Kuo mes autentiški, saviti? Ar iš tikrųjų pasitikime savo nacionaline kultūra taip, kad galėtume ją teikti kaip atsparą destruktyvizmui ir kartu būtume atviri pasauliui, tolerantiški kitoms kalboms bei kultūroms?
<…> Rodos, mokiniai masiškai nebeskaito grožinės literatūros, nesidomi spektakliais, kultūros renginiais. Rodos, jiems neįdomu net tai, kas turėtų būti įdomu, pavyzdžiui, ekskursijos (nebent su nakvyne). O gal iš tikrųjų tik rodos? Ir Radvanas su Sarbievijumi tik baubas? Ir ekskursijos senojon literatūron Renesanso, baroko keliais net be nakvynės vilioja? Norėčiau tuo tikėti. Nuoširdžiai. Tačiau yra kaip yra: daliai mokinių iš tikrųjų baisu – kaip ir jų mokytojams. Matomi ne platūs keliai, bet vingiuoti takeliai, siauri, gąsdinantys.
Klaipėdos „Aukuro“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos ekspertės Ritos KAIRIENĖS pamąstymai Lietuvių kalbos vidurinio ugdymo bendrosios programos tema – „Dialoge“.
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
AČIŪ!!! GAL VIS TIK KARALIUS SUSIPRAS, KAD JIS NUOGAS???
Labai poetiškas pritarimas programai. Nemalonu buvo skaityti,nes ne visi esam poetai. O kaip reikėtų suprasti DEDA, DĖJO? Nors kam klausti: matyt, autorė norėjo pasakyti,kad ŠMM DEDA ir DĖJO ant visų lituanistų. Bet kaip su liaupsinimu? Neišgėręs nesuprasi :)
Nekenčiu manipaliavimo,o jo vis daugėja mūsų kasdienybėje, todėl ir rašau. Cituoju autorę: “Ar BLOGA tai [senąją Lietuvos literatūrą] žinoti, išmanyti ir tuo didžiuotis? Nemanau, kad šis išmanymas NUSKRIAUS mokinius”.
Šlykščios manipuliacijos, nes nei vienas mokytojas lituanistas niekur nėra nei sakę, nei pagalvojęs, kad senoji literatūra – blogis, kad mes skiepydami kokį nors išmanymą skriaudžiame mokinius… Užtat autorė ėmė ir “pamiršo”, kad kalbame apie VISUS lietuvos vienuoliktokus ir dvyliktokus – tiek tiksliukus, tiek humanitarus, tiek lietuvius iš prigimties, tiek atvykėlius iš kitur, tiek augusius Lietuvoje, bet ne lietuvių šeimose. Jau net nekalbėkime apie kitakalbių TEISĘ puoselėti savąją tapatybę ir neveidmainiauti, bet ar jiems taip labai reikia norint studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose būtent senosios raštijos? Atsimenu vokiečių kalbos studijas senajame Vilniaus universitete, kur dėstytojas Jonas Kilius mus vertė skaityti senąja vokiečių kalba parašytus 19 a. tekstus – iki šiol tai prisimenu kaip nepakartojamą košmarą: kalba ir taip svetima, o čia dar ir šriftas kitas (gotikinis), ir žodžiai senoviški, ir gramatinės normos nešiuolaikinės. Ar to dabar mes sieksime bendra visiems 11-12 kl. programa? Ar svarbu tik tai, kad jos išmanymas nepakenks? O tai, kad pamokų skaičius ir laikas ribotas, – nesvarbu? Juk kai į programą kažką ĮDEDAME, kartu turime KAŽKĄ išmesti – tad ir išmetė programos rengėjai viską, kas šiuolaikiška, kas bent kiek siejasi su moksleivio patirtimi ar universaliais būties klausimais. Tarkim, ištreniruosim mokinius skaityti senuosius tekstus, patikrinsime šį mokėjimą egzaminu, bet ar tai rodys, kad moksleivis pasiruošęs studijuoti aukštojoje mokykloje – skaityti ir suvokti šiuolaikinius tekstus, modernius tekstus, ar jis išdrįs polemizuoti (juk išmoks tik garbinti ir šlovinti), ar jis suvoks šių dienų aktualijas, o gal mąstys 16 a. kategorijomis? Šiuo požiūriu programa tikrai NUSKRIAUDŽIA moksleivius ir jų mokytojus (mokyti to, kam nerandi pateisinimo, yra atgrasu.