Kas apgins mokytojus nuo beprotiškų direktyvų?

<…> Ugdymo plėtotės centro (UPC) direktoriaus Giedriaus Vaidelio pasisakymas (parodoje „Mokykla 2011“, – red. pastaba) kiek nustebino. Kolega sveikinimo kalboje pripažino, kad jam teko ne kartą palikti mokyklą ir vėl į ją grįžti. „Kiekvieną kartą išeidamas pasakydavau, kad pavargau nuo užgesusių mokytojų akių ir išeinu kažkur kitur truputį atsikvėpti“, – kalbėjo UPC direktorius.

Ugdymo plėtotės centro paskirtis – teikti pagalbą mokyklai, mokiniui, mokytojui. Minėtoje įstaigoje dirba 114 darbuotojų. Nejaugi G.Vaidelis, vadovaujantis šiai įstaigai jau keletą metų, atėjo į ją atsikvėpti?

Garbių svečių, kolegų išsakyti žodžiai sugrąžino mintimis prie Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos metmenų projekto, sukėlusio pedagogų bendruomenėje negatyvių reakcijų (apie koncepciją „Dialoge“ Nr. 36 – A.Bružas „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos trūkumai“, – red. pastaba). Koncepcija perpildyta nepasitikėjimo pedagogu ir jo kvalifikacija, priverstinių kvalifikacijos tobulinimo (tai būtų vertinama taškais) nuorodų, reguliavimo priemonių, ribų, bausmių ir kt., nepaliekant pedagogui jokios galimybės savarankiškai ir objektyviai įsivertinti savo profesionalumo lygį bei nuspręsti, kokias kompetencijas tobulinti. Koncepcijoje nerasime nė vieno žodžio apie mokytojo vertinimą ugdymo procese.

Koncepcijoje, – o jos kūrimo grupėje dirbo ir G.Vaidelis, – Ugdymo plėtotės centrui pasiūlytos naujos funkcijos – nacionalinio kvalifikacijos tobulinimo priemonių koordinavimo ir teikėjų pripažinimo. Kas tai? Seniai užmiršta centralizacija? Ar vėl grįšime į praeitį?

1992 m. pedagogų kvalifikacijos tobulinimo sistemos institucinė struktūra pakito, kai Švietimo ir mokslo ministerija įvykdė pedagogų kvalifikacijos tobulinimo sistemos decentralizaciją. Prie savivaldybių įsikūrė mokytojų Švietimo centrai. Šiandien jų yra 57, jiems akredituoti per pastaruosius dvejus metus buvo išleistos nemenkos ES fondų lėšos. Minėti centrai, kad įrodytų savo kompetenciją ir reikalingumą, parengė ir patvirtino kalnus dokumentų…

O štai koncepcijoje kvalifikacijos tobulinimo paslaugų teikėjais pirmoje vietoje numatytos aukštosios mokyklos, antroje – kiti juridiniai (VO, VšĮ, AB, UAB) bei fiziniai (dirbantys pagal patentą, registravę individualią veiklą) asmenys ir tik trečioje vietoje – savivaldybių Švietimo centrai!

Abejotina ir kitos Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos metmenų projekte siūlomos naujovės nauda – mokyklose norima įvesti profesinio tobulinimosi konsultantų pareigybes. Šie konsultantai rengs pokalbius su kiekvienu mokytoju, padės sudaryti kvalifikacijos tobulinimo planą, nurodys kvalifikacijos kėlimo kelius bei tiekėjus ir kt. Neabejojame ir galime drąsiai spėti, kad tas svarbusis vertintojas bus įdarbintas lojalumo principu.

Koncepcijoje taip pat nurodoma, kad pedagogas gali savarankiškai numatyti ir pasirinkti tiekėjus, tačiau tokiu atveju už kvalifikacijos tobulinimo paslaugas apsimokėtų pats pedagogas.

Mokyklose yra neatidėliotinai spręstinų problemų: jaučiamas atotrūkis tarp tėvų ir vaikų, tėvams išvykus uždarbiauti į užsienį vaikai paliekami seneliams, stokojama motyvacijos mokytis, patiriamos bendraamžių patyčios ir kt.

Ar gerai suprantame ir įvertiname, kokia atsakomybė tenka mokytojui? Turime galvoti, kaip padidinti valandų skaičių auklėtojui (šiandien kai kurie klasės auklėtojai turi tik po 2 valandas iš galimų 5 valandų). Mokyklose reikalingi psichologai, socialiniai darbuotojai, mokytojų pagalbininkai ir kt. Tačiau koncepcijos kūrėjams svarbiau atrodo įvesti papildomas pareigybes kvalifikacijai mokyklose koordinuoti ir kontroliuoti!

Visas Stanislavos CVIRKIENĖS straipsnis – „Dialoge“.