„Iš ko mano tas grįžimas į savąją tarmę, į pirminę savo namų kalbą tarminiuose tekstuose, kuriuos vengiu vadinti eilėraščiais? Iš to gyvenimo buvimo mano sąmonėje, kas yra daugiau nei prisiminimas…“
Profesorės Viktorijos DAUJOTYTĖS naujos knygos sutiktuvės.

Yra toks posakis – „vienas žodis ir trys keiksmažodžiai“. Pasak Šiaulių universiteto docento Rolando PAULAUSKO, šiuo metu akademinė kalba, ypač socialinių mokslų srityje, primena pastarąjį posakį.
Visas Rolando PAULAUSKO straipsnis – „Dialoge“.

Kai žodžio reikšmė neatitinka situacijos, kai vartojame žodį netinkama reikšme, jis tampa simuliakru – žodžiu „apsimetėliu“.
Jei žodį vartojame ne ta reikšme – galime nesusikalbėti.
Nesusikalbėdami savo kraštą galime prarasti greičiau nei išoriniams priešams puolant…

Mokytojos Reginos JASUKAITIENĖS ir poeto Regimanto ŽILIO pamąstymai – „Dialoge“.

Atviras buvusios mokytojos laiškas atsakingiesiems už viešosios lietuvių kalbos taisyklingumą
Šitie apmąstymai – tai jau žvilgsnis iš šalies, nes nebemokytojauju, ir kartu tebėra suinteresuoto žmogaus žvilgsnis, nes rūpi lietuvių kalbos ir ja kalbančių žmonių likimas. Atsitiktinai nugirsti žmonių pokalbiai gatvėje ar autobuse, viešoji skelbimų, pavadinimų, televizijos laidų, meninių ar publicistinių, kalba nuteikia dramatiškoms mintims ir liūdnokiems [...]

„Mano nuomone, pats sunkusis lietuvių kalbos dalykas yra kirčiavimas, o sunkiausia lietuvių kalbos mokslo šaka – akcentologija, – teigia prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas. – Kad ir labai keista, bet šiai silpniausiai bendrinės kalbos ugdymo grandžiai mažiausiai dėmesio skiria taip pat mokykla.“
Visas prof. habil. dr. Arnoldo PIROČKINO straipsnis – „Dialoge“.

Senoviškumo saugojimas turi ribas
Šį straipsnį rašyti paskatino birželio viduryje atsitiktinai televizijoje (LRT antroji programa) matyta laidos pabaiga. Prieš dešimtį ar net daugiau metų darytame įraše prof. habil. dr. Aleksas Girdenis (jo netekome 2011 09 16), populiarioji etnomuzikologė Zita Kelmickaitė ir kalbininkas prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia labai karštai ragino visuomenę branginti ir visais įmanomais būdais [...]

Kam pateikti ieškinį, kad ypač svarbiame bendrinei kalbai atsirasti akte – pasirenkant vakarų aukštaičių pietiečių šnektą – kalbininkai tiesiogiai nedalyvavo? Kodėl pirmojoje dviejų litų monetoje būta užrašo „Du litu“ ir kada buvo pripažinta, jog tokia gramatinė kategorija bendrinei kalbai nėra privaloma?
Šiuos ir panašius klausimus gvildena prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas.
Visas prof. habil. dr. Arnoldo PIROČKINO [...]

Kadaise, prieš negandinguosius 1940 metus, buvo paplitęs šmaikštus pasakymas: „Viens vyrs – ne talka, viens žodis – ne šneka.“ Papildykime jį dar vienu nariu: vienas pavyzdys – ne įrodymas. Kovo 1 d. „Dialoge“ išspausdintame straipsnyje „Kaip svarbu pažinti kalbos išgales!“ plačiau kalbėta apie lietuvių kalbos veiksmažodžio nuosakų ir laikų formų įvairovę ir gausą. Šio atvejo [...]

„Ir jeigu vertėjui keblu adekvačiai versti anglų ar rusų kalbų keiksmažodžius, kaip kadaise skundėsi vienas mūsų vertėjas, tai dar nereiškia, jog lietuvių kalba skurdi, apgailėtina ar net smerktina“, – teigia prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas.
Visas jo straipsnis „Dialoge“.

„Jau ne kartą yra tekę sakyti, kad paneigti nesąmonei, išreikštai vienu sakiniu, dažnai neužtenka nė išsamaus straipsnio… Šis straipsnis – tai paakinimas mokytis skirti tiesą nuo sąmoningo ar nesąmoningo melo.

Tegul gražios frazės, tariamai dideliu mokslu pridengta netiesa neklaidina mūsų visuomenės!“ – pageidavimą formuluoja prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas.