Metas kelti kultūrinę revoliuciją

<…> Spartus globalizacijos procesas, viesulu į savo verpetą įsukęs ir Lietuvą, jokiu būdu nesuteikia mums teisės susiniveliuoti ir tapti vien globalizacijos produktų vartotojais. Atvirkščiai, pasauliui save privalome pateikti per savo tautinį kultūrinį unikalumą, nes tik tada būsime pasauliui įdomūs ir tik tada pasaulis mus priims kaip pagarbos vertus partnerius.

Ugdymo procesas negali būti atsietas nuo kultūros dalykų, todėl keista, kad šiais reikalais rūpinasi dvi skirtingos ministerijos, o esant tokiai padėčiai, anot liaudies išminties, dažnai kairė nežino, ką daro dešinė. Moksleivių kultūrine veikla rūpinasi tik ŠMM, o Kultūros ministerijai ši veikla nė motais. Jaunimo kultūriniuose renginiuose nėra bendro suinteresuotumo renginių kokybe, dėl to dažnai prasilenkiama su žmogiškąja ir pedagogine etika, o tai žlugdo galimybę atsiskleisti talentams. Valstybinės šventės organizuojamos pilkai, liūdnai, neįdomiai, pagal pasenusius scenarijus. Šventė turi būti patraukli, linksma, į ją jauni žmonės turi rinktis savo noru, o ne dirbtinai sukviesti ar suvaryti. Jokios ilgos kalbos, pamokslai, deklaracijos neišugdys patriotizmo, jeigu valstybė pakankamai nesirūpins savo žmonėmis.

Jau mokykloje būtina sudaryti visapusiškas galimybes atsiskleisti moksleivių kultūrinei orientacijai ir individualiam asmenybės unikalumui. Į šį procesą kaip lygūs partneriai galėtų įsitraukti rašytojai, dailininkai, kompozitoriai, kiti kūrybiniai darbuotojai. Gal tada formaliojo švietimo pamokos įgautų tikrą turinį – ne vien formą. Tačiau tam reikalingas glaudus abiejų ministerijų bendradarbiavimas, o gal netgi susiliejimas.

Visas Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkės Jūratės VOLOSKEVIČIENĖS straipsnis – „Dialoge“.