H.Murakamis: „Nenoriu niekam priklausyti…“

<…> Harukio Murakamio kūriniuose moterų paveikslai – nepaprastai gyvi ir švelnūs. Jie labai skiriasi nuo abstrakčių moterų personažų tradicinėje japonų literatūroje: ten dailiosios lyties atstovės pasitelkiamos tik kaip fonas pagrindinių herojų – vyrų – figūroms išryškinti.

Pasak rašytojo, japonų visuomenė labai patriarchališka. Šiuo požiūriu ji esą primena griežtai organizuotą įmonę, kurioje visi paklūsta vyriškajam pradui, savotiškai „tėvo valiai“. Japonų įmonėje dirbanti moteris niekuomet nepakils karjeros laipteliais aukščiau padalinio vadovės. Vyrai čia pernelyg save aukština – ir tai esą pastebima visose socialinėse sferose. „Bjauriuosi vyriškąja hegemonija, – teigia rašytojas. – Mes užmirštame, kad kiekviename iš mūsų yra abu pradai – anima ir animus: bet kuriame vyre yra ir moteriškumo – ir atvirkščiai. Kiekvienas vyras, nuodugniai išanalizavęs visus savo poelgius, būtinai pastebės savyje ir moteriškąjį pradą. Tik daugelis nenori pripažinti jį turį. Bet aš – žmogus, kuris rašo, – aš noriu aprašinėti viską, ką jaučiu. Kai pastebiu savyje tam tikrus moteriškumo ženklus, pradedu juos perteikinėti – šitaip gimsta mano moteriški personažai. Jaučiu, kaip mano paties viduje gyvena vyras ir moteris, ir kiekvienas iš jų dirba savo atskirą darbą.“

Pasak Murakamio, aplink pernelyg daug rūsčios vyriškos galios – ir to niekam nereikia. Rašytojas sako, jog jam visada norėjosi ištaisyti šį disbalansą ir moteris vaizduoti su švelnumu bei meile.

Visas Danos DOVYDAITYTĖS parengtas straipsnis – „Dialoge“.