Tokie, kokie esate, negalite rasti taikos. Ir jei kas nors suteiks jums taiką, tai bus jūsų mirtis…
Tai nutinka vėl ir vėl. Jėzus ateina, bet jūs jo nepažįstate…
Jėzus – tai nepatogumas. Jį susitikti nepatogu, nes jis į šipulius sudaužo visą jūsų prisitaikymą…
„Dialogas“ siūlo požiūrį „iš kito kranto“.

„Visi mes laisvi, visąlaik. Ir, nepaisant to, mes visą savo gyvenimą ieškome kažko daugiau negu tai, kas mums jau duota šią akimirką“, – tvirtina Jeffas Fosteris.
Visas straipsnis – „Dialoge“.

„Koks nors Berklis, Hiumas arba Kantas visai pamatuotai lietuvį-galvotoją pavadintų „naiviuoju realistu“ ir pasijuoktų iš jo tariamo naivumo. Aš, priešingai, šitokį pasitikėjimą savo akimis ir savo kalba pavadinčiau didžiausiu lietuviškojo galvojimo privalumu“, – tvirtina filosofas Arvydas Šliogeris.

Bendrojo lavinimo tikslas – ugdyti proto smalsumą.
Jei mokinys daugybės dalykų (kaip kadaise Sokratas) nežino ir neišmano, tai viskas tvarkoj, dar jis neprarastas. Jei mokinys nenori nieko žinoti, čia jau mokytojo pražanga ir nusikaltimas.
Dorovinio ugdymo tikslas ir pagrindas – skiepyti užuojautos jausmą kaip atsvarą žiaurumui, ginti nykstantį užuojautos gebėjimą. Už jo mat netoli slypi ir gebėjimas [...]

Dr. Jill Bolte Taylor pasitaikė galimybė, kurios pavydėtų retas mokslininkas: į smegenis išsiliejus kraujui, ji galėjo stebėti, kaip viena po kitos užgęsta jos smegenų funkcijos – judėjimo, kalbos, savimonės. Stulbinanti istorija, pristatyta TED.

<…> Tarpusavio pagalbos idėja nėra tokia paprasta kaip atrodo. Paprastai mėgindami padėti kitiems žmonėms tampame įkyrūs, imame kelti jiems įvairius reikalavimus. Mūsų įkyrumo priežastis yra ta, jog nemokame išlikti savimi. Mums norisi pratrūkti nežinia kuo, kad taptų aišku, kokios nevilties esame apimti. Ir štai mes imame plėstis, įžengiame be leidimo į kito teritoriją. Mes norime [...]

Pagaliau atostogos! Žinoma, nėra ko čia cypauti, demonstruoti savo neišmintingumą. Visi žinome: gyventi visavertiškai, kvėpuojant visa krūtine reikia kiekvieną akimirką – čia ir dabar. Kitaip nuolat būsi vakar (gromuliuosi tai, kas praėjo) arba rytoj (lauksi atostogų), o čia – žiūrėk – ir gyvenimas baigsis, taip ir nepatyręs šiandienos.
Ir vis dėlto sunku susiturėti – nelaukti to [...]

Jau plika akimi matyti, kad „stulpai“, apie kuriuos įsisenėjusiu įpročiu ratais varome savo mąstymą, kalbėjimą, veiklas ir apskritai gyvenimus, globaliai svyruoja.

Svarbu suprasti: gyvenimas atrodo absurdiškas dėl to, kad protas pernelyg logiškas. Gyvenimas atrodo laukinis, nes pernelyg ilgai gyvenote išpuoselėtame sode. Jūs einate į mišką – ir jis regisi jums laukinis, bet toks jis atrodo tik lyginant su išpuoselėtu sodu. Gyvenimas yra toks – jame visada glūdi priešingybės…

<…> Manau, toks spektaklis yra puiki priemonė regėjimo negalią turintiems žmonėms pažinti įvairias meno sritis (netgi teatrą), o kitiems žiūrovams – tai galimybė patirti neregio būseną, bent trumpam pabūti kito vietoje. Tai ugdo sveikų žmonių supratimą bei toleranciją.
Beje, spektaklį „Bitinėlio pasaka šešiems pojūčiams“ siūlyčiau žiūrėti du kartus: vieną kartą būnant „aktoriumi“, o kitą – stebėtoju. [...]