Gyvenimo prasmė esi tu pats

Pasauliui palydint 2011 ir pasitinkant 2012 metus, „Dialogas“ paprašė keleto mielų šviesių žmonių atsakyti į kelis erdvius klausimus.

Regimantas TAMOŠAITIS

<…> Ar esate sau atsakęs į gyvenimo prasmės klausimą? Jei taip – gal galėtumėte pasidalinti? Jei ne, ar jis Jūsų nekamuoja?

Gyvenimo prasmės klausimas gali kamuoti paauglius ir infantiliškus žmones. Gyvenimas ir yra prasmė, visa kita – jo kokybės problema, kuri visada priklauso tik nuo paties gyvenančiojo žmogaus valios. Įgydamas proto ir išminties pamatai, kad gyvenimą reikia tiesiog gyventi, tai ir baigiasi tas klausinėjimas. Pasižiūri į savo vaikus, ir jokių tau didžiųjų egzistencinių klausimų. Tik rūpestis, atsakomybės jausmas ir džiaugsmas, galbūt. Nors niekada negalvoju, kad gyvenu dėl vaikų, kad džiaugiuosi, jog mane kažkas dieną naktį parazituoja. Ne, aš gyvenu tik sau, bet mano vaikai yra mano gyvenimo dalis, kažkokia vidinė išraiška, kuri ima ir objektyvuojasi, o vieną gražią dieną ima ir išsisklaido į šalis, gal net be jokio dėkingumo jausmo. Bet taip ir yra gerai, šiame pasaulyje niekas niekam neturi būti skolingas. Tas dėkingumo jausmas atsiranda su branda kaip natūrali turiningos asmenybės dalis, o visa kita – natūralūs procesai. Kaip ir gyvenimo prasmės klausimas: jis paauglystėje atsiranda ir neduoda ramybės, nes jame glūdintis egoistinis naudos ir savimeilės principas padeda individui susikurti save, o paskui taip pat natūraliai ir praeina, kartu su visomis naktinėmis poliucijomis bei kitais paauglystės košmarais. Kokia yra gyvenimo prasmė (man!), klausia paauglys, šiuo tarsi išmintingu klausimu pridengdamas gilesnį, neįsisąmonintą rūpestį: ką šis gyvenimas turi duoti mano puikiausiai personai, kodėl pasaulis manęs nemyli taip stipriai, kaip mane, lopšyje supamą, mylėjo tėveliai? Kažkas gyvenime yra neteisingo, – tad kokia jo prasmė!? Už šio jaunatviško gimstančios savimonės klausimo slypi voliuntarizmas, individualistinis pasaulio nuteisimas, egoistinės valios imperatyvas. O brandi išmintis ateina su nuolankiu, didžiulę ramybę teikiančiu tave kuriančiosios tikrovės pripažinimu: Tebūnie Tavo valia… Ne mano, o tavo! Tai galutinės išminties formulė, užkoduota viso pasaulio ezoterinėje ir religinėje praktikoje. Galbūt gyvenimas yra sąmonės judėjimas nuo aš prie tu? Kitaip kas šiame pasaulyje mus sietų? Kokia būtų moralinio egzistencijos matmens prasmė? Manau, jokios.

Taigi manęs gyvenimo prasmės poliucijos nekamuoja. Bet prisiminti smagu. Net labai. Reiškia, dar ne viskas praėjo, dar, anot nešvankaus liaudies posakio, yra parako parakinėje. Kai kas dar turėtų žinoti, iš ko tos parakinės būdavo daromos.

Vienas iš tarsi prasmės elementų: pratęsti save, sukurti vaikus. Kita vertus, tai vaikai sukūrė mane, per juos aš ir esu, kas esu. Jie man leidžia būti savimi. Juk kūrybos procesas pirmiausia keičia kūrėją, kūryba sukuria autorių.

Beje, prasmės klausimas rodo antropomorfines mąstymo ypatybes: prasmės sąvoka taikytina ne realybės faktui (kaip reikšmei), bet tik kūriniui – teleologiškai prasmių sistemai, todėl šis klausimas suponuoja pasaulio kaip kūrinio ir jo Kūrėjo miglotą numanymą. Tad net paauglystėje mes tarsi sakome: Kūrėjau, koks yra tavo pasaulio tikslas ir koks mūsų vaidmuo Tavo žaidime?

Taigi yra laikas prasmės ieškoti ir yra laikas ją rasti, t. y. pačiam kurti ir saugoti. Nes gyvenimo prasmė esi tu pats, tad neieškok jos kažkur aplink save.

Visi Regimanto TAMOŠAIČIO atsakymai į redakcijos klausimus – „Dialoge“.