Kur mūsų šventė?

Šventė įvyksta, kai širdis švenčia. Tačiau atsitinka taip, kad šventė atėjo, o širdis nesidžiaugia. Tada yra du keliai: pirmas – imituoti šventiškus jausmus, antras – gerti „džiaugsmo eliksyrą“ ir dirbtinai stimuliuoti smegenų malonumo zoną.

Padoresnė visuomenės dalis renkasi pirmąjį būdą. Sėdama prie vaišėmis nukrautų stalų ir sakomi gražūs, bet dažnai tušti žodžiai, šypsomasi nešildančiomis šypsenomis arba plaikstomasi į šalis ir bandoma įsiaudrinti.

Antrąjį būdą puikiai įvaldęs mūsų jaunimas. Per šventes alkoholis liejasi laisvai. Plačiai nuskambėjo internete išplatintas girtos merginos šauksmas: „Aš noriu šventę švęst…“ Reiškia, džiaugsmo eliksyro išgerta, o šventės net tada – kaip nėra, taip nėra.

Visuomenė į šį signalą sureagavo paprastai – pasijuokė, ir tiek.

Tačiau kur dingo šventė?

Dalintis ne tik džiaugsmu, bet ir kančia

Bažnyčia teigia, kad šventė neatsiejama nuo aukos. Tą auką mes suprantame vienpusiškai – paaukojai pinigų, o gera už tuos pinigus daro kiti. Parama skurstantiems irgi yra gerai. Juk kas nori atsidurti skurdžiaus kailyje. Tačiau Bažnyčia, tikriausiai, kalba apie kitokią auką, skirtą dvasiškai kenčiantiems žmonėms, kurie nebūtinai skursta. Visuomenė yra malonumų vergė. O kenčiantieji neva drumsčia nuotaiką, gadina šventę. Pasninko esmė yra ne Kūčių silkė ant stalo, vardan kurios gali atsisakyti padėti kaimynui, o ta, kad atsisakai valgymo malonumo, trokšdamas padėti tam, kuriam šiuo metu yra blogiau, kuris serga ar yra pažeidžiamas.

Pastaruoju metu jauni kunigai pradėjo linksmintis naktiniuose klubuose. Jie atkerta: „Dievas yra ir ten.“ Dievas yra ir „bomžynuose“. Tačiau čia niekas jo neieško, net ir kunigai, nors tokia turėtų būti jų originalioji pareiga. Bažnyčios stovi puošnios ir didelės, deja, tikėjimas mažėja.

Niekas nepaneigs, kad religija ar religinė filosofija žmogui reikalinga. Pastaruoju metu eksploatuojama dainininkės Irmos galimos vagystės istorija. Tai tarsi mūsų visuomenės įpročių vogti vėliava. Vagiama visur (mokyklose, parduotuvėse, ligoninėse, gatvėse), tik apie tai garsiai nekalbama, nes, atseit, žema. Vogti reiškia norėjimą pasisavinti kažką, ko neužsidirbai, atimti iš kito dėl savo „asmeninės laimės“. Reiškia, žmogus nori tik imti, o ne dalintis. Ar tai nėra netikėjimo nemirtinga siela pasekmė – devizas: „Jeigu gyvenu tik vieną kartą, reikia iš gyvenimo stverti viską, kas įmanoma.“

Ką myli Dievas

Visažinystė – sunki kunigų luomo liga. Kartais, atrodo, ja serga ir visuomenė. Kas bus prezidentas, kam duoti valstybės rentą, o kam ne, šalyje buria visokio lygio ekstrasensai, astronomai, miškų raganiai. Nereikia menkinti sensatyvių, energiškai jautrių žmonių misijos, tačiau ar vis dar savo galva sprendžiame, kaip elgtis toje ar kitoje situacijoje, ar paveikti minėtų žiniuonių visažinystės.

Iš šventiniuose televizorių ekranuose kalbančių turtingų ir sėkmės sulaukusių žmonių galima išgirsti, kaip Dievas juos myli ir kaip apdovanoja. Gal jis nemyli mergaitės, kuri į pamokas ateina išsimiegojusi šuns būdoje? Gal ji bloga? Kiekvienam skirtas skirtingas likimas, tad gaila, kad tie, kuriems jis pasitaikė lengvesnis, jaučiasi esą kažkuo pranašesni.

Moralinės nuostatos yra išmokstamos ne iš šventraščio, o iš to, kaip elgiasi aplinkiniai. Taigi kokį pavyzdį rodysime, tokią turėsime ir jaunąją kartą. Labai graži mokyklų akcija prieš šventes aplankyti senelių, vaikų globos namus, nuteistuosius. Ir tiesiog su jais pabūti, parodyti, kad ir jie yra visuomenės dalis.

O religija tarp jaunimo nepopuliari. Pats Kristaus mokymas per 2 tūkstančius metų apaugo interpretacijomis. Reikalą pagadino ir tai, kad po nepriklausomybės atgavimo tikybą mokyklose dėstyti galėjo žmonės, vos pusę metų palankę tikybos kursus. Bažnyčia, uoli visuomeniniuose, materialiniuose dalykuose (nurodanti, kokius politikus reikia rinkti, kurį prezidentą laidoti pagal apeigas), pamiršo, – kaip, beje, ir mokykla, – tikrąją savo misiją – dvasinę žmonių transformaciją, dvasios ugdymą.

Proto be moralės fabrikas

Dabartinė mokykla yra proto kalykla. Čia neugdoma asmenybė. Mokiniai supranta – žinios čia reikalingos labai konkrečiam tikslui – karjerai. Kiek tos žinios praktiškos, kitas klausimas, bet koks skirtumas, jei saujelei jos gali atverti duris į sotesnę ateitį. Kam reikalingos žinios be moralės ugdymo? Jomis galima įgyti turtą be darbo, patirti malonumus be suvaržymų (seksualinių nusikaltimų banga), kurti politiką be moralės ir principų, valdžią be sąžinės (įstatymai nedraudžia – vadinasi, jie teisesni už žmogaus mentalitetą).

Mokytojas užsiėmęs su gabiomis proto mašinomis – tik spėk joms ruošti papildomas užduotis, kitaip išsitrauks kortas. Tuo tarpu – kadangi klasės perpildytos – koks trečdalis mokinių taip ir lieka neišmokę skaityti.

Mokytojai seniai bando atkreipti dėmesį į perpildytas klases, kad į jas sukišti nevienodų poreikių ir gabumų vaikai. Atsakoma, kad kitose Vakarų valstybėse jos tokios pat didelės, tad nėra ko skųstis. Tačiau tuo pat metu tvirtinama: vakarietiškosios mokymo programos neva prastesnės už gana sunkias lietuviškas.

Norima nušauti abu naujametinius zuikius – kuo mažiau mokytojų „aptarnaus“ daugiau mokinių, tuo labiau bus sutaupyta jų atlyginimams. Tuo pat metu puikiai sukasi pirmūnų gaminimo aparatas.

O tas trečdalis, nemokantis skaityti, atsiduria profesinėse mokyklose. Pagal bendrąsias programas toliau analizuoja, interpretuoja. Ir ką su jais daryti? Skaityti mokomasi ne per paskutinius metus mokykloje. Juokingiausia situacija atliekant egzamino teksto suvokimo užduotį, kai skiemenuojantis mokinys turi atskleisti filosofines teksto gelmes ir atsakyti į 20 klausimų. 2013 m. lietuvių kalbos egzaminas bus tik valstybinis, taigi užduotys dar sudėtingės.

Ką daryti mokyklose

Prioritetas turėtų būti moralus protas, o ne iškaltos žinios.

Mokyklose literatūros, dailės, visuomenės istorija dėstoma chronologiškai. Nutiko taip ir šitaip, ir viskas. Nenuostabu, kad kai kurie mokiniai pradeda maištauti. Nes kam reikia įsisavinti įvykių seką, jeigu nėra galutinio rezultato – suvokimo. Kodėl per pamokas visais aspektais nepaanalizuoti, kokios žmonijos ar atskiros tautos mąstymo klaidos vedė prie moralinių nuopuolių ar kataklizmų. Juk ne žmonės ar įvykiai išprovokuoja karus, o mąstymo klaidos.

Kas svarbiau: kuriais metais S.Nėris pasirašė popieriuje, pasmerkusiam visą tautą kančioms, ar kodėl ji taip pasielgė? Gal jai buvo būdinga mūsų tautos liga visur būti pirmiems, išaukštintiems, pastebėtiems? Kokiose visuomeninėse plotmėse pasireiškia panašūs sindromai? Kokie tokios veiklos rezultatai? Pati S.Nėris paskutinius gyvenimo metus praleido kamuojama savigraužos ir savigailos.

Švęsime išsigydę

Turime daug reiškinių, kurie yra vienas su kitu susiję ir yra mūsų mąstymo bei veiksmų rezultatas. Tačiau visuomenė mąsto fragmentiškai arba visai nemąsto, nes mąstyti jos niekas nemokė. Ir kodėl stebimės, kad ji nepilietiška. Kad ji galėtų pareikalauti, pirma turi suprasti, kas vyksta. Kiekvienoje gyvenimo srityje yra vis dar neįvertintų reiškinių. Argi normaliam protui atrodo logiška, kad didžiausias tūkstantines rentas už sportinę ir nesportinę veiklą gauna niekuo su valstybiniais nuopelnais nesusiję žmonės, o motina su penkiais sergančiais vaikais priversta gyventi sugriuvusioje daržinėje.

Tai iš kur tas šventės džiaugsmas gali atsirasti, jei taip elgiamės vienas su kitu ir – baisiausia – ramybės dėlei visa tai pateisiname. Kai skauda pirštą, net ir mažiausiąjį, ar visas likęs kūnas gali jaustis laimingas?

Atviras klausimas: kodėl esame „užvaldyti“ stiprių, gražių, ryškių, skandalingų, o ne moralių ir išmintingų asmenybių?

Regina ORŽIKAUSKIENĖ, lietuvių kalbos mokytoja