Kintanti tautos samprata

<…> Taigi abi tautos sampratos – kaip piliečių bendruomenės ir etnokultūrinio kalbinio vieneto – nėra viena už kitą pranašesnės. Jos paprasčiausiai atspindi skirtingas istorines aplinkybes ir idėjas. Antai XX a. pradžioje, Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse, lietuvių ir lenkų visuomenėje išryškėjo kelios būsimos valstybės raidos kryptys. Pirmoji – pagrįsta etnokultūrine vienove, teigianti, jog lenkai, lietuviai, baltarusiai turi siekti savarankiškų tautinių valstybių sukūrimo. Antroji – pasisakanti už LDK pilietiškumo tradicijos tęstinumą ir visų buvusių LDK tautų konfederaciją. Kuriant moderniąsias valstybes, anot istorikų, nugalėjo tautos kaip „filologijos produkto“ koncepcija.

Diskusija, inspiravusi šį tekstą, rodo, kad abiejų išryškintų tautos sampratų santykis net ir XXI a. pradžioje tebėra aktuali problema. R.Maceikianeco propaguojama tautos samprata sąmoningai ar ne, bet pretenduoja į šiuo metu vis labiau populiarėjantį LDK pilietiškumo tradicijos atgaivinimą, bręstančiai mūsų visuomenei siūlantį istorines demokratinio sugyvenimo ir pilietinio veikimo tradicijas. Tuo tarpu D.Szejnicka tautą supranta kaip etnokultūrinę, kalbos vienijamą bendruomenę. Šiuo požiūriu Lietuvos lenkai iš tiesų yra atskirti nuo savo tautos branduolio ir per kalbą bei kultūrą bando išsaugoti su juo ryšį. Drauge būtina suvokti, kad pabrėžiamas Lietuvos lenkų ryšys su lenkiškosios kultūros branduoliu pats savaime dar nereiškia nelojalumo Lietuvos valstybei. Akivaizdu, kad abi besiginčijančios pusės savaip teisios. Norisi tikėtis, kad būsimoje ugdymo programoje matysime brandžią abiejų tautiškumo koncepcijų dermę.

Visas KTU gimnazijos istorijos mokytojo Domo BOGUŠEVIČIAUS straipsnis – „Dialoge“.