kad jūs mane nudžiugintumėte, kad ir man suteiktumėte laimės, nes aš irgi noriu būti laimingas.“ Trečiame žingsnyje, nesavanaudiškos pagalbos ir tikros atjautos akte, mes atliekame veiksmus ne todėl, kad tai galiausiai atneš mums pasitenkinimą, o todėl, kad tuos veiksmus reikia atlikti. Mūsų reakcija nesavanaudė, necentralizuota. Tai ne jiems, ne mums. Tai aplinkinės erdvės kilnumas.

Tačiau negalima tiesiog išeiti į gatvę ir praktikuoti šią atjautos rūšį. Pirmiausia reikia išmokti nebūti našta. Jeigu mes sugebėsime susidraugauti su savim, jeigu panorėsime būti savimi, nebejausime neapykantos kai kuriems savo bruožams ir nesistengsime jų nuslėpti, tada sugebėsime ir atsiverti kitiems.

Ir tik įžengę tokio atsivėrimo kelin, nesidairydami ir nesaugodami savęs, mes galbūt tapsime pajėgūs tikrai padėti kitiems.

Iš knygos „The Myth of Freedom and the Way of Meditation“ („Shambhala Publications“, 1976)