Ką pasėji – tą ir pjauni

Keista nuostaba

Keista, kad valstybinė institucija (Nacionalinis egzaminų centras) ir švietimo ekspertai lieja krokodilo ašaras dėl to, jog atsirado didžiuliai skirtumai tarp mokyklų ir klasių Lietuvoje, teigia, jog tai kelia grėsmes, ir ragina spręsti šias problemas („Analizuodamas pernai vykusio pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) rezultatus Nacionalinis egzaminų centras (NEC) konstatavo: „skirtumai tarp mokyklų (ir klasių) Lietuvoje kelia grėsmę lygių mokymosi galimybių užtikrinimui“, V.Strazdas , „Švietimo urbanizacija“, „Dialogas“, Nr. 26)

Bet juk visa švietimo reforma, inicijuota švietimo ekspertų, ir buvo skirta tam, kad atsirastų tie skirtumai. Buvo sakoma – turi būti kuo didesnė mokyklų įvairovė, kiekviena mokykla turi būti skirtinga, kiekviena – dirbti pagal savo susidarytą originalią ugdymo programą. Mokinių ugdymas privalo būti profiliuotas ir individualizuotas. Jeigu mokinys kokio nors dalyko nenori ar nesugeba mokytis, tegul jis to dalyko ir nesimoko, bet profiliuojasi ir individualizuojasi toje srityje, kuri jam lengviausia ir labiausiai patinka.

Vanduo teka žemyn…

Vanduo teka ten, kur lengviau tekėti – žemyn. Tik panaudojant jėgą, spaudimą įmanoma jį priversti pakilti į viršų. Suprantama, kad ir mokiniai renkasi tai, ką mokytis lengviau – ne tiksliuosius, bet humanitarinius mokslus. Todėl ir studentai neša savo krepšelius į atitinkamas specialybes. Veikia ir propaganda – atseit reikia ugdyti verslumo dvasią: kai visi tapsite verslininkais – visi gerai gyvensite, vartysitės kaip inkstai taukuose, būsite milijonieriais. Todėl ir eina visi mokytis vadybos. Jeigu norėsite būti inžinieriais, teks sunkiai mokytis, o vėliau nuolankiai vykdyti visagalio verslininko nurodymus, drebėti dėl savo darbo vietos ir tikėtis iš pono verslininko atlyginimo malonės.

Visas Vytenio PAULAUSKO straipsnis – „Dialoge“.