Tarp dviejų kėdžių
<…> Negaliu nesutikti, kad dabartinėje Lietuvos mokykloje nepagarbos, smurto ir betvarkės kartais daugiau nei Smetonos laikais ar netgi sovietmečiu. Kodėl taip yra, jei daromės europiškesni, humaniškesni, turim pakankamai elektros ir kompiuterių?
Primityviausias pasakymas būtų, kad vieną sistemą sugriovėme ir dar kojomis paspardėme, o kitos nesugebėjome sukurti ar įdiegti. O gal greičiau iki kitos dar neužaugome. Galima sakyti, kad Lietuvos mokykla šiuo metu sėdi tarp dviejų kėdžių.
Puiku, kad Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) suprantama naujo požiūrio į žmogų, į mokytoją ir į mokinį svarba valstybės ir tautos gyvenime. Dar svarbiau, ar iš tikro suvokiamas tas požiūris, ar tai yra ministerijoje dirbančių žmonių vidinė vertybė ir, svarbiausia, ar suvokiama, kad šio humanistinio, egalitarinio požiūrio neįmanoma visose Lietuvos mokyklose įdiegti komandiniais, hierarchiniais metodais. Kaip neįmanoma tautai ar valstybei demokratijos ir laisvės iš išorės atnešti tankais ir napalmo bombomis, nors pasaulyje vėl ir vėl tai bandoma kur nors padaryti; kaip neįmanoma įsakymais, akcijomis ir ataskaitomis atnešti į mokyklą tolerancijos ir išnaikinti patyčias…
Kas išeina, kai dabartinėje situacijoje hierarchinio kirpimo direktorius ar mokytojas, įsitikinęs, kad mokiniai privalo jį gerbti ir jam paklusti vien dėl jo užimamų pareigų, gauna įsakymą „iš aukščiau“ su moksleiviais elgtis draugiškai? Jo įsitikinimai reikalauja nesvarstant vykdyti iš viršaus ateinančius įsakymus, bet šis kardinaliai kertasi su to žmogaus įsitikinimais. O jei dar atvyksta tikrintojų komisija „iš pačios ministerijos“? Yra toks rusiškas posakis: „s uma soiti“ (laisvai verčiant – „nuo proto galima nušokti“).
Gerai pagalvojus, tai – konkretus žmogaus sielos ir įsitikinimų prievartavimas. Ir svarbiausia – siekiant progresyvių humanizmo idėjų sklaidos. O juk dar reikia išdėstyti ir išaiškinti dalyką, tikrinti kontrolinius, ruoštis pamokoms ir užpildyti begalę popierių. Kaip jaučiasi tokiu atveju mokytojas pamokoje ir kokias „dvasines vertybes“ jis gali perduoti mokiniams?
O kas darosi, kai vaikučiai, iki tol namie ir mokykloje „laikyti ant trumpo pavadžio“, staiga paleidžiami? Kaip elgiasi šuo, staiga paleistas nuo grandinės, – žinome. Gerai dar jei jis tik kvailas ir neišsilakstęs, o jei stiprus ir agresyvus? Net jei mokytoja naujo mąstymo, mačiusi užsienių, tikra neformalaus bendravimo fanė, – ar užteks jai fizinių ir emocinių jėgų suvaldyti klasę? Kaip įsivaizduojate Šarikovo auklėjimą be bizūno, draugiškais, humanistiniais metodais? O jei tokių „šarikovų“ klasėje trys ar penki?
Ką daryti?
<…> Visų pirma – labai nenusiminkime. Prisiminkime, kad ne tik Rusijoje, bet ir toje išgirtoje Anglijoje ar Prancūzijoje kažkada karaliams buvo kapojamos galvos. Tiesa, Lietuvoje tuo metu gal nei baudžiava nebuvo prasidėjusi. Na, bet turėkime gi kantrybės.
Antras labai svarbus momentas: supraskime, kad tiek egalitarinis, humanistinis požiūris į mokinius ir visus kitus žmones, tiek ir vertikalus, hierarchinis požiūris ir elgesys yra kiekvieno žmogaus įsitikinimų dalis. Kaip tikėjimas Kristumi, Alachu, Buda ar mokslo pasiekimais.
Nors man egalitarinis viceministro požiūris (kiek galima suprasti iš kelių frazių, ištrauktų iš konteksto) atrodo teisingesnis, vertingesnis, progresyvesnis, tačiau suprantu, kad kitiems žmonėms galbūt teisingesnis, atitinkantis tradicijas, laiko patikrintas atrodo hierarchinis požiūris.
Ar kada susimąstėte, kad kiekvienam iš mūsų savos moralinės vertybės visada atrodo teisingesnės ir vertingesnės nei kitų žmonių?
Žmogaus įsitikinimų, jo vertybinės sistemos nepakeisi įsakymu ar įstatymu. Tiesa, per istoriją būta tokių daugiau ar mažiau sėkmingų bandymų: tai lietuvių krikštijimas ugnim ir kalaviju, Stalino bandymas suomius išvaduoti nuo „juos išnaudojančių buržujų“ ir t. t. Kitaip mąstančių ar kito tikėjimo asmenų medžioklė visais laikais ypač aktyviai pasireikšdavo švietimo sistemoje. Bet tai buvo būdinga tironijoms, fašistiniams ar komunistiniams režimams.
Toleranciją, pakantumą ir pagarbą kitaip matantiems pasaulį ar stovintiems ant žemesnės, ministerijos valdininkų akimis, hierarchijos pakopos ŠMM vadovaujantys liberalai turėtų demonstruoti savo elgesiu su jiems pavaldžiais švietimo sistemos darbuotojais, mokyklų direktoriais ir mokytojais.
Jei sulauksime tokių laikų, kai mokytojų kolektyvas su džiaugsmu lauks iš Vilniaus atvykstančių svečių, nes tikėsis sulaukti ne smulkmeniško patikrinimo, vertinimo, nuobaudų ir direktyvų, o draugiško patarimo, palaikymo ir kvalifikuotų atsakymų į rūpimus klausimus, – patikėkite, tuomet ir vaikučiai nekantraudami lauks savaitgalio pabaigos, kad galėtų bėgti į mokyklą pas gerai nusiteikusius, mylinčius ir nuoširdžius mokytojus.
Jei ŠMM liberalai nori, kad mokytojai gerbtų mokinius ir jais labiau pasitikėtų, kodėl jie patys taip negerbia mokytojų ir jais nepasitiki? Kodėl pedagogams reikia pildyti begales niekam nereikalingų popierių vien tam, kad ponai „iš aukščiau“ galėtų juos pavartyti ir pedagogus pašokdinti?
Ne sumaišyti, o išgryninti
Dar vienas svarbus momentas: jei nebeliktų ideologinio diktato iš „viršaus“, gal mokytojai išdrįstų patys sau ir kitiems prisipažinti, kokia pedagogikos ir žmogiškųjų santykių sistema jiems priimtina ir atrodo efektyvesnė. Ir svarbiausia, kad jie galėtų netrukdomi ja vadovautis savo darbe.
Jei suprasim patys ir aiškiai deklaruosime, kad vienoje mokykloje gerbiamos ir propaguojamos tautinės, tradicinės vertybės ir dirbama pagal hierarchines smetoninės etikos normas, o kitoje labiau vertinamas nehierarchinis bendravimas ir liberaliosios vertybės, tėvai ir vaikai rinkdamiesi mokymosi įstaigą ar mokytojai rinkdamiesi darbovietę žinos, ko tikėtis, ir bus mažiau nesusipratimų, pykčio bei chaoso. Kaip dabar niekas nesipiktina, kad katalikiškoje mokykloje ant sienos kabo kryžius ir pamokos pradedamos bendra malda, o pasaulietinėje mokykloje neorganizuojamos visiems privalomos bendros sekmadienio mišios ar kad geografijos pamokoje mokoma geografijos, o ne chemijos.
Toje pačioje Anglijoje tolerancija pasireiškia ne tik tuo, kad studentai į profesorius kreipiasi vardu ir geria alų prie to paties stalo. Greta šitokių horizontalų bendravimą išpažįstančių mokymo įstaigų ten egzistuoja ir sukarinti koledžai, kuriuose besimokantieji ne tik atsistoja ir išsitempia prieš įėjusį dėstytoją, bet ir per pratybas pilvu šliaužioja prieš jį. Jei yra norinčių taip mokytis ir mokyti – kodėl gi ne?
Spręsdamas pagal minėto straipsnio komentarų kiekį ir turinį, nemanau, kad viena ar kita kryptis pritrūktų pasekėjų ar moksleivių. Nemanau, kad kuri nors sistema (ypač naudojant ją sąmoningai ir „gryna forma“) būtų labai žalinga ar pavojinga vaikams. Bent jau nebūtų blogesnė už dabartinį chaosą ir balaganą.
Tai ir būtų toleranciją, pakantumą ir pagarbą kitaip mąstantiems ugdanti sistema, nes dabartinis šūkis (dukra parsinešė iš mokyklos): „Toleruojam viską, išskyrus netoleranciją“ iš esmės reiškia, jog „toleruojam viską“, išskyrus pažiūras, skirtingas nei mūsų pačių.
Iš esmės dabartinė drumsta situacija ugdo ne toleranciją, humanizmą ir liberaliąsias vertybes, bet veidmainiavimą, melą ir prisitaikėliškumą.
Visas Vlado PRANEVIČIAUS straipsnis – „Dialoge“.
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
100 balų už paskutinį sakinį!
Pagarbos pritrūko ne tik mokykloje, tiksliau – pirmiausia ne mokykloje. Totali nepagarba žmogui gimė Vilniuje ir plačiai paplito po Lietuvos apylinkes. Kas suskirstė žmones į “kolaborantus” ir “patriotus”? Kas po to darėsi? Raganų medžioklė nesibaigia ir šiandien, ji sustiprės rudenį įsisiūbavus kalboms tų, kurie brausis į seimą. Ar sukčiai, vagys, korumpuoti įvairaus lygio valdininkai jaučia nors kokią pagarbą žmogui? Pjudomi jauni su pensininkais, persekiojamos motinos, pasinaudojusios seimūnų paliktomis įstatymo landomis dėl išmokų. O vaikai nesupranta, kad nemokami pietūs – tai pasityčiojimas, išmalda, kuria priversti naudotis jau nuo vaikystės? Kiekviename kampe – nepagarba žmogui. Tad mokykla negali būti išimtis.
Vaikai niekada negerbs mokytojo, jei jo negerbs aukštesnieji, trimituojantys tik apie vaikų teises. Negerbęs mokytojo ir juo tapęs, jis niekada negerbs ir vaikų (tokie paprastai pamiršta, kad patys buvo vaikai). Uždaras ratas.
Geras straipsnis. Vėliau galima pratęsti komentarą…
Mokytojas gali su mokiniu pasėdėti ir prie arbatos puodelio,jei mokinio lygis yra aukštas,tačiau atsisėsti su chuliganu,vagimi ar kitu asocialų paleistu ant šio pasaulio tvariniu yra nekultūringa.Be autoritarizmo(suprantu kaip labai minimalaus) pasaulyje niekas nevyksta:yra nustatytos visuose gyvenimo atvejuose taisyklės.Jos turi būti ir mokykloje.Mūsų dabartiniams mokiniams labiausiai tiktų A.Makarenkos metodai,nes dabar visuomenėje paribinių,asocialių,išsiskyrusių šeimų vaikų,nesantuokinių(benkartų) yra daugiau negu kada buvo.Ir dar viena mintis:kodėl pripažįstama liaudies architektūra,liaudies medicina,liaudies dainos…,bet nepripažįstama liaudies pedagogika.Ji visus sunkiai auklėjamus ir pedagogus pastatytų į savo vietas.
Jums labai tiktų dirbti kokioje prestižinėje, visuomenės “viršūnėlių” vaikams skirtoje gimnazijoje. Ten nebūtų “paribinių, asocialių, išsiskyrusių šeimų vaikų, nesantuokinių (benkartų)”. Tik nesuprantu ar tokių mokyklų dar neturime ar Jūsų ten niekas nepriima? O gal bijote, kad ten pati taptumėt “paribine” ir ministerijų klerkų “auksinis jaunimas” parodytų Jums Jūsų vietą tokiu pačiu stiliumi kaip Jūs atsiliepiate apie kai kuriuos vaikus?
paskutinis komentaras man yra baisus. Tuo labiau baisu, kad yra profesiniame (?) ugdytoju puslapyje.
Įtariu, kad gyvenate kaime…
kai matau Vilniaus troleibusuose sėdinčius jaunuolius-studentus ir kantriai šalia stovinčius senukus bei senutes, nori nenori galvoje kirba mintys: kas jus, vaikeliai, augino ir kas mokykloje mokė? Ar taip sunku šiknas pakelti ir pasiūlyti vietą žilagalviams? Ir, sakysit, tai nebūtų pagarbos, elementaraus žmogiškumo apraiška? Na, bet jeigu mes jau vos ne raginam jaunimą niekada ir niekur neatsistoti, tai tada bergždžios kalbos…
Kuo galima apkaltinti mokyklą? Bandykim įvardinti, o jūs paantrinkit (berods – buvusio Demokratų partijos pirmininko sukuržodis): 1)neišmoko atsistoti troleibuse (autobuse), kai šalia stovi vyresnis;2)neįteigia supratimo, kad reikia sudrausti negerai besielgiantį; 3)neįpratina melstis, nes lietuvis – katalikas; 4)nesugeba sudominti savo dėstomu dalyku; 5)neišmoko taisyklingai griūti einant slidžiu šaligatviu (jei atsiranda reikalas griūti); 6)nesugeba prikusyti šventadieniais eiti į bažnyčią; 7)nepriverčia visus vienodai stipriai mylėti tėvynę; 8)neatgrasina nepagarbiai atsiliepti apie valdžią; 9)neišmoko plaukti; 10)neįgali priversti gerbti tėvus; 11)neįteigia, kad negalima chuliganavoti; 12) neatpratina nuo alkoholio ir kitų narkotikų; 13)neišmoko vaikų kalbėti kūno kalba.
Šiam kartui tiek.
:) Jeigu mokykloje nemato reikalo atsistoti, tai ir troleibuse – argi tai nesusiję? Pagarbos klausimas ar ne pagarbos? Pagal analogiją ir į kitus -b) c) ir t.t. – galima ieškoti priežasčių ir šeimoje, ir mokykloje, ir visuomenėje – juk priežastinis ryšys dar nepaneigtas?
Siaip idomu, ar daug kartu ”pakelete” autobuse tuos sedincius jaunuolius, kad uzleistu vieta senukams….
“…nes dabar visuomenėje paribinių,asocialių,išsiskyrusių šeimų vaikų,nesantuokinių(benkartų) yra daugiau negu kada buvo” Kaip drįstat žeminti jau ir taip nuskriaustus (dar neaišku, ar tikrai nuskriaustus) vaikus?! Kokios dar pagarbos galit reikalaut iš mokinių, pati jų negerbdama ir niekindama? (Tiek to, stipresnius žodžius pasilaikysiu kitam kartui)
Smagu, kad atsirado dar vienas komentatorius, gyvenantis ne kaime.
Deja, gyvenu kaime, tik mokytoju nedirbu. O Jūsų ankstesnei minčiai pritariu.
All the world is a global village – visas pasaulis yra didelis kaimas:) Tikriausiai supratote, kad “kaimas” – tai dvasinė būsena.
Kodėl manot, kad “kaimo būsena” yra prastesnė už “mėsčionio būseną”?
O paskutinis komentaras apie mesaedzius… ”nesk mesa cion”…..ar as nesupratau…
Ar kartais nesate vokiečių chemiko Adolfo Bajerio proanūkis (Adolfas Bajeris (1835-1917), 1905 m. Nobelio chemijos premijos laureatas)? Jūsų prosenelis buvo didis jumoristas, tik juokavo aiškiai ir išmintingai, o jūs nelabai…
Jaunuoliams prieš nosį parodžiau pavyzdį: atsistojau ir pakviečiau atsisėsti įlipusią ir vietos neradusią močiutę. Žodžiai moko – pavyzdžiai patraukia… bet jaunimėlis plepėjo kaip plepėjęs. O jūs manote, kad moralai labai paveikūs? Dar tiek nenupušau, kad autobuse pradėčiau moralus skelti. Tegu tėvai namuose tai daro
Puikus pavyzdys, kaip šiuolaikinis jaunimas net užpakalio nepakeldamas padėjo senutei. Vien savo buvimu. Nes, kiek supratau, vietą senutei užleidote vien “auklėjimo tikslais”, o kitu atveju būtumėt sėdėjęs kaip niekur nieko:).
Tai kad man jau irgi ne jaunystė – netoli 60, ir koja skaudanti per sąnarį. O jaunimėlis – dvidešimtmečiai – visada trūnija ir užpakalio nepakelia. Mat ir pieš pamokas jiems atsistoti ne lygis
Jaunystė ir senatvė labai reliatyvios sąvokos. Jei sulauksite 85 visi tie “netoli 60″ atrodys dar tokie jauni:). Tikra pagarba,kaip ir tikra meilė, neatsiranda jos reikalaujant. Na, nebent Jums pagarba ir baimė yra tapačios sąvokos.
Kodėl jauni turėtų gerbti vyresnius, jei apskritai pagarbos žmogui Lietuvoje reikia gerai paieškoti? Štai Kubilius kaip konservatorių-klerikalų atstovas savinasi Sausio13-ąją, krizės “įveikimą” ir pan. Ar begalima labiau pažeminti žuvusiųjų artimuosius? Tada dar nebuvo nei konservatorių, nei klerikalų, nei socialdemokratų ar įvairaus plauko liberalų. Jaunimas to nemato ir nesupranta? Kubilius ir jo bendradarbiai greitai bus pensininkai, tad už ką gerbti šiuos vyresniuosius? Už ką gerbti konservatorių patriarchą V.Landsbergį (senąjį), suskaldžiusį tautą į “patriotus” ir “kolaborantus”, nuo ko ir prasidėjo raganų medžioklė (apie tai pakankamai aiškiai rašė A.Sakalas Delfyje).
Pastėrau ir aš pamatęs, kad Kubilius jau pasisavino Nepriklausomybės ištakas ir visaip skatinamą krizę: “MES buvome Sausio 13-ąją, MES įveikėme krizę..” (gal nepažodžiui). Manau, kad krizė net neįpusėjo, nes Lietuvos viduje – balaganas. Baisu. Ką galvoja gimę devintajame dešimtmetyje ir vėliau, perskaitę tokius “briedus”?
Tiesiog siaubinga…
Pagarbos reikia nusipelnyti. Visų pirmą reikia pačiam gerbti save, antra būti geru savo srities specialistu, trečia – geru žmogumi. Ketvirta – mokinius barti ir versti laikytis taisyklių gali tik tas kas pats jų laikosi. Reikia pasakyti, kad yra nemažai mokytojų, kuriuos mokiniai gerbia. Pažįstu vieną gimnazijos mokytoją kuriai įlipus į autobusą, keli jame buvę gimnazistai iš karto atsistojo ir užleido vietas vyresniems. Vien žvilgsnio užteko. Nemanau, kad dvimetriniai Žemaitijos bernai fiziškai išsigando smulkios moterytės. Bene pernai, toje pačioje gimnazijoje gimnazistai internete vertino mokytojus – rašė jiems pažymius ir kartais pakomentuodavo juos.Buvo įvertintų dešimtukais, devintukais, bet porą mokytojų buvo vertinamos tik nuliais. Tiesa, šiai gimnazijai vadovauja ne Br. Burgis, tad tų nulinių neatleido iš darbo – jie liko ir dirba toliau. Taigi, nors, A. Kubilius ir sukčius bei melagis, nors vyriausybėje ir seime irgi beveik nerasime moralaus pavyzdžio, tačiau tarp mokytojų morališkai tvirtų irgerbiamų žmonių dar yra nemažai. Gaila, kad jų vis mažėja.