Redakcija sulaukė atgarsių į praėjusį penktadienį (11 19) paskelbtą „Dialogo“ apžvalgininko V.Strazdo straipsnį „Nepadorus įsakymas ir kiti vadybos ypatumai“.
Glaustai priminsime, jog straipsnyje pasakojama apie Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos metodininkės Aldonos Zimnachaitės situaciją, kurią pati pedagogė apibūdina kaip situaciją be išeities. Dėl jos prašydama pagalbos mokytoja kreipėsi į „Dialogą“ ir į Švietimo ir mokslo ministeriją.
Redakcijai mokytoja teigė gavusi, anot jos, nepadorų mokyklos direktoriaus įsakymą – elektroniniame dienyne panaikinti duomenis apie ypač prastą XI i klasės mokinių lankomumą, o atsisakius jai tai daryti, esą sulaukusi net grasinimų. Direktorius Paulius Martinaitis savaitraščiui aiškino, kad tokius pareiškimus mokytoja daro todėl, kad toje klasėje tiesiog nenori dirbti.
Abiejų ginčo pusių pozicijas apžvalgininkas straipsnyje pristatė.
Aiškindamasis, kuo XI i klasė yra tokia ypatinga, straipsnio autorius statistinėse ataskaitose „atkapstė“ ir keletą papildomų detalių. Jos, V.Strazdo nuomone, yra vertos mokytojos prašymą tirsiančių bei kitų mokyklos veiklą prižiūrinčių pareigūnų dėmesio.
Su darbo ginču nesusijusią – gana skandalingą – medžiagą straipsnio autorius sąmoningai atidėjo į šalį.
Ir štai redakcija sulaukė atgarsių. Elektroniniu laišku į V.Strazdą kreipėsi minėtos mokyklos direktorius P.Martinaitis, faksą į redakciją atsiuntė mokytojos A.Zimnachaitės kolegės – aštuonios Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos lituanistės.
Direktoriaus emocijas nesunku suprasti – nesmagu, kai nelabai gražūs dalykai iškyla viešumon. (Įdomu tai, kad tik tapę vieši tie nelabai gražūs dalykai tampa – P.Martinaičio žodžiais – „bjaurastimi“, – iki tol, matyt, rožėmis kvepėjo.) Savo pasipiktinimo laiškuose direktorius straipsnyje įvardytų faktų neneigia, – tiesa, tik vis pabrėžia, kad „neegzistuoja tik įsakymas, norminis aktas apie n raides“.
Žinoma, neegzistuoja norminis aktas – niekas ir neteigia, kad egzistuoja. Kas gi neteisėtus reikalavimus pavaldiniams raštiškai teikia?
Na, o A.Zimnachaitės kolegės prie klausimo priėjo iš kitos pusės – nupiešė ne itin patrauklų minėtos pedagogės psichologinį paveikslą. „Nepadorų įsakymą bei kitus vadybos ypatumus“, t. y. straipsnio temą, mokytojos subtiliai apėjo ir sėkmės susirandant kitą mokyklą kolegei palinkėjo.
Pridursime, kad tarp gausios straipsniui nepanaudotos medžiagos liko ir kelerių metų raštai, kuriuose direktorius P.Martinaitis mokytoją A.Zimnachaitę charakterizuoja „kaip kruopščią, atsakingą, besidominčią naujovėmis bei savo specialybe mokytoją“.
Akivaizdu, jog teisus P.Martinaitis rašydamas, kad „santykiai mokyklų bendruomenėse ar kolektyvuose, interesų, veiklos, tikslų ir prasmės kolizijos iš tiesų opi, aktuali problema, ne vieną mokyklą nusmukdžiusi“.
Redakcija
Aštuonių Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos lituanisčių atsakas į minėtą straipsnį bei mokyklos direktoriaus susirašinėjimas su straipsnio autoriumi – „Dialoge“.
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
Nieko nėra šlykščiau, kai kolegos, užuot palaikę, patys dar padeda žmogų smukdyti. Kaip jie nesupranta, kad šiandien apie ją, o rytoj tie patys kolegos apie tave rašys šlykštų laišką, jei to pageidaus direktorius…
Toks gyvenimas ir nieko tragiško čia nėra. Šiandien suvalgysime ją, rytoj – mane… Nematau nieko smerktino, nes šiais baisiais laikais visų vaikai valgyti nori. Išeis žmogus, liks pamokų – bus likusiems sočiau. Pasimečiau vertybių sistemoje: kas vakar buvo šventa, tauru ir gerbtina, šiandien išsigimė, ką niekinome prieš kelis dšimtmečius, šiandien – norma. Vertybės kinta, sunkiau prisitaikyti mums, vyresniojo raugo pedagogams, prie naujovių. Nieko nėra pastovesnio už kaitą. Keiskimės, kolega, žiūrėkime į viską filosofiškai…
rubaškinui-Raskladuškinui: ponai, gyvenimas taip keičiasi, kad asmeniškai aš nespėju keisti požiūrius į bet ką, todėl nuo šiol nutariau nebesikaitalioti. Toliau žiūrim, ką turim: jei pinigų nebūtų skiriama niekams, tai tų niekų niekaip ir nesutvarkytų niekas, nors niekas ir netvarko niekų, nes niekas nieko negali sutvarkyti. Bet vėlgi: argi nematom didžiulių švietimo ir kitų sektorių vadų pastangų, kad šis tas liktų ir liaudžiai? “…žolė po lapais ir žievėm save savim maitina” (“Literatūra ir menas”, Nr. 3308).
Kadangi Visata veikiant traukos dėsniui reaguoja į mūsų mintijamas mintis, bus taiklu pasakyti, kad savo tikrovę mes kuriamės patys. Tačiau siekdami teigiamų pokyčių savo gyvenime turime nematyti, kokie esami dalykai yra iš tikrųjų ir atsiduoti vedlių sistemai, kuri visada padės įvertinti „mūsų“ minčių spalvinę gamą. Pasirinkę daltonizmą kaip pozityvų dalyką neįtikėtinai menkomis pastangomis tapsime sąmoningais savo gyvenimo kūrėjais.
Ko norėti, kai puolame rengtis alyvinės spalvos megztiniais ir reikšti užuojautą apsivogusiai “žvaigždei”… Tokiame kontekste ‘nekaltas’ bendradarbių laiškas tampa smulkmena. Išdrįso mat kažkokia išsišokėlė pasakyti, kad karalius nuogas – tuoj mes ją bendrom jėgom sutvarkysime. Vat taip ir gyvename – kas garsiau rėks, tas ir teisus – viena avis – ne avis, stokime kartu ir bliaukime – kuo garsiau bliausime, tuo teisesni tapsime.
tolerancija būna tik popieriuose. Na, dar neva yra tokia tolerancijos diena, kai vaikai bėgioja su apyrankėmis… O šiaip… Žmonės, kaip tos varnos, kurios užkapoja baltą varną… Jei žmogus nori būti savimi ir yra kitoks, tai pasiryžę tokį žmogų sunaikinti… Žmonės dar žiauresni už žvėris.
Išvada aiški: tikėjimas kaip vertybė nepaneigiama, tik santykis su Dievu kinta – nuo aklo paklusnumo iki maišto.
Kur reikėtų gyventi, kad niekas nenurodinėtų? Niekur. Tegul nurodinėja – čia ne bėda. Bėda ta, kad nurodinėjantis nori (reikėtų stipresnio žodžio), jog jo nurodymai būtų įvykdyti ir net nesidrovi pažvelgti pro rakto skylutę: vykdo, žaltys, nurodymus ar ne. Kuo didesnei teritorijai nurodinėja, tuo svaresni ir svarbesni nurodymai gimsta (nurodinėtojo požiūriu). Nėra jokių priemonių patikrinti, kokio pagedimo laipsnio bus kitas nurodinėjantysis, nes jis TOJE SRITYJE dar nieko nenuveikė. O kai skambutis nuskamba – jau vėlu: jei viskas “bus tvarkoj”, turkšimės keturis metus. Liko dar dveji… Suprantamas mokytojos principingumas, galima bandyti suprasti ir direktorių: kas nenori išgyventi šiais laikais? Kai švietimo pastatas riogso akivarų ir kemsynų plynėje, dar sulauksime ne tokių dalykų. Betonuojam pelkes, bičiuliai.
jeigu direktoriui mirk gyvenk reikia geros statistikos apie pamoku lankomuma, o cia viena nesusipratusi ima ir saziningai suzymi visas n? Cia yra beda. Kodel smm ir savivaldybes svietima kontroliuojancios institucijos nenori matyti tiesos-nori klastociu? Este eda tas mokyklas, kur parodomas tikrasis veidas. Gal atsisakykime tu duomenu, kur galima suklastoti tiesa ir nebus jokiu gincu. O ir duomenys tokie niekam nereikalingi kaip netikslus ir nieko nesakantys. O tos koleges tai visai vargses, o dar sako, kad mieste mokytojai geresni nei provincijoje. Lituanistes, per literatura diegiancios pacius tauriausius jausmus musu vaikuose???
Ka cia ir bekalbeti, ka besakyti?
GĖDA IR BĖDA TOKIOMS LITUANISTĖMS,KURIOS PRIKLAUSO PATAIKŪNIŲ GRUPEI…
Ką reiškia pataikūnių grupė? Jeigu pasirašė, vadinasi, ir joms ant mazolio buvo užminta. Be reikalo žmonės nepasirašinėja, be to, jos priklausomos nuo direktoriaus. O darbą turėti visi nori.
Kas atsiranda, tas ir išnyksta. Tai tikrai žinome. Tad tik nesipriešindami tam, kas yra, suvokdami visų aplinkybių laikinumą, atrasime ramybę ir įsitikinsime, kad net žmonės, kurie skaudina, taip pat suteikia ramybę.
Katalikai siaip visus suabejojusius dievo valia paprastai sudegindavo ant laužo. Dabar mineta mokytoja tik iš darbo megins išmesti. Na o kad katalikiškose mokyklose dirba itin daug veidmainių, padlaižių ir dar visokių – sakyčiau gerokai daugiau nei normaliose mokyklose – faktas. Tad dirbant katalikiškoje mokykloje abejoti dievo vietininko direktoriaus valia yra baisus nusikaltimas ir jeigu jis liepia meluoti – reikia meluoti, jei lieps klastoti dokumentus – būtina klastoti Aišku, galima pereiti i normalia mokyklą arba tapti korepetitoriumi.
Kas svarbiausia nelankančiam pamokų (beveik), tačiau visai neblogam pabendrauti ir padiskutuoti vaikinukui-dvyliktokui? Gauti ketvertą! Tačiau šiaip sau parašyti jį – nieku gyvu. Tad daviau darbą ir vertinau balais. Suskaičiavau – 3,48. Einu pas direktorę: ką daryti? Nieko nepasakė, tik pamačiau viltį jos akyse. Parašiau tą ketvertą… Susitinku jį po šešerių metų – dėkoja vaikis, kad nesužlugdžiau: dirbąs “humanitarinėj” srity, kur net daugybos lentelė nereikalinga. Suprask tu, žmogau, tą gyvenimą…
Jei ta “humanitarinė” sritis yra tualeto prižiūrėtojo etatas tai gal būt, šiaip jau, mano nuomone, jaunuolis nesugebąs ketvertui išmokti disciplinos yra arba debilas, arba piktybiškas tinginys ir apsileidėlis,
Pati didžiausia mano gyvenimo klaida: mokantis “ant mokytojo”, leidausi įtikinamas, kad VISUS reikia išmokyti. Tiesą pasakius – tada kitokio supratimo apart PRIVALOMO VIDURINIO mokymo – nebuvo. Daug metų priešinausi gamtos dėsniams, bet vistiek tada mokykloje buvo geresnė atmosfera, vaikai – visi norintys – užimti po pamokų, tose pačiose klasėse nebūdavo penketukininkų ir ryškiai protiškai atsilikusių nelaimingų vaikų, nebuvo terbelių, kurios sugriovė švietimo pamatus negrįžtamai. Žinoma, daug ką reikėjo permąstyti ir keisti, bet ne taip idiotiškai. Visi vaikai tapo terbelninkais, tad visus ir gelbsti mokyklos – gyventi (bent laikinai) nori visi…
Nežinau, verkti, ar juoktis…Skaitau, gerbiamieji, ir negaliu patikėti tuo, kokį nelaimingosios mokyklos “vaizdelį” matau prieš akis: baisusis despotas direktorius, pavergtas ir nuolankus kolektyvas, apie mokinius geriau visai nešnekėti.
Ir niekas neleidžia sau nors kiek suabejoti, įtarti, kad šitoje istorijoje gal kas ne taip. Kažkodėl lengviausia patikėti, kad mokytoja Aldona tiesiog didvyrė,o
kiti…Na ką čia ir bekalbėti apie tuos vabaliūkščius,pataikūnus. Ir negi patikėsi, kad jokio detektyvo su “n” raidėmis tiesiog nebuvo.
Ką gi, vienas žmogus, pasirodo, gali daug, ir net nesigilinkime,į tai, kad jis( šiuo atveju -ji) Kaune savo “opusais” bei kitomis keistenybėmis( švelniai pasakyta) jau pagarsėjęs ir žinomas.
Nesuprantu, kaip mes taip greit pasirenkam kieno nors pusę. O gal tiesiog patinka gyventi kreivų veidrodžių šalyje.
Ar pastebėjote žurnalistų begalinių gabumų pliūpsnius tada, kai jie “iššifruoja” kurį nors “nevykėlį” gydytoją, patrumpinusį žmogui gyvenimą ar susiuvusį siūlę ne tais siūlais? O kiek puodų ašarų išlieja kokia nors nežinoma -aitė, išklausiusi padūkusio vaiko vargus, kai anas yra be galo skriaudžiamas mokytojų – nukvakusių ir nesuprantančių jo vidinių išgyvenimų dar ne iki galo “reformuotoje” mokykloje? A.Zimnachaitės mokykloje – eilinė darbo diena, ji pati – eilinė mokytoja (nesvarbu, kad metodininkė, bet vistiek laikina šios varganos žemės gyventoja), pasikalba su ja direktorius, gal ką ir pasako apie tas “n”, gal ir ne, gal iš susijaudinimo Aldona ne taip suprato, gal visai nieko nesuprato, o gal pirmą kartą gyvenime susidūrė su tokiu “niekadėju”?.. Kas čia žino. Visos kreivų veidrodžių šalies mokytojai – žiūrėkit, kas darosi mano mokykloje, kaip žalojami vaikai, niekinami ir menkinami mokytojai, kaip balvonai direktoriai vargina mane, ir tikriausiai ne tik mane… (lyg tyčia prisiminiau Sacharuką ir Karalių…). Atrado naujieną, besikerojančią vos ne kiekviename pakampyje (atsiprašau – užbėgtukėje, liet. zabėgalkoje), paleidau visiems žinomą burbulą: esu dėmesio centre kurį laiką. To ir pakanka. O gyvenimas rieda toliau… (Šios įžvalgos ar pasižvalgymai neskiriami D redakcijai ir konkrečiai V.Strazdui – gyvenimas mokyklose toliau vingiuos tiesiais keliais…).
O man atrodo, kad kiekvienoje zabiegalkoje būna tokių dalykų, ir visiškai nereikia pykti, jeigu zabiegalkos direktorius kartais pabara kokį(-ią) zabiegaltoją už netinkamą elgesį. Reikia ir direktorių suprasti, juk visus maitina tas nelemtas zabiegalkos krepšelis. Reikia jam nusilenkti ir vykdyti visus nurodymus, nes ir taip, perfrazuojant klasiką nuo Anykščių, ant to lauko pliko vos kelios zabegalkos liko.
Tokiu isakymu Lietuvos mokykloje nors vezimu vezk…man direktorius liepe savo ranka istaisyti dvejetus i ketvertus viena svarbiam Siauliu miesto zmogaus sunui..Zinoma pataisiau,nes vaikus auginu,o jie valgyt nori. Ir dar..prie mokytojos edienyno prieigas turi visi direktoriai,todel jie gali savarankiskai kai kuriuos duomenis patvarkyti ir suo nelos.Kaip manot kodel skubama panaikinti popierinius dienynus? Del MELAGINGU pazymiu ir 100% lankomumo…Mano valia but,jokiu tu nesamoniu nebutu. Mokyklos reitinguojamos,nuo ju vietos gal priklauso direktoriu premijos metu gale?
Kodėl buvo įvesta 10-balė vertinimo sistema mokyklose? Atsakau: kad neliktų nepažangių mokinių. Kiek žinau, Vokietijoje gavai penketą (turiu galvoje universitetus) – vyniok meškeres, gavai vienetą – puiku. Kas yra “4″ lietuviškoj mokykloj? Apskritas nulis – atėjo vaikas pavalgyti į mokyklą ir rašyk ketvertą… :)
ir iš savo darbo patirties ir iš komentarų matyti, kad direktoriai ir pavaduotojai dažnai prašo mokytojų “pataisyti” pažymius, klastoti žurnalus ir kitokius dokumentus. Aš paskutinėjė savo darbovietėje tokioje kaimo mokykloje turėjau žurnale keletą “mirusių dūšių” – t.y. mokinių kurių per visus metus mačiau tik pavardes o jų pačių ne – direktorės vos nemaladaujamas surašiau prie tų pavardžių ketvertus nes nesu principingas nors norėdamas galėjau pasipešti… Taigi meluoti ar nemeluoti? sukčiauti ar nesukčiauti? Direktorei tada buvo svarbu terbeles, o man ko gero “dzin” – as mokytoju nebedirbu – viena is priezasciu gal but ir tas reikalavimas nuolat meluoti buvo… Dabar gi dauguma meluoja ir viskas OK melas del pinigu pateisinamas. Tai principingai mokytojai pasireiskusiai Dialoge baigsis nekaip – jau koleges raso ja smerkiančius rastus – beje patarciau jai keisti kolektyva – balta varna tarp juodu negali plasnoti, užkapos. jei su vilkais susidejai – kaip vilkas ir kauk. Jei mokaisi katalikiškoje mokykloje – meluok ir nesiginčyk. Juk pati katalikų religija tera didelė melo krūva…
Kodėl gan paprastus dalykus taip sudėtingai sprendžiame? Raidelės “n” žurnaluose privalo būti: kam geriau nuo to, kad, “lankydamas” mokyklą, vaikelis tuo metu “stovės po tiltu” ir lauks naujos aukos? Ar ne geriau taip: tik pasirodė klasėje – tuoj už pakarpos: davei “sudėtingą” darbelį, “prismaugei” kaip reikiant ir pareikalavai iki pamokos pabaigos kai ką padaryti. Po to, užmetęs akį į “diplominį”, pagiri: na, matai, kai nori – gali padaryti, bet esi praleidęs daug pamokų, tad parašau tik ketvertą. Visa klasė įsitikinusi, kad jis “daug nuveikė” pamokos metu, todėl yra atestuojamas (būna, kad ir pats “razbaininkas” patiki, jog kažką padarė…).
Tiek jau sumenkiname savo ir kitų mokymo įstaigas, kur patys dirbame, kad atrodo, jog tik trūkumus matome ir priekaištus kitų adresu. Gėda. Eikite, šūdvabaliai, menkinate save ir savo darbą.
Dar vienas marginalas…
Ir staiga tapo aišku-tai štai KAS skaito “Dialogą”.Va va va…O mes dar piktinamės visuomenės nuomone apie švietimiečius.Patys dergiame lizdą ir dar tikimės aplinkinių pagarbos.Bet visada galima rasti ir teigiamų aspektų: paskaičiusi komentarus galiu pasidžiaugti, kad manasis lizdas, net vienos varnos(nesakyčiau, kad baltos) dergiamas, palyginus su kitais – tiesiog spindindi švara.
@ Alisai: Kokie “opusai”? Neteko girdėti.
Ir iš viso, kolegos, ar yra apie ką diskutuoti?
Dokumentų klastojimas baudžiamas įstatymu!!! Ir šventa.
Joks tikslas nepateisina priemonių. Neišvedžiokite. Jei jau nuogas karalius, tai nuogas. Tik kad nukentės principingas žmogus.
teigiamu aspektų visur yra. Osvencimo komendantas, kaip žinome, mėgo klasikinę muziką, mylėjo šunis, buvo idealus šeimos tėvas, beje, pats savo rankomis nei vieno žydo nekankino ir nenušovė. Vis dėl to jį nuteisė mirties bausme.Tuo tarpu nemažai eilinių esesininkų tiesiogiai žudžiusių kalinius atsipirko tik laisvės atėmimo bausmėmis. Taigi, įsivaizduoju kaip žudymo fabriko direktorius – solidus valdininkas kokioje operoje gėrėdavosi Tanhoizerius ar mėgaudavosi mocartu bei vykdydavo žydų deginimo planus. Ar neatrodo, kad kai kuriose mokyklose bijant tas šiukšles nešti iš kiemo, dangstant melagius, vagis mušeikas ir kitokius nusikaltėlius galime irgi pasiekti konclagerio lygį?
Norėsiu paskaityti tą kolegių laišką. Tikiu, parašytą be melo…Dirbau su Aldona. Manau, dar sveikinsimės po to…Viliuos…
Katalikų religija NĖRA MELO KRŪVA.
Visų religijų pagrindas – melas. Jei žodis “melas” nepatinka – vartokite kitus žodžius: “dogma”, “pasakaitės”, “legendos” ir kt.
Tamstos labai ribotas supratimas apie religiją. Matyt esate bedievis, ateistas o gal ir komunistas. O komunizmo pagrindas tai tikrai buvo MELAS. Už tai jis ir žlugo, nes taip ir turėjo būti. Juk melo trumpos kojos. O religija yra amžina, nes jos pagrindas nėra melas. Jos pagrindas yra amžinosios vertybės. Taip kad savo dogmas, pasakaites ir legendas pasilikite savo riboto požiūrio išreiškimui savo bedieviškoje aplinkoje.
Religija neįmanoma be santykio su žmogumi. Žmogui nesvetimos žmogiškos silpnybės. Tačiau religija pagrįsta atlaidumu. Jeigu žemiškame pasaulyje viskas atleidžiama (tereikia dvasininkus supančioti išpažinties saitais), išvada – žmoniškųjų silpnybių triumfas akivaizdus. Kur triumfuoja žmoniškosios silpnybės, ten žmonių tarpusavio santykiai grįsti anomalijomis. Tai ne katalikišku ir ne ateistiniu tikėjimu, o gyvenimo realijomis patikrinta tiesa
Beje, sąžinės balsas, kaip žinia, yra tapęs akmens amžiaus reliktu, “mamuto iškasena”
jau ne pirmi metai garsėja ši mokykla keistenybėmis,oi ne pirmi….visko nesurašysi,bet siūlau paskaityti xx1 amžiaus 2008m04.04nr perskaityti str ;ne viskas taip gražu…tikiuosi suprasit kas vadovauja katalikiškai mokyklai…kiek reikia kantrybės murdytis pekloje…
AKui-100 balų
Man sunku patikėti tokiomis nesąmonėmis. Kiek aš pamenu Paulių Martinaitį, tai aukštos kultūros ir aukštos moralės žmogus. Visiems ir visada buvo ir liks pavyzdžiu.
Mąstau kardinaliai priešingai… taip pat VISŲ vardu.
Kas rašo XXI ar NAUJOJO AMŽIAUS VARDU. tas straipsnis senas ir perdėtai kažkoks kvepentis neapikanta. Tad to straipsnio autorei mano bendravardei viktorijai linkiu tolerancijos. Prisiminkite, kad jau ryt viso krikščioniško pasaulio velykos.
Nežinote – bent tylėkite. TO straipsnio, apie kurio kvapą rašote, neuostėte (bet galite pauostyti http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2008/04/04/nuom_02.html), kad bent įsitikintumėte, jog JO ne AUTORĖ, bet AUTORIUS (apie straipsnio autorių taip pat galite pauostyti http://www.1000metu.lt/Pages/Biography.aspx?id=3828).