<…> Manau, toks spektaklis yra puiki priemonė regėjimo negalią turintiems žmonėms pažinti įvairias meno sritis (netgi teatrą), o kitiems žiūrovams – tai galimybė patirti neregio būseną, bent trumpam pabūti kito vietoje. Tai ugdo sveikų žmonių supratimą bei toleranciją.
Beje, spektaklį „Bitinėlio pasaka šešiems pojūčiams“ siūlyčiau žiūrėti du kartus: vieną kartą būnant „aktoriumi“, o kitą – stebėtoju. [...]

Tomis dienomis, kai visa tauta gedėjo poeto Justino Marcinkevičiaus, anie daužė stotelę. Nesusimąstydami. Nes neturėjo apie ką mąstyti: vargu ar jie yra girdėję, kas tas tautos dainius. Ir kas jiems Vasario 16-oji. Žmonės užribyje.

Bijau pasenti. Ir neberasti akinių. Knapnoti kaip vištelė po virtuvę, senatvinėm dėmėm nutaškuotomis rankomis čiuopti klijuote užtiestą stalą, netyčia palieti vakarykštį, gyžtelėjusį pieną… Ir staiga atrasti akinius ant spintelės šalia lovos, kur stiklinėje mirksta dantų protezai…
Arba bandyti prisiminti, kur aš: įlipu ar ką tik išlipau iš „mikriaus“, vežančio nežinia kur. Nejuokinga. Nes tas laikas artėja. [...]

„Gyvenu daugiabutyje. Mokausi „tolerancijos“. Negirdžiu, kai už sienos plyšauja įkaušęs jaunimėlis, ramiai praeinu pro laiptinėje numestą nuorūką, nebesipiktinu, kai kaimynės šuo apšlapina mano buto duris. Visi gražiai sutariame“, – nelengvą pasakojimą pradeda mokytoja R.Jasukaitienė.

(Iš močiutės dienoraščio)

Rugpjūčio 9-oji. Pirmas rytas – susitikimas. Vaikaitė atidžiai mane apžiūri, po to kompetentingai pareiškia: „Močiute, tavo kaktoje daug linijų atsirado.“ Suprask – raukšlelių. Atsineša mamos kremo, bando taisyti padėtį. Ištepa kaktą, po to – apie akis. Ilgai trina. Raukšlelių nesumažėja. Teks gyventi tokiai. „Močiute, nenusimink, aš vis tiek tave myliu“, – guodžia [...]

„Nomenklatūra – tai tik labiausiai gamtoje paplitęs biologinis rūšinis homo sapiens socialinės intelektualinės vidutinybės tipas, turintis gerai išsivysčiusius, jo fiziologinę prigimtį sąlygojančius instinktus kuo lengviau, maloniau ir prabangiau gyventi kitų visuomenės narių sąskaita“, – tvirtina filosofas J.Balčius.
Visa filosofo Jono BALČIAUS straipsnio šešta dalis – „Dialoge“.

„Kas gi iš tikrųjų atsitinka, kai tokie, pavyzdžiui, kaip senovės baltai, ikikolumbinės Amerikos indėnai bei visi kiti patys įvairiausi senojo pasaulio etnosai, turintys analogišką kelių tūkstantmečių senumo gamtos ir savo artimo dorovingo bei harmoningo bendravimo sakralinę patirtį, susiduria su iki dantų ginkluota naujosios artimo meilės – įvardijamos kaip krikščionybė – religija bei pasaulėžiūra, grindžiama grubia, [...]

„Lietuva į savo politinę, socialinę ir istorinę būtį atėjo tiesiog iš pirmapradžio miško. Kitaip tariant, pamatinė mūsų lietuviškojo identiteto problema – kaip prieš daugelį amžių, taip ir dabar – tebėra iš esmės ta pati: nacionalinė, tautinė valstybė mums kaip buvo, taip ir pasiliko ir terra incognita, ir persona non grata“, – tvirtina filosofas J.Balčius.
Visa filosofo [...]

„Žmonijos istorijoje žinomos dvi institucijos, kurios radikaliai ir palyginti ilgą laiką siekė pakeisti žmogaus prigimtį: Katalikų bažnyčia ir marksistinė filosofija. Abi jos žlugo“, – savo įžvalgomis dalijasi filosofas J.Balčius.
Visa filosofo Jono BALČIAUS straipsnio trečia dalis – „Dialoge“.

Mąstydami apie Vakarų Europą, kaip apie tradicinėmis, t. y. krikščioniškosiomis, vertybėmis besivadovaujančią, mes baisiai klystame: tokia ji jau seniai nėra.
Bene pražūtingiausia Vakarų Europos kraštams yra ta istorinė, socialinė ir dorovinė perspektyva, apie kurią su tokiu nerimu yra kalbėję dar antikos laikų didieji filosofai – Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Ir šis pavojus demokratijai buvo apibrėžtas kaip [...]