<…> Kodėl programos tobulinamos, o rezultatai blogėja? Svarbiausia, ko negaliu suprasti: reikalavimų, kad mokytojai sudarytų metų ir kitokius planus, integruotų mokomąją medžiagą, jeigu programa neteikia tam tinkamo pagrindo. Ir dar ugdyti kompetencijas, kurių vieni nesupranta, kiti mano suprantantys, bet kiekvienas savaip.
Žinoma, mokymą reikia tobulinti. Jį atnaujinant nauji terminai gali padėti, gal net būtini. Bet ar reikia iš kitos kultūrinės erdvės ar iš kitų vartosenos tradicijų į programą mechaniškai perkelti terminą, kuris mums nepadeda siekti sistemiškumo, darnos ir tik kelia sumaištį? Juk jau ne vieni metai, kai jį stengiamasi įdiegti tobulinant programas, bet nesėkmingai, nes vėl prireikė jas keisti, vėl atnaujinimai…
Užsienio edukologija kinta, plėtojasi. Nekompetentinguosius, kokius žioplius, derėtų šviesti, supažindinti su naujovėmis. Antai Vakarų pedagogikoje radosi konstruktas outcomes. Jį reiškiantis terminas galėtų būti pravartus siekiant tiksliau perprasti kai kuriuos mokymo aspektus. Lituanistams gal būtų įdomu, kad užsienio edukologijoje šalia iš psicholingvistikos atėjusių sąvokų language competence ir language performance jau vartojamas terminas language activity. Galbūt jis galėtų konstruktyviai praturtinti mūsų itin kuklią kalbos didaktikos teoriją, atvertų erdvę platesniam požiūriui į kalbos ugdymą.
Bet ar reikia tuoj viską galvotrūkčiais brukti į programas? Naujovės turėtų būti nuodugniai aptariamos, dėl jų diskutuojama, jas turėtų patvirtinti mokyklos praktika, o ne kokie pseudoeksperimentai. Antraip turėsime tai, ką dabar turime: nuolatinį programų tobulinimą ir vis blogėjančius rezultatus.
Šitie mano samprotavimai gal primityvūs, gal daug ko nežinau, nesuprantu, klystu. Kompetentingieji gal paaiškintų. Aš mat neturiu kompetencijų: ėjau mokslus, kai dar jų neugdė.
Visas Zitos ALAUNIENĖS straipsnis – „Dialoge“.
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
Sakiau ir sakysiu: vaikus mokysiu skaityti, rašyti, skaičiuoti, piešti, dainuoti, šokti, mąstyti, gražiai reikšti gražias mintis, bet NIEKADA NEUGDYSIU JŲ (MOKINIŲ) KOMPETENCIJŲ.
Kai aš ėjau mokslus, man kompetencijų irgi niekas neugdė. Nepaisant to (o gal kaip tik dėka to:) moku ir skaityti, ir rašyti, ir suvokti, ką perskaičiau, ir skaičiuoti. Ir žmogų suprast, užjaust, padėt, kiek sugebu moku, ir ką gerbt, o ko ne žinau. Žinau ir tai, kas slepiasi po viešai matomais ir girdimais dalykais. Suvokiu pasaulio tvarką – kiek aplamai ją galima suvokt, čia jau kiekvienam savo. Viena laimė, kad mane mokė, o ne kompetencijas ugdė.
jei prisimenate – mokytojo darbo aprase tokio tikslo – mokyti mokinius is viso nera. Tad ugdykit kompetencijas ir neinkškit – dar ko mokytis užsigeidėte? Neleis LR valdžia, o ypač ŠMM
jei tik sąvokose būtų bėda…. o gal patogu bėdą joms suversti?
Iš sąvokų surenkami sakiniai. Štai UPC vykdomo (gal jau įvykdyto – net nesidomėjau: pradėtas 2009 m. kovo pabaigoj) projekto pavadinimas: “Standartizuotų mokinių pasiekimų vertinimo ir įsivertinimo įrankių bendrojo lavinimo mokykloms kūrimas”. Puikus sakinys, ar ne? Ir sugebėk taip suregzti mintį, kad neaišku, kas turima galvoje:
1) ar “standartizuoti mokiniai”?
2) ar “standartizuoti pasiekimai”?
3) ar “standartizuoti įrankiai”?
Tegul bus, kad turėta galvoje ne “standartizuoti mokiniai”, o “standartizuotų pasiekimų” “standartizuotas vertinimas”. Tada “standartizuotam vertinimui” reikia “standartizuotų įrankių”. O kaip atrodys tie “standartizavimai” realiame gyvenime? Tarkime, kad iki kaulų smegenų persiimu tais “įrankiais”: ar nuo to pagerės mano darbas ir mokinių žinios bei kitokie jų išmanymai?
Net tokie projektų pavadinimai jau atstumia nuo “naujovių”.
Kompetencijos – terminas, kuris visai netinkamas. Ji naudoja visiski veplos savo durnumui pridengti
Paskaitykim kolegų komentarus ir suprasime, dėl ko blogėja rezultatai. Nepanašu, kad mokytojai nori mokyti vaikus jų gyvenimui ir ateičiai. Akivaizdu, kad patys nori patogiai “išplaukti” ant savo seniai susiręstų plaustelių. Juk rezultatai dėl to ir blogi, kad užsispyrę nemokome (turiu galvoje mus, lietuvių kalbos mokytojus) to, ko mokiniui reikia šiandieną, ko moko pažangiausios valstybės, kurių mokinių rezultatai geri. Žinoma, tai, kad programas tenka keisti, pvz., dėl viceministro įgeidžių ar dėl kurių nors ponių pasenusių ir neišsipildžiusių svajonių – tai bėda. Mokytojų tuomet laukia vargas. Apie vaikus, bet kuriuo atveju, niekas beveik negalvoja. Įdomiausia, kad šį kartą labiausiai kentės ne “užsispyrusi senoji karta” (čia aš truputį hiperbolizuoju, nes visų neraginu į vieną katilą subrukti su vienodomis kortelėmis ant kaktos), o tie, kurie nori suprasti dabartį ir padėti vaikams joje gyventi. Sunku susitaikyti, kai už vairo tie, kam kompetencijų nereikia (čia jau ne apie pedagogus, o apie naujuosius vadybininkus).
Pamenu ANUO METU buvusius brandos egzaminus: jau dešimtoje klasėje žinojau, ką reikės žinoti ir mokėti per egzaminus. Ramiai ruošiausi. Juos išlaikiau. Išlaikiau stojamuosius institutan, jį baigiau labai gerai. Ir dabar nesijaučiu bukagalviu. Kiekvienam laikmečiui – savi reikalavimai. Tik galvoju: ar žino dabartiniai vienuoliktokai, kas jų laukia egzaminų metu? Kas kaltas, kad dažnas abiturientas neparašo sakinio be klaidų? O gal kaltų neieškokime, o bandykime atrasti priežastis. Kodėl lituanistų padangėje uraganai, škvalai ir visokios vėtros? Kiek tos Lietuvėlės žemėlapyje – ir tokia velniava. Darykit, ką norit su manim, bet mano visos akys nukreiptos į Vilnių – čia gimsta ugdymo programos ir REIKALAVIMAI EGZAMINAMS.
Bet – visko pagrindas yra pradinės klasės ir po jų einantis “karštasis” paauglystės laikas. Būtent čia sėdi klasėse po 30 ir daugiau įvairiausių vaikų… (Ir t.t.).