Ko politikai ieškojo Vilniaus krašte?

Antradienį (09 21) premjeras Andrius Kubilius, švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius bei dar trys ministrai lankėsi Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybėse. Vyriausybės nariai apžiūrėjo lietuvių ir lenkų mokyklas, susitiko su rajonų bendruomenėmis – ir grįžo sostinėn gavę gerą porciją lenkakalbių mūsų bendrapiliečių atstovų priekaištų ir dargi pamokymų integracijos klausimais.

Minėtų rajonų valdžios atstovai eilinį sykį išsakė nepritarimą ketinimams nelietuviškose mokyklose plėsti dalykų dėstymą valstybine lietuvių kalba bei suvienodinti valstybinės kalbos egzamino reikalavimus lietuvių ir tautinių mažumų moksleiviams. Taip pat pageidauta klasių komplektavimo lengvatų. Šias švietimo ir mokslo ministras kaipmat ir pažadėjo – jas esą jau rengia speciali darbo grupė.

Dar Vilniaus rajono vicemeras Gabrielius Janas Mincevičius pasipiktino, kad Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), būdama lietuviškų mokyklų steigėja, neorganizuoja šių įstaigų mokinių pavėžėjimo bei nesprendžia kitų opių klausimų – esą viską tvarkyti tenka savivaldybei, o ši yra tik nelietuviškų mokyklų steigėja. Maža to, vicemeras mūsų valstybės ministrų kabineto vadovą bei narius paauklėjo: esą gana čia aiškinti, kad Lietuvos valdžia įvairiomis siūlomomis priemonėmis – ypač susijusiomis su valstybinės kalbos platesniu taikymu mokyklose ir pan. – siekia integruoti lenkakalbius šalies piliečius, – integruokite esą iš Lietuvos emigruojančius savo lietuviakalbius. G.J.Mincevičius pagrasino, jog galimybės mokytis gimtąja kalba „prievartinis atėmimas“ gali sukelti socialinių neramumų.

„Paskanauti“ susitikimuose ir kiti du įsisenėję „nesantaikos obuoliai“ – gatvių pavadinimų lenkų kalba ir žemės grąžinimo klausimai.

Ir vis dėlto kokie būtent buvo aukštųjų mūsų politikų lankymosi Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose tikslai? Ir ar jie buvo pasiekti? Tai, ko gero, valstybės paslaptis. Jokios platesnės informacijos šiuo klausimu nerasime nei Vyriausybės, nei – juolab – ŠMM tinklalapyje (o juk švietimo klausimai susitikimuose, regis, buvo vieni plačiausiai gvildentų). Kaip nerasime ir aiškios bei nuoseklios Lietuvos valstybės pozicijos jos tautinių mažumų integravimo klausimu (todėl vicemerai ir auklėja valstybės vadovus…).

Visas straipsnis – „Dialoge“.