Kas mes esame?

Dr. Jill Bolte Taylor pasitaikė galimybė, kurios pavydėtų retas mokslininkas: į smegenis išsiliejus kraujui, ji galėjo stebėti, kaip viena po kitos užgęsta jos smegenų funkcijos – judėjimo, kalbos, savimonės. Stulbinanti istorija, pristatyta TED.

<…> Tą rytą pabudau nuo veriančio skausmo, kurį jutau už kairiosios akies. Skausmas buvo geliantis – panašiai kaip atsikandus ledų. Jis tai sugniauždavo, tai vėl atleisdavo. Po to vėl sugniauždavo – ir vėl atleisdavo. Man apskritai buvo neįprasta jausti kokį nors skausmą, todėl pagalvojau: „Niekis. Reikia imtis kasdienių darbų.“

Atsikėliau ir įšokau į savo treniruoklį, mankštinantį visą kūną. Darbuojuosi su šiuo treniruokliu ir suvokiu, kad mano rankos atrodo tarsi primityvios letenos, įsikibusios skersinio. Pagalvoju: „Kaip keista…“ Pažvelgiu į savo kūną: „Tai bent! Atrodau kaip ne iš šio pasaulio.“

Šitaip įvyko todėl, kad mano sąmonė „nuslinko“ nuo normalaus realybės suvokimo – realybės, kurioje buvau žmogus, atliekantis pratimus su treniruokliu, į kitą realybę – kažkokią ezoterinę erdvę, kurioje stebėjau save, išgyvenančią naująjį potyrį.

Tai buvo labai neįprasta. Galvos skausmas vis stiprėjo, todėl nustojau mankštintis ir eidama miegamojo grindimis suvokiau, kad mano viduje kažkas labai sulėtėjo. Kojos apsunko ir kiekvienam žingsniui reikėjo daug pastangų. Neliko eisenos lengvumo. Susiaurėjo suvokiama erdvė, todėl susitelkiau į vidinius išgyvenimus. Stovėdama vonios kambaryje ir ruošdamasi praustis po dušu aiškiai išgirdau dialogą savo kūne. Balselis sakė: „Gerai – šitie raumenys, susitraukite. O šitie raumenys, atsipalaiduokite…“

Netekusi pusiausvyros atsirėmiau į sieną. Pažvelgiau į savo ranką ir suvokiau, kad nebematau savo kūno ribų. Nesuprantu, kur jis prasideda ir kur baigiasi, nes mano rankos atomai ir molekulės susiliejo su sienos atomais ir molekulėmis. Viskas, ką galėjau įžvelgti, buvo energija. Energija…

Svarsčiau, kas bloga man atsitiko, kas čia vyksta. Ir tą akimirką nuolatinis smegenų dialogas – mano kairiojo pusrutulio šnekėjimas – absoliučiai nutilo. Tarsi kažkas būtų paėmęs nuotolinio valdymo pultą ir paspaudęs garso išjungimo mygtuką.

Iš pradžių tai, kad atsidūriau visiškoje proto tyloje, mane sukrėtė. Tačiau netrukus pajutau mane supančios energijos didingumą. Kadangi jau negalėjau matyti savo kūno ribų, pasijutau esanti milžiniška, beribė. Pajutau savo ir visos energijos vienovę – ir tas potyris buvo nuostabus.

Po to netikėtai įsiterpė mano kairysis pusrutulis…

Visa Jill Bolte TAYLOR istorija – „Dialoge“.