Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį

Neturintiesiems humoro jausmo skaityti nerekomenduojama

Entuziazmo ar įniršio – nepakanka

Drįstu tvirtinti, kad didžioji dauguma lietuvių gerti ligi šiol nemoka. Imasi šio darbo su entuziazmu, neretai su įniršiu, – bet nesiseka, nors tu ką. Kaip po akcijos gėrovui skaudėjo galvą prieš du dešimtmečius, taip tebeskauda ir šiandien. Ir ne tik galvą. Mat geriant ar prisigėrus ne visada žinoma, ką ir kaip veikti. Prisiminkime kad ir efektyvias nuotraukas iš ne per seniausio „Dialogo“ numerio…

Ne vienas pastebėjome, kaip po Naujųjų metų sutikimo, šimtadienių, išleistuvių socialiniame tinkle Facebook ar kitose interneto erdvėse pasipila neskoningos nuotraukos su apgirtusiais mūsų moksleivių veideliais, „iš glotkės“ maukiančiais „šampę“, neskoningomis apgirtusių jaunuolių fotosesijomis ir t. t. Aš nežinau, ar mokytojai apie tai bent su dvyliktokais pasikalba, ar ryžtasi bent kiek pamokyti gėrimo, bendravimo kultūros. Ar apsimeta nematantys, kas aplinkui darosi ir kad problema egzistuoja? Nejaugi vis tebemanoma, kad šiuo klausimu mūsų moksleiviams didžiausias ekspertas-mokytojas yra koks abejotinos reputacijos vyresnysis pusbrolis, apleista ferma ar šlapimu atsiduodanti tarpuvartė?

Tad noriu pusiau rimtai, pusiau juokais pateikti šiek tiek pamąstymų, kolegiškų patarimų. Juolab kai artėja išleistuvių „baliai“. Abiturientai – jau nebe vaikai, jie pilnamečiai, nors ir ne suaugusieji. Gal prieš jiems galutinai įsiliejant į legitimizuotų alkoholio vartotojų būrius vertėtų jaunuoliams šį bei tą patarti?

Reik žiūrėt į akutes ir bučiuot į lūputes?

Po slogios sovietinės okupacijos, sugriovusios Smetonos laikų saikingo gėrimo idilę, tauta šiek tiek atsitiesė. Grįžo į kavines. O čia – ir elegantiškos taurelės, ir prašmatnūs kokteiliai, ir europietiškas serviravimas. Pagaliau atostogos, komandiruotės Vakarų šalyse – vis galimybė labiau apsitrinti, šio bei to prisirankioti ir skubriai diegti namuose.

Statistika byloja, kad lietuviai kur kas daugiau skanauja vyno nei anksčiau, kai dominavo tik „Žigulinis“ alus ir cukringa degtinė. Tačiau kalbėti apie susiformavusią gėrimo kultūrą Lietuvoje lyg ir ankstoka. Galime papostringauti apie buvusią, o gal ir tebesigaivaliojančią kaimietišką lietuvių vaišingumo tradiciją, užstalės dainas, papročius, prisiminti senųjų epochų Lietuvos bajorų degtinės gėrimo varžybas, visokius „išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“, „reik žiūrėt į akutes ir bučiuot į lūputes“, „vasario mėnesį gimusius prašom a-a-atsistot“… Tačiau čia irgi ne viskas sklandu, daug vulgarumo, užspaustų emocijų provokavimo. Aišku, žemaitiškas „su pavoliojimais“ – tai jau aukštasis pilotažas, tai rafinuočiau (vienintelį, ko gero, nebanalų lietuvišką gėrimo paprotį aprašyti pasiliksiu kitai progai). Atsiverskite kad ir mūsų literatūros klasiką: pamatysite – ir tarpukary alus maišomas su degtine ar vynu, vienu ypu užsikandama ir sūriu, ir kiaulės kūnu, kertami rūkyti lašinukai ir tuoj metami į burnos ertmę saldūs pyragaičiai. O apie pagirias, rytojaus galvos gėlimą kalbama su motiniška užuojauta kaip apie normalų reiškinį, – nors tai nėra normalu.

Ir taip, ir anaip bandau reflektuoti kaimiškos Lietuvos gėrimo papročių aruodus – neišeina, labai viskas sujaukta, sutrypta, vargu ar turim, kur begrįžti, ar ką nors patikimai restauruoti kaip kokią pagonybę. Belieka perimti Vakarų tradiciją. Šiuo keliu kad ir lėtokai, patys to nesuvokdami, einame.

Bet aš, kaip užkietėjęs nacionalistas, tos galimos tradicijos vis tiek bandau ieškoti Lietuvoje, savo žemėje. Ir kai ką net labai pozityvaus randu.

Kodėl neprisigeria čigonai?

Taip jau likimas susiklostė, kad man šiek tiek žinomi ir ne etninių lietuvių gėrimo papročiai, iš kurių gal yra ko pasimokyti. Bent jau mokytojams. Šį tą įdomaus ir, drįstu teigti, vertingo randu dviejose Lietuvos tautose: tarp mūsų čigonų ir žydų. Taigi ne svetimų, o savų, mūsų žemės žmonių.

Pagal abėcėlę pradėkime nuo čigonų.

Visas Vytauto TOLEIKIO straipsnis – „Dialoge“.