Dabartinėje Lietuvos mokykloje gimtosios lietuvių kalbos ir literatūros mokoma pagal vieną bendrą programą. Tokiu būdu vaikus mokantys mokytojai konstatuoja smunkantį raštingumo lygį, tarptautiniai tyrimai (PISA 2009) rodo prastėjančius lietuvaičių gebėjimo skaityti rezultatus. Dešimtmetį vykdyto valstybinio lietuvių gimtosios kalbos brandos egzamino modelis pripažintas netinkamu, daugelis naujojo modelio detalių dar neaiškios.
Tačiau nemažai lituanistų prisimena, kaip gimtosios kalbos ir literatūros mokyklose buvo mokoma ir pagal dvi atskiras programas, o mokytojai vaikus mokė tik kalbos arba tik literatūros.
Gal verta tokią praktiką pasitelkti šių laikų ugdymo problemoms spręsti?
<…> Ypatingo dalyko ugdymui – ypatingos priemonės: didesnis pamokų skaičius, privalomas brandos egzaminas. Tik ar toks priemonių arsenalas yra pakankamas ugdymo programoje suformuluotiems tikslams pasiekti?
Mokytojai konstatuoja pastebimai smukusį mokinių raštingumo lygį, tarptautiniai tyrimai (PISA 2009) – prastėjančius lietuvaičių gebėjimo skaityti rezultatus.
Ne ką geriau ir su brandos egzaminu. Neseniai atsisakyta ištisą dešimtmetį diegtos ir egzaminavimui naudotos literatūros kūrinio interpretacijos. Pasak lituanisto Regimanto Tamošaičio, dėl egzaminavimo praktikos bei gebėjimų tikrinimo metodų teksto interpretacija tapo pernelyg formalizuota, atskyrė mokinį nuo literatūros, blokavo gyvą kūrinių skaitymą, slopino natūralius grožinės literatūros skaitymo bei laisvo mąstymo įgūdžius. Dariaus Kuolio žodžiais, teksto interpretacija buvo suprimityvinta, susiaurinta, atsieta nuo kontekstų, paversta spekuliatyviu tuščiažodžiavimu ir tapo tokia pat primityvi kaip ir sovietinis rašinys.
Tačiau nėra jokių garantijų, kad po dešimties metų panašiai nebus kalbama ir apie naująjį brandos egzamino modelį. Juk į pagrindinį klausimą – kokiais kriterijais vadovaujantis būtų galima per gana trumpą laiką objektyviai įvertinti galybę kūrybinių darbų, vargu ar bus atsakyta.
Ar neturėtų ypatingo dalyko ugdymo būdų arsenalas būti daug gausesnis? Ar nebūtų geriau, jei lituanistai, kurių širdys labiau linksta prie literatūros, turėtų galimybę jos vaikus ir mokyti? O tie, kam mieliau ugdyti gebėjimą kalbėti ir rašyti aiškia, taisyklinga ir turtinga kalba, tuo ir užsiimtų? Juk turbūt ne šiaip sau VU Filologijos fakultete veikia ir Lietuvių kalbos, ir Lietuvių literatūros katedros? Panaši padėtis, beje, ir Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakultete.
Juk turbūt ne šiaip sau du garsūs Lietuvos lituanistai – Laima Abraitytė ir Jonas Kaziukonis – niūriu sovietmečiu dirbę daug žymių žmonių išugdžiusioje Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje, naudojo originalų, pačių sugalvotą ir ministerijos neaprobuotą lietuvių kalbos ir literatūros mokymo būdą – vienas vedė tik kalbos, kitas – tik literatūros pamokas.
O ką apie tokio atskyrimo galimybę mano patys lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai?
Visas apžvalgininko Vytauto STRAZDO straipsnis – „Dialoge“.
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
Labai geras mokymo būdų pasirinkimas. Sveikintina.
Būtų puiku.
Trukt už vadžių ir vėl iš pradžių… Grįžtame atgal, manau, ilgas grįžimas bus, nes daug kam šie dalykai – naujovė. Raštingesni mokiniai buvo, kai atskirai vertinome kalbą, atskirai literatūrą. Dabar malame viską į vieną dubenį, rezultatai prasti. Gal kaip naujovę pateiks ir egzamino atsakinėjimą žodžiu, kai reikėjo literatūros, o ne ištraukto fragmento, kaip dabar. Vargu ar pavyks priversti jaunimą skaityti, nes 20 metų viską draskė, alternatyvų nebuvo. Keista, kad pradėjo ieškoti literatūros, kalbos…
Nesutinku su D. Kuoliu: “teksto interpretacija buvo suprimityvinta, susiaurinta, atsieta nuo kontekstų, paversta spekuliatyviu tuščiažodžiavimu…” Manau, kad esu ne vienintelė lituanistė, mananti, jog interpretacija tuščiažodžiavimu ne tapo, o iš pat pradžių tam buvo “pasmerkta”. Ji, geriausiu atveju, pagal jėgas buvo būsimam humanitarui, bet ne kiekvienam mirtingam mokiniui.
Pritariu Varnai, kad interpretacija yra aukštosios mokyklos mokymo objektas, o mokykloje turėtų mokytis reikšti savo nuomonę, samprotauti, argumentuoti. Juk to reikės ir vėliau gyvenime.
Pritariu, kad reikia atskirai vertinti kalbą ir atskirai literatūrą, turėtų būti du dalykai, kaip ir buvo anksčiau. Bet mokyti turėtų vienas mokytojas, nes jis nors tekstais galėtų susieti su literatūros dalyku.
Įsižiūrėkime į savo mokinius: galvytės tuščios, iš burnelės keiksmažodžiai krūvom virsta, cigarečių dūmais vinguriuoja-”cool”, o širdelėje “baobabai” auga. Tai koks skirtumas kaip bemokysime : kartu ar atskirai – vis tiek nieko neliks. Jeigu iš 1000 vienas atsiras gabantis taisyklingai rašyti ir literatūros nebijantis skaityti, džiaukimės. Bus kam komp. programas lietuvinti ir pagelbėti neraštėliams. Jie tik badys klavetūras, o protingasis kompiuteris viską “supras” ir sutvarkys, paskui dar kokia “google” perskaitys ir reikalas baigtas. O kad mes PISA pasaulio uodegoj, tai literatūrinis išprusimas vargu padės. Gal kas žinote kokį puikų lektorių, kuris išmanytų , kaip mokytojus ( visų dalykų) pamokyti apie KRITINĮ MĄSTYMĄ, apie SKAITYMO GEBĖJIMŲ ugdymą. Gal aš ir visai “tūpa”, bet man vaidenasi, kad mokiniai nemoka mąstyti. O gal mes nemokame mokyti?
Tikiuosi, esi ne lituaniste…..
Aure, regis, “jūsų širdelėje “baobabai” auga” ir ne mokiniai nemoka mąstyti, o būtent jūs, sprendžiant iš jūsų stereotipinio (deja) ir negatyvaus požiūrio į mokinius. Taip taip, mokiniai moka ir mokės naudotis klaviatūra ;)))
Ačiū, Jūs Jo pastabūs, aš valytoja mokykloje ir ją matau iš koridoriaus. Atleiskit, kad matau,ko nereikėtų matyti..,
Aure, tuomet Jūs turėtumėt didžiuotis, kad palaikė(me) jus lituaniste ir mokytoja:)))
Bet tu, budama valytoja, esi nenuilstanti altruiste….rupiniesi apie seminaru suorganizavima visu dalyku mokytojams….tai gal tamsta esi direktoriaus zmona, kad taip rupinies kolektyvo ”prusinimu”….
Saulė šviečia bet nešildo sakome apie šių metų sausį tačiau ar tai tiesa sakykite man jei šviečia tai ir šildo argi gali būti kitaip įpratom mes kalbėti ne taip kaip yra o padaryti ne taip kaip kalbėjome paskui tik kaltiname kažką kažkuo kažkur kažkodėl tik kaltiname o patys taip įgudome visas kaltes visus paklydimus visus tylėjimus ar kalbėjimus nuo savęs nusimesti tarsi tai buvome ne mes o kažkas kitas mūsų kailyje kuris vis kirbino ir kirbino daryti taip o ne kitaip va šitaip o ne taip ne taip taip užtatai ir turime…
(Toliau tęsia BAJERIUKAS) :)DDD
BAJARIUKUI
Patinka man “bajariukai”. O ką? Negalima rūpintis mokytojais? Juk jie tik dejuoja, o aš šluoju ir galvoju: ką daryti, kad neinkštume. Mokykloje mėgau literatūrą ir rašyti išmokau, o klavišais barškinti išmokau tarp darbo valandų, ir laikraštį paskaitinėju, kurį ne visi mokytojai pavarto ( jie laiko neturi, o aš turiu) Ar negalima? O jei ką, tai aš zootechnikė su aukštuoju. Šluoju todėl, kad gyvuliukų nebėra _ Europa davė pinigėlių – ir jies galas, kaip ir visai Lietuvėlei. Taigi, brangūs Mokytojai, ar greitai nulietuvėsime? Kaip jaučiatės?
Gerai Aurė parašė – galas kaimui, liks tik latifundininkai ir samdiniai (grytelninkai, baudžiauninkai ir kitos “atmatos”). Prisidės didžiažemiai užsieniečiai, kuriems nugaras lenks vienas kitas vietinis ir importuoti juodadarbiai (Kaip vadinamas spalvų neskiriantis žmogus? – Daltonikas. – O kaip vadinasi jas skiriantis? – Rasistas).
Pažiūrėkime į Lietuvos valdžią: kaimo žmogui mokami pinigai todėl, kad jis NEDIRBTŲ ŽEMĖS! Šiam reikalui apibūdinti savo arsenale žodžių nerandu…
Kaimo kaip tokio neliks per kelis dešimtmečius. Čia labai padės monkevičinė krepšelizacija (šis žodis labai nepatinka Stundžiui, mat turi neigiamą atspalvį – lyg terba asocijuotųsi su teigiamomis emocijomis). Kalbame apie lietuvių kalbos ir literatūros mokymą, o kas tokių dalykų mokysis 2030 metais? Gal Kubilius žino, susvaigęs apie vizijas iki 2030-ųjų? Virkavo vienas veikėjas TV ekrane: Lietuva bet kuriuo atveju niekur nedings! (Kaip ir pleiskanų naikintojas-šampūnininkas – pritariu 100 proc.), nes žiūrėjau į paskutinį pasaulio žemėlapį – Lietuvos teritorija tikrai niekur nepasislinkusi. Tačiau mūsų žemės lietuviškumas blanks kartu su emigrantų srauto didėjimu… B.Burgis KTUG jau mąsto apie užsieniečių vaikų mokymą. Kažkodėl tai Steponavičiui nerūpi. Be to, niekas iš jo sėbros nesirūpina lietuvaičių emigrantų mokymu svečiose šalyse, o reikėtų bent lietuvių k. ir literatūros mokytojus jau rengti dirbti germanų ar anglosaksų žemėse.
Du dalykai buvo dėl to, kad neatrodytų, jog lituanistikai skiriama daug pamokų. Kai dalykus sujungė, tai tapo nepastebimas tas faktas, kad bendras pamokų skaičius sumažėjo.Kai buvo du dalykai, tai buvo reikalaujama DALYKŲ RYŠIŲ, buvo skelbiamos rekomendacijos (,,Teminiai kalendoriniai planai”), kaip tuos dalykus jungti, kokios siejimo galimybės. Mokytojai dirbo kaip kam buvo parankiau: ir per literatūros, ir per kalbos pamokas siedami vieną dalyką su kitu.
jei trumpai tai aš manau, kad literatūros ir kalbos reikia mokyti atskirai.Kalba – tai elementarus raštingumas – literatūra jau yra dvasinis ir kūrybinis ugdymas. Interpretuoti kūrinį gali profesionalus literatūros kritikas, kalbos žinioms patikrinti pakanka diktanto. Literatūros žinioms – literatūrinio rašinio. Beje, šiaip literatūrą atsakinėti reikėtų žodžiu. Net eilėraščius atmintinai mokytis. Amen. Kas sena gera- ir patikrinta per kelis šimtmečius pedagogų darbo, vargu ar gali būti paneigta kelių kvailų ministreliu pastangomis.
Pradėjus dangui su žeme maišytis mūsų buhalterį iš visų šonų surėmė diegliai ir nežmoniškai ėmė sopėti kairią ranką nes užpraeitais metais per tokį pat sniegą netikėtai paslydo ir padalino tą kūno dalį į lygias tris dalis buvo nuvežtas į ligoninę apgipsuotas aptvarstytas ir paguldytas per tą ranką jis susipažino su medicinos seserimi už viską labiau pasaulyje mylėjusią sandėlininkus o ypač buhalterius ir tuoj pat sutikusia tapti moterimi kai tik buhalteris jai tai pasiūlė padaryti dabar kas mėnesį mūsų buhalteris nė nemirktelėjęs iš savo atlyginimo išskaito alimentus vaikui atėjusiam į šį pasaulį taip lengvai kad net pavydas ima kaip šitaip galima
LIETUVIŲ KALBĄ IR LITERATŪRĄ BŪTINA MOKYTI ATSKIRAI!
Už rašinį buvo rašomi du pažymiai. Vienas pažymys – už turinį, t.y. už tai, kaip išnagrinėta literatūrinė tema (kaip mokinys suvokia literatūros kūrinį). Antras – už gramatikos, leksikos, rašybos, skyrybos mokėjimą, atsižvelgiama į padarytų klaidų skaičių.
Reikia atskirai vertinti kalbą ir atskirai literatūrą, turėtų būti du dalykai, kaip ir buvo anksčiau. Beraščiai stengtųsi bent jau ketvertukui pramokti rašybą ir skyrybą.
Gal ne svarbiausia, kartu ar atskirai.Tai svarbu, bet man svarbiau – kiek galvelių mokyti. Jeigu jos eilinio, o ne gabiojo genetinio paveldo, tai pirmiausia ministro jos privalėtų būti laikomomis irgi žmonėmis. O kad jos išmoktų taisyklingai rašyti, kažkas su jomis turėtų galėti ilgėliau per pamoką kontaktuoti. Dabartinė reforma sudergė viską, ką galėjo (ir mokinius, ir tėvus, ir mokytojus). Ir pykti neišeina – apkaltins humanitariškais svaičiojimais, nesupratimu ekonominės naudos.Tiesa, neseniai astrologė amtelėjo apie prasidėsiančią dvasinio kapitalizmo epochą (gal tik komunizmas pasivaideno?)…
Koks skirtumas,kaip mokyti: likę čia gabūs pavieniai – išmoks visaip ir išvažiuos, o tie pasilikę po tokių reformų taps visai nemokytini. Tik vienas neskanumas – jie nenumirs, kai kurie kažkaip užsidirbs ir ims nurodinėti, kaip reformuoti, kad ir švietimą.Taigi niekas labai ir nepasikeis. Tad nesipykim ir nesinervinkim – medicinoje irgi tas pats.
Kai kurios jūs tikros VARNOS, man nuo Jūsų ,,SLAPYVARDŽIŲ” bloga darosi. Tai ko bijote, net savo vardo parašyti? Gal dėl to aš pusiau alkana, bet man Jūsų gaila.