JŪS TAI GALITE!

Balandžio 24 d. įvyko IX Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos (LMPS) suvažiavimas.

Turėjau galimybę pasveikinti suvažiavimo dalyvius ir tarti jiems kelis žodelius. Juos išties norėčiau pasakyti kiekvienam Mokytojui.

***

Mieli Mokytojai, nuoširdžiai sveikindama „Dialogo“ redakcijos vardu, noriu Jūsų ir paklausti.

Kas Jus palaiko, kai nepasiseka pamoka?

Kas Jus palaiko, kai mokiniai nuvilia?

Kas Jus palaiko, kai administracija užsipuola?

Iš kur, mielieji, Jūs semiatės stiprybės, kai elementari pagarba, elementarus padorumas staiga, regis, dingsta iš Jūsų aplinkos? Ir stoja slegianti tamsa… Koks veiksmas, koks žodis ar Jūsų pačių vitališkumas leidžia nesugniužti ir vėl surasti kokį nors, tegu visai mažytį, šviesos šaltinėlį ir vėl atsisukti į jį veidu?

 Laimingas, kas gali vis atsigręžti į šviesą, sugauti ją, – nesvarbu iš kur – knygų, aplinkos, žmonių, – ir ne tik pats nušvisti, bet ir nukreipti tą šviesą į kitą. Mokytojas – į mokinį.

Jūs turite galimybę būti veidrodėliais, atspindinčiais, nukreipiančiais šviesą. Šviesos „zuikučių“ žaismas. …Kokias dideles galimybes, užkoduotas Mokytojo profesijoje, Jūs turite! 

Bet gyvenimas yra sunkus. Ne vieną mūsų jis palaužia ir nugręžęs nuo šviesos nuveda keliais, kurie niekur neveda, tik vedžioja. Vedžioja po trumpalaikių džiaugsmų žvyrkelius, po emocijų džiungles, po interesų brūzgynus… Ir gyvenam tada kaip lunatikai.

Jūs, čia susirinkusieji, profesinei sąjungai priklausantieji, man atrodo, esate pažymėti ne tik tuo gebėjimu gręžtis į šviesą, bet ir didesnio socialinio aktyvumo, didesnio socialinio jautrumo žyme. Kaip įdagu. Tai labai vertinga, garbinga žymė.

Linkiu, kad tos dvi žymės, tiedu įdagai leistų Jums visada ne tik patiems laikytis meilės ir vilties trajektorijos, bet ir suteiktų jėgų paremti, paguosti, pagloboti silpnesnį už save – kolegą ar mokinį.

Jūs tai galite! 

Elena TERVIDYTĖ, „Dialogo“ vyriausioji redaktorė