Įsiklausęs į Lietuvą

Jo žodžio ištisą epochą klausėsi visa Lietuva. Klausėsi net ir tie, kurie klausos neturėjo ir klausytis nenorėjo. Bet jo žodis buvo ypatingas – toli siekiantis, viską jungiantis, aprėpiantis laikus. Tame žodyje tilpo dangus ir žemė, istorija ir žmogus, kūno darbai ir sielos gyvybė.

Dabar jau jis klausosi mūsų, nors mums tuo gal ir sunku patikėti. Kūniškieji mūsų namai yra tokie užsisklendę, saugantys mus nuo begalybės, jaukiai uždarantys mus Lietuvoje.

Mums daug kuo sunku patikėti. Kad štai mes esame čia, kalbamės savo kalba, o jau kitą kartą mūsų gali nebūti. Nebebūti ne apskritai, bet čia, tarp savųjų. Tai dramatiškai nesuvokiama, bet absoliučiai tikra.

Gyvenimas turi dvi puses – judėjimą ir ramybę. Šiapus mus sukuria žodis, iš anapus mūsų klausosi tyla. Ir mes esame vienu metu ir šiapus, ir anapus tų nevarstomų durų, tik to niekaip nesuvokiame. Nes žodžio ir laiko viešpatijoje viskas atrodo kitaip.

2011-ųjų metų Vasario 16-oji, lemtinga žinia – mirė Justinas Marcinkevičius.

Vienoje rankoje laikau plovimo priemones ir ruošiu dukrai vonią, kitoje šlapiomis guminėmis pirštinėmis laikau telefoną ir kažką lemenu žurnalistui apie Poeto reikšmę mūsų tautai ir literatūrai. Lemenu kažkaip inertiškai, žodžiai tiesiog patys pasisako, lyg apeidami mano sąmonę, kuri dar tik bando susivokti, kas įvyko.

Visas Regimanto TAMOŠAIČIO straipsnis – „Dialoge“.