Visuotinės krepšelizacijos buldozeris nesulaikomai važiuoja per Lietuvą, be pasigailėjimo triuškindamas mokymo įstaigas. Už buldozerio vairo šiuosyk liberalusis Gintaras Steponavičius…
<…> ŠMM vadovų kompetencija nesiekia nė abiturientų lygio. Mat ŠMM valdininkai nesugeba nei bent minimaliai prognozuoti, kaip ateityje vystysis Lietuvos ūkis, mokslas ir kultūra, nei nustatyti visas tas prognozes atitinkančių aukštojo mokslo prioritetų. Todėl abiturientams įteikiami studento krepšeliai tuo tarsi teigiant: mes nieko neišmanome, todėl spręskite jūs, kaip nuspręsite – taip ir bus.
Taigi abiturientai faktiškai aklai, pasikliaudami savo tik emocijomis pagrįsta nuojauta ir trumpalaikėmis madomis, neša savo krepšelį į universitetus ir tokiu būdu lemia, kokia kryptimi turės keliauti ir visa Lietuva.
Ar tokia valstybės strategija teisinga, ar ji protinga?
Visas Vytenio PAULAUSKO straipsnis – „Dialoge“.
Ieškau duomenų ...
aišku, kad neprotinga ir nenaudinga valstybei jeigu ją įsivaizduosime, kaip ūkinį vienetą, kaip save gerbiančios tautos gyvenamą teritorija. Aišku, labai neprotinga jei ateityje įsivaizduojame LR, kaip ekonomiškai išsivysčiusią kultūringą valstybę. Tokiu atveju reikėtų galvoti kokių specialistų ir darbininkų reikia LR valstybei ir iš valstybės biudžeto finansuoti būtent tų specialybių studijas ar net profesinį mokymą. Dabar visiškai neaišku, kam LR reikia tūkstančių teisininkų, verslo vadybininkų ir t.t. O norinčiam tapti staliumi galima šio amato pasimokyti Prancūzijoje… Tačiau kadangi LR valdžiai, o tuo pačiu ir ŠMM ta Lietuva yra giliai “dzin” ir jie suka visokius savo asmeninius ar grupelių “projektus” o kartais tiesiog primityviai “Chaltūrija” norėdami “pasidaryti tūkstantį, dešimtį tūkstančių, milijoną ar kelis (eurų, dolerių litų)tad jiems patiems asmeniškai tai yra naudinga. O ta Lietuva? Praskolinta, išvogta ji greitai taps normalia trečiojo pasaulio šalimi nes tvirtai žengia į tą pusę. Tad reikia vogti kiek įmanomą, o po to dingti iš jos – toks, manau daugumos val;dininkų ir politikų tikrasis tikslas.
pasirodo, kad tos nacionalines švietimo į domybės jau niekam nebeįdomios. Š… malimas tapo kasdienybe, o mokytojams iškilo aktuali problema – ar jie patys išgyvens ateinančius metus LR?
Visa tai jau buvo aišku paleidžiant krepšelių sistemą. Ką čia dabar diskutuoti? Tik vis atsiranda papildymų: tai skiriama vietų muzikams, tai teologams ir taip vėl judama į pradžios tašką.