Ištikimi „orioms“ tradicijoms

Lietuvos švietimo politikai ir vėl pridarė šaliai bėdų. Kai kurioms naujojo Švietimo įstatymo (ŠĮ) pataisoms ne tik visuomenė, bet ir institucijos, turinčios priimti tolesnius sprendimus bei užtikrinti naujųjų nuostatų įgyvendinimą, nebuvo paruoštos / pasiruošusios.

Pasipriešinus lenkų tautinei mažumai ir įsikišus aukščiausiems Lenkijos politikams, dabar bandoma padėtį taisyti.

Iš esmės radikalių pirminių nuostatų atsisakoma, bet tai slepiama ir atsitraukimas pateikiamas kaip naujas ministerijos vadovybės laimėjimas. Kas gi daugiau belieka?

Lietuvos ir Lenkijos švietimo ekspertų Varšuvoje pasirašytu (09 19) susitarimu džiaugiamasi kaip sėkmingu problemos sprendimu. Tačiau net pirmą kartą jį skaitant kyla daug rimtų klausimų.

Jei lietuvių ir lenkų abiturientų bendro lietuvių kalbos egzamino rašiniai bus vertinami pagal skirtingas vertinimo normas, vadinasi, lenkiškų mokyklų moksleivių darbus reikės atskirti ir juos turės vertinti specialiai parengta vertintojų grupė. Kiek toks vertinimas bus objektyvus ir patikimas? Ypač jei, kaip tvirtina viceministras V.Bacys internetiniam portalui www.bernardinai.lt, „tautinių mažumų abiturientų lietuvių kalbos ir literatūros egzaminų vertinimo komisija bus sudaryta iš tautinių mažumų mokyklų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų, geriau suprantančių vaikų specifiškumą“...

Kaip tokio egzamino rezultatai vėliau galės būti panaudoti atrankai į aukštąsias mokyklas ir studijų krepšelio skirstymui?

Susitarime rašoma, kad ekspertai „analizuotų Nacionalinio egzaminų centro kasmet atliekamų brandos egzaminų rezultatų tyrimus ir pagal juos teiktų pasiūlymus dėl vertinimo normų tobulinimo“.

Šį susitarimo punktą turbūt reikia suprasti kaip įsipareigojimą, jei lenkų moksleivių lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino rezultatai bus blogi, kitąmet jiems švelninti vertinimo normas. O gal kas nors tiki, kad jos griežtės?

Kur vėl tos nelemtos „lygios galimybės“?

Įdomu, kurioje dar pasaulio šalyje per vieną brandos egzaminą yra naudojamos skirtingos vertinimo normos dviem vietos populiacijoms? Gal ŠMM ekspertai galėtų pateikti pavyzdžių?

***

Labai lietuviška situacija: daugel metų politikams buvo patogu „nematyti“, kad Lietuvoje taikytos dvi lietuvių – gimtosios ir valstybinės – kalbos programos bei dvejopi lietuvių kalbos pasiekimų vertinimai užbaigiant vidurinio ugdymo programą – neužtikrino vienodų sąlygų priimant abiturientus į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Kai kažkam tai pagaliau pavyko „įmatyti“ – driokstelėtas akivaizdžiai „nesubalansuotas“ (ir, regis, ne tik kitataučiams) sprendimas – po dvejų metų visiems liepta laikyti bendrą lietuvių kalbos ir – dėmesio! – literatūros egzaminą…

Ar ne natūralu, kad įvairiataučiams Lietuvos piliečiams tai padarė įspūdį?

Labai lietuviška ir tolesnė dalykų tvarkymo eiga – nuolaidos, išlygos, lengvatos, kompensacijos… Kitaip tariant, neori ir nežinia prie ko vedanti painiava. Ir viskas tik dėl to, kad atsakingi pareigūnai ir politikai nepajėgia (nemato reikalo?) konkretaus klausimo išspręsti, konkretaus mechanizmo sukurti laiku ir taip, kad šis bent nesipjautų su elementaria logika, kad jame nebūtų akivaizdžiai neveiksnių momentų.

Kol tokio gebėjimo neįgysime – visas mūsų tautinis orumas sudilusio skatiko tebus vertas.

Ir pabaigai. Taip „sėkmingai“ išsprendus lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino problemą lenkiškų mokyklų abiturientams, ką reikės daryti su rusiškų mokyklų abiturientais? Nejau jie liks labiausiai nuskriaustais „našlaitėliais“, kurių niekas nenorės užstoti?

„Dialogo“ inf.