Idėjos ir žmonės

• Petras Gedvilas – Dariui Kuoliui (2011 11 05):

Svetainės „Lituanistų miestelis“ (http://www.kalbam.lt) lankytojai – mokytojai lituanistai, taip pat jų bendraminčiai, reaguodami į Jūsų pasisakymą konferencijoje Anykščiuose bei raginimą jungtis, nusprendė išsakyti savo poziciją ir įžvalgas viešame laiške. Laišką rašėme ir siunčiame Jums ne norėdami ieškoti priešų ar kažką kaltinti, bet todėl, jog manome, kad didžioji dalis visuomenės yra sąmoningai klaidinama ir iki šiol nežino, kokioje situacijoje yra atsidūręs mokytojas lituanistas, dėstantis 11 (3 gimnazijos) klasėse. Tikimės Jūsų atidaus laiško perskaitymo ir mūsų, mokytojų praktikų, supratimo (laišką pridedame).

Atsiprašome už sutrukdytą laiką.

Pagarbiai
svetainės „Lituanistų miestelis“ bendruomenė, virtualios FB grupės „Mokytojai“ nariai

• Darius Kuolys – Petrui Gedvilui (2011 11 07):

Laba diena, gerbiamasis pone Petrai Gedvilai,

dėkoju už man persiųstą viešą anoniminį laišką.

Jį atidžiai perskaičiau. Tiesa, ne viską supratau. Pastaruoju metu tenka daug bendrauti su mokytojais lituanistais: jų patirtys, nuotaikos, situacijos yra įvairios.

Šiandien nesu nei politikas, nei valstybės tarnautojas. Kalbėjau ir kalbu tik kaip laisvas lituanistas mokslininkas, Vilniaus universiteto dėstytojas, šiek tiek prisidėjęs prie mokyklinių programų ir naujų mokymo priemonių rengimo. Moderuodamas paskutinį Anykščių konferencijos posėdį raginau ne jungtis, bet jungti skirtingus požiūrius, metodus, patirtis, nes tai, mano galva, mokyklinei lituanistikai yra reikalinga. Taip pat kviečiau džiaugtis skirtingomis nuomonėmis ir intelektualiais, argumentuotais ginčais.

„Dialogo“ redaktorė man persiuntė tą patį laišką, kurį ir Jūs siuntėte, klausdama, ar į jį viešai neatsakyčiau.

Mielai atsakyčiau viešai į mane pasiekusį tekstą, jei jo autorius ar autoriai jį pasirašytų. Prisipažinsiu: niekada nesu gavęs tokio neįprasto žanro teksto – viešo anoniminio laiško.

Su geriausiais palinkėjimais,
Darius Kuolys

Šio laiško kopiją siunčiu ir gerbiamai „Dialogo“ redaktorei.

• Redakcijos komentaras

„Dialogo“ redakcija viešą mokytojų laišką D.Kuoliui perskaitė kaip dar vieną bandymą išaiškinti, kas būtent jiems trukdo normaliai dirbti, ko būtent jiems trūksta ir dėl ko esama situacija jų netenkina. Tokias pastangas laikome tikrai prasmingomis, dėl to ėmėmės tarpininko vaidmens.

Po gerbiamo D.Kuolio atsakymo matome reikalą išsakyti savo nuomonę.

***

Į D.Kuolį, vieną iš lietuvių kalbos ir literatūros programų mokykloje kaitos idėjinių tėvų (kad ir kaip kukliai mokslininkas kalbėtų apie savo nuopelnus – jeigu galima, vadinkime dalykus jų tikraisiais vardais), kreipiasi grupė lituanistų, daugiausia mokytojų. Taip detaliai, kaip tik įmanoma, mokytojai išdėsto garbiajam mokslininkui didžiai problemišką situaciją, į kurią jie yra naujųjų dokumentų įstumti. Mokytojai prašo atidaus jų laiško perskaitymo ir supratimo, – mat lituanistai įsitikinę, jog mokslininkai (ir didžioji visuomenės dalis) ne visiškai žino realią padėtį.

Kokių minčių gerbiamam D.Kuoliui sukėlė pedagogų laiške išdėstyta ta reali mokytojų lituanistų bei tūkstančių jų ugdytinių padėtis? Ar gauta informacija nepakoregavo mokslininko nuomonės svarstomais klausimais?

Nežinia. Mat opus ir problemiškas mokytojų laiško turinys bent kiek rimtesnio D.Kuolio dėmesio pasirodė nevertas. Kodėl? Dėl netinkamo teksto žanro…

D.Kuolys teigia (šmaikštauja?): „Mielai atsakyčiau viešai į mane pasiekusį tekstą, jei jo autorius ar autoriai jį pasirašytų. Prisipažinsiu: niekada nesu gavęs tokio neįprasto žanro teksto – viešo anoniminio laiško.“

Kitaip tariant, kai mokytojai lituanistai varpais skambina, kad jie nesupranta, kokių žanrų (juk egzaminas!..) jie turi mokyti, teigia, kad tie žanrai programose iškreipiami, ir prašo programų kūrėjų išaiškinti konkrečius klausimus, – teisėti pedagogų reikalavimai yra ignoruojami meistriškai „kabinant makaronus“ ir atsakinėjant apie ratus, kai klausiama apie batus.

O štai D.Kuolys tiesiai paskelbia: jam problemas pristatančio pedagogų teksto žanrinės ypatybės (t. y. konkrečių pavardžių neįvardijimas, nurodant vien kolektyvinę autorystę) yra toks šventas dalykas, kad net nubraukia, užgožia ar patogiai pridengia visą problemų esmę.

Gerbiamas D.Kuolys labai mėgsta kalbėti apie orią laikyseną, apie pilietiškumą ir kitas gražias bei taurias vertybes. Kiek ori ir pilietiška šiuo atveju paties mokslininko laikysena – turbūt retorinis klausimas.

Simptomiškas šiuo atveju ir mokslininko paraginimas tariant baigiamąjį žodį lituanistų konferencijoje Anykščiuose – „vengti to tipinio pavyzdinio rašinio, kad jis nesužlugdytų pačios idėjos“…

Žinoma, yra pavojus, kad tipinio rašinio pavyzdys – jei būtų naudojamas neprotingai – gali kiek „apžlugdyti“ idėją. Bet gal jis padėtų nesužlugti daugybei Lietuvos jaunuolių, kurie turės laikyti konkretų egzaminą, itin konkrečiai nulemsiantį jų tolesnius kelius? Maža to, gal konkretizuodami savo vizijas ir net „nusileisdami“ iki pavyzdžių pateikimo programų kūrėjai išvaduotų nemažą dalį lituanistų nuo slegiančio pojūčio, kad juos didieji lėmėjai nuolat žlugdo?

Vis dėlto labai norėtųsi, kad mūsų vaikus mokantiems mokytojams būtų sudarytos realios sąlygos aiškiai suvokti, ko ir dėl ko jie turi mokyti. Labai norėtųsi, kad besivaikant gražių idėjų (o gal ir dar kažko gražaus…) netaptų sistema menkinti ir žlugdyti žmones.

Gaila, kad gerbiamam D.Kuoliui šie motyvai neatrodo svarbūs bent jau tiek, kad leistų ranka numoti į žanrinius mokytojų laiško ypatumus.

Elena TERVIDYTĖ, „Dialogo“ vyriausioji redaktorė