Kolektyvinė sutartis – antroji konstitucija

Vargu ar tikslinga, kad įstatymai reglamentuotų visus švietimo įstaigų veiklos aspektus. Tačiau vis daugiau pedagogų pripažįsta, kad kolektyvinis susitarimas pačioje mokykloje tikrai reikalingas.

Derėjosi dvejus metus

„Kolektyvinė sutartis – tai ne tik įsisenėjusių problemų ir konfliktų sprendimo būdas, bet ir galinga priemonė sustabdyti autokratiškus vadovų veiksmus.“ „Nutarusiems pasirašyti kolektyvinę sutartį rekomenduoju pamiršti, kad administracija visus klausimus sprendžia viena.“ „Nematau nei laimėjusių, nei pralaimėjusių, paprasčiausiai susitarėme, kaip dirbsim toliau.“

Tokias išvadas po dvejus metus trukusių derybų ir praėjusią savaitę įvykusio kolektyvinės sutarties pasirašymo „Dialogui“ prisipažįsta padarę Kalvarijos sav. Kalvarijos meno mokyklos profesinės sąjungos pirmininkė, smuiko mokytoja Ilona Mockevičienė ir direktorius Juozas Ciprisevičius.

„Džiugu girdėti, jog sutartis pagaliau pasirašyta, – „Dialogui“ sako ir derybose tarpininkavęs parlamentaras Mantas Varaška. – Juk dar dažnokai švietimo ir kitų įstaigų darbo kolektyvuose, ypač mažesnių miestų, išlikęs senas ir prastas veiklos stilius – „aš viršininkas, tu…“ Kolektyvinė darbo sutartis, pasak teisininko M.Varaškos, yra dalykiška ir aiški darbdavio ir darbuotojų interesų derinimo priemonė.

Kodėl parlamentaras džiaugiasi?

Nesunku suprasti, kodėl parlamentaras M.Varaška taip džiaugiasi jo rinkiminės apygardos mokykloje pasirašyta kolektyvine sutartimi. Mat santykiai tarp šios mokyklos mokytojų ir direktoriaus praėjusiais metais buvo pasiekę kritinę ribą.

Į atvirus konfliktus peraugę nesutarimai, pasak pedagogų, prasidėjo 2009 m. rugpjūtį, kai paskelbus diržų veržimosi akciją mokytojai buvo priversti prašyti nemokamų atostogų. Vėliau esą paaiškėjo, jog būtinybė susiveržti diržus lietusi ne visą kolektyvą – administracija nemokamų atostogų „akcijoje“ nedalyvavo. Įtampą mokykloje pakurstė ir įtarimai dėl lėšų naudojimo racionalumo, ir abejonės dėl viešųjų pirkimų skaidrumo.

Savo atvirą nepasitenkinimą vadovu, abejones dėl jo sąžiningumo, kompetencijos ir sugebėjimo vadovauti mokyklai mokytojai išdėstė rašte, kuris pasiekė savivaldybės ir apskrities administracijas, Švietimo ir mokslo ministeriją. Apie konfliktą mokykloje sužinojo ir parlamentaras M.Varaška, į kurį kreipėsi mokytojai, nesulaukę iš mokyklos steigėjo norimų sprendimų. Tik Seimo nariui tarpininkaujant įvyko visų konflikto dalyvių ir liudininkų susitikimas. Jame mokyklos direktoriui buvo duotas trijų mėnesių bandomasis laikotarpis, per kurį jis privalėjo pagerinti mokyklos mikroklimatą ir rasti dialogą su kolektyvu.

Muzikantai – ne teisininkai

Panašu, kad situacija Kalvarijos meno mokykloje gerokai pasikeitė. Dvejus metus rengtoje ir jau pasirašytoje kolektyvinėje sutartyje aptarti svarbūs mokyklos gyvenimui klausimai, kurių nereglamentuoja kiti teisės aktai. Susitarta dėl informavimo ir konsultavimo tvarkos, numatytos sprendimų priėmimo derinimo procedūros, reglamentuotas mokytojų darbas ne pamokų bei moksleivių atostogų metu. Meno mokyklos direktorius ir mokytojų atstovai rado sprendimą, kaip atlyginti mokytojams už darbus, kurių nėra pedagogų atlyginimus reglamentuojančiame ministro įsakyme. Sutartyje numatyta, kad tokiais atvejais mokytojai gaus laisvas dienas moksleivių atostogų metu.

Kadangi muzikos mokyklos mokytojai neretai koncertuoja ar kitokiuose meno renginiuose dalyvauja poilsio ir švenčių dienomis, sutarta, jog už tokį darbą mokytojams bus atlyginama Darbo kodekso (DK) nustatyta tvarka arba jie gaus papildomų poilsio dienų.

Visas apžvalgininko Vytauto STRAZDO straipsnis – „Dialoge“.