„2011-ųjų vaikai jau auga ir bręsta kitokioje realybėje ir jos neigimas prilygsta sąmoningam, globaliai nulemtam lietuvių tautos kultūriniam nykimui“, – svarsto Vaida Paulauskaitė. Autorė ragina inicijuoti lietuvių kalbos, kultūrinio ir literatūrinio raštingumo reformą.
<…> 1990 m. JAV garsiai prisipažino visais savo publikuotais „America 2000“ reformos tekstais: esame mažaraščių tauta, esame pasmerkti tapti kultūriniais analfabetais, jei nieko nedarysime.
Ar ne tokioje pat situacijoje šiandien esame ir mes? O gal išties verta pradėti nuo buities, nuo masinės popliteratūros ir kultūros reiškinių, kad parodytume ir kitus klodus? Tik klausiu – atsakymo tikrai šiandien dar nežinau…
Žinau ir tikiu tik tuo, kad reikia vėl naujo – XXI amžiaus – požiūrio į gimtosios kalbos ir literatūros bei kultūrinio raštingumo ugdymą. Mūsų vaikams reikia pradėti mokytis gimtosios kalbos žodžių.
Ar kas yra atlikęs lietuvių mokyklų moksleivių aktyvaus žodyno tyrimus? Negirdėjau apie tokius. Tačiau girdėjau japonę ir turką kalbant lietuviškai po 2 metų gyvenimo pas mus stebėtino leksikos turtingumo ir gramatinio taisyklingumo pavyzdžiais.
Kai kas man gali paprieštarauti: pasižiūrėkit į LRT transliuojamus „Tūkstantmečio vaikus“, – nejau jie nėra mūsų moksleivijos žiedas? Aš nekalbu apie žiedą, aš noriu kalbėti apie bendrą lietuvių moksleivijos humanitarinio išsilavinimo lygį.
Aš baigiau tarybinę mokyklą, bet kai aš kartu su tais LRT „žiedo brolijos“ dalyviais, kurie šiandien lyg ir super lietuvių moksleivijos atstovai, atsakinėju į jiems pateikiamus klausimus, džiaugiuosi, kad įgijau tikrai gerą tarybinį (nebijau šio žodžio) bendrąjį humanitarinį išsilavinimą, ir jis tikrai ir šiandien yra man tas „bendrasis išsilavinimas“. Mano karta ir XXI a. dar turės jėgų paliudyti: mes lietuviai ir vis dar – ČIA. Mes – tai ne vien krepšinis, bet ir K.Donelaitis, mes – tai vienas seniausių Europoje universitetų Vilniuje, pas mus kūrė A.Mickevičius ir J.Baltrušaitis, mes – tai pasaulio matematikas J.Kubilius, mes – tai kabalisto Vilniaus Gaono liudijimai, mes tai – S.Sondeckis, V.Noreika, G.Rinkevičius, R.Adomaitis ir J.Cheifecas ir daugelis daugelis kitų savo profesiniuose menuose.
Ar gebės tai paliudyti tie, kurie įgis brandos atestatus per artimiausius 10 metų? Ar gebės skirti A.Maceiną nuo A.Macijausko? Sakysit: tegul bent ta mažuma iš „žiedo brolijos“ paliudys. Tai kodėl mažumos liudijimų nepakako gerokai stipresniems britams?
Visas Vaidos PAULAUSKAITĖS straipsnis – „Dialoge“.
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
O jetau, jetau, palaukit truputuką, na nors metelius. Įvykdysime visas reformas, viską padarysime, tik ne taip greit. Dar šitąją, naująją, su visom atnaujintom programom pribaigsim, tada jau pirmyn.
Pritariu straipsnio autorei, turime stengtis mokinius priartinti prie literatūros, ir visi būdai tinka. Kas ką besakytų, vis tiek manau, kad mokiniai domėsis literatūra, kai jam bent truputėlį aktualios kūrinio problemos. Jei nebūtų Just. Marcinkevičiaus ,,Mažvydo”, kažin ar pats Mažvydas su savo Katekizmu ką nors sudomintų ir kas jį prisimintų… Skubama išleisti naujas chrestomatijas( net Just. Marcinkevičius tapo Mindaugu!),o kūrinių ekranizacijomis, video įrašais niekas nesirūpina. Kas kad įtaigiau – juk nepelninga.
Jau seniai reikėjo knygas ir chrestomatijas pakeisti filmais. Juk dabar visuomenė yra ne rašto, bet vaizdo visuomenė. O mes dar vaikus kankiname lietuviškomis knygomis.
žmonės, nesinervinkim, reformos (kaip ir ministrai) ateina ir išeina, o mokytojas pasilieka…kiek jau tų reformų per savo gyvenimą matėme, nė išvardint negalima, betgi dirbame sau kaip dirbę: viskas praeina, ir šitai praeis…
Man labai patiko straipsnis. Ačiū.
Man taip pat labai patiko. Tarsi ir mano mintys užrašytos.
Dabartinė mokykla yra orientuota į gerus rezultatus (kurie daugumoje mokyklų dėl šventos ramybės “padirbami”), o ne į mokymą.Kai kurie mokytojai, kad egzaminų rezultatai būtų geresni, visus metus ir ruošia jiems, apeidami pačią literatūrą, kurioje daug nereikalingo balasto – neįdomios mokiniams teorijos.Lietuva- kaimų kraštas, kur gaivūs sąmonės pakilimo vėjai nepučia. Todėl vaikams, atėjusiems iš girtuokliaujančių ir skurstančių šeimų, filosofiniai tekstai taip pat toli, kaip Tarybų Sąjungai toli buvo komunizmo idėja.Žinome, kad lietuviai mano, jog jie yra svarbiausi pasaulyje, bet nereikia taip perkrauti kurso tokia gausybe reikšmingų ir mažiau reikšmingų kūrinių ir tokiu kiekiu teorijos.Kad ir kaip norėtume iš jaunuolių “padaryti” profesorius, klausimas, kiek gyvenimui reikia tų profesorių.Anot kolegės: po vedybų atsikrausčiusi į kaimą pas uošvius, pasijuto, kaip Žemaitės “Marčios” Katrė. Prisiminusi, kaip baigėsi Katrei, ji kuo skubiausiai išsikraustė iš kaimo. Taigi, gal reiktų grįžti prie kūrinių, atspindinčių ne tik didmiesčių gyvenimą.Gal taip pakelsime ir periferijos sąmoningumą. Juk Seimo politika jau parodė: kai nepirmarūšiai ir neveisliniai atmetami, grietinėlei irgi nekas.
Blogai, kai mokinių energija, protas išnaudojama blogiems sumanymams – reformoms. Kiekvienas politikas, atėjęs į bendrojo lavinimo mokyklą, verčia viską “aukštyn kojom”. Štai, ministras Gintaras, nespėjo užaugti, subręsti, įgyti patyrimo, žinių, jau vykdo ugdymo įstaigų pertvarkas. Sugrįš iš Amerikos kitas studentas, vėl vers “aukštyn kojom” mokyklas ir darželius. Mokiniai neįgyja mokslo pagrindų, savarankiško gyvenimo įgūdžių, nemokomi abstrakčių dalykų, o tik griauti, naikinti, plėšyti. Skaudu.
,,Dabartinė mokykla yra orientuota į gerus rezultatus, o ne į mokymą.”