Nebūna pusės nuoširdumo

<…> Seniai seniai vienos šalies karalius sugalvojo savo krašto žmonėms parodyti nuoširdumą. Jis ne kartą girdėjo, kad žmonėms nepatinka aukštose pilyse užsidarę karaliai, tik su sau lygiais bendraujantys, tik sau lygiems karališkas pramogas pasiūlantys.

Įsakė karalius parengti šimtą statinaičių karališko midaus, susikrovė jas į karietą ir šventadienį nuvažiavo į vieną mažą šalies miestelį. Karaliaus šaukliai sukvietė žmones į aikštę, karalius kiekvienam atėjusiajam po statinaitę midaus davė. Valdovas buvo protingas, jis žinojo, kad nuoširdumą reikia parodyti kiekvienam žmogui, o ne visai miniai. Žmonės džiaugėsi, stebėjosi, kai kas čia pat neiškentęs išgėrė karališko midaus.

Kol karalius šnekučiavosi su miestelio gyventojais, prabėgo gal valanda, gal dvi. Susiruošė karalius namo, į savo pilį, važiuoti, bet pamatė ateinant du žmones, didžiuliu buteliu nešinus. Priėjo žmonės prie karaliaus ir sako: „Tu, karaliau, mus pradžiuginai ir nuoširdumu, ir vaišėmis. Norime tau atsilyginti tuo pačiu. Štai atnešėme tau stipraus gėrimo, kurį mes patys esame įpratę gaminti ir gerti. Nepasididžiuok, išgerk su mumis!“

Pažvelgė karalius į drumzliną skystį, pauostė ir suprato didelę klaidą padaręs: negali jis būti tik šiek tiek nuoširdus – turės dabar tą velnio gėrimą gerti… Ir bus po to jis jau ne karalius, o tik žmogus iš mažo miestelio, mažiems darbams pašauktas, gyvenimo vilties butelio dugne ieškantis.

Visas Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktoriaus Bronislovo BURGIO straipsnis – „Dialoge“.

www.burgis.lt