<…> „Šiandien bendra krašto tvarkymo tendencija dažniau kelia sumaištį nei pasitikėjimą“, – kalbėjo konferencijoje S.Jurkevičius (prelegentas gvildeno klausimą, kaip reikėtų ugdyti savo istorija ir tapatybe besididžiuojančią jaunąją kartą). Ypač pasitikėjimą savo valstybe, pasak istoriko, silpnina valdžios negebėjimas arba net nenoras spręsti esmines šalį kamuojančias problemas.
Tačiau nykoka šiandienos politinė tikrovė esanti tik viena istorijos pusė. „Mokytojas privalo turėti stiprybės jaunimui ne tik parodyti tokios tikrovės dvilypumą, bet ir įkvėpti tikėjimą, kad visa tai galima pakeisti… Turime sugebėti suprantamai mokiniams išaiškinti, ką gali padaryti žmonės, kai susitelkę stoja ginti bendro reikalo. Paaiškinkime, kas sudarė savanorių kariuomenę, apgynusią Lietuvos laisvę 1918–1920 m., kas buvo tie žmonės, kurie išėjo į miškus kovoti už savo tėvynę, kas rinkosi prie parlamento ginti visų mūsų siekio gyventi dorai ir savarankiškai. Paaiškinkime, kad laisvoje valstybėje, kurią sukūrėme visi, privalome būti tikraisiais šeimininkais. Padėkime mokiniams suvokti, kaip svarbu turėti kilnius siekius ir padoriai elgtis. Išdrįskime pasakyti, kad pasiturinčiai gyvenančiam piliečiui yra nepadoru iš savo vargstančios valstybės reikalauti rentos ir kompensacijų“, – jaunimo patriotinių jausmų ir tautinės savivertės ugdymo gaires brėžė pedagogas.
Pasak S.Jurkevičiaus, reikia sugebėti parodyti mokiniams žmogaus vertę ir galią istorijoje. „Turime atvirai paaiškinti, kas ištiko valstybę, kad joje buvo nesugebama sąžiningai tvarkytis. Abiejų Tautų Respublika, kurioje šiandien madinga ieškoti pavyzdžių mūsų realijoms paaiškinti, akivaizdus bajorų nenoro peržengti savo siaurus interesus liudijimas. Gražiais žodžiais tėvynės meilę aukštinęs prezidentas A.Smetona paliko Lietuvą taip ir nesugebėjęs pasakyti prasmingo ar bent paguodžiančio žodžio tėvynainiams. Sovietiniai metai apskritai iškreipė pasaulio suvokimą, o puoselėjamos tariamosios vertybės išvirto į pačias blogiausias savybes – jos ypač suklestėjo atgavus laisvę“, – įvairius mūsų istorijos momentus priminė bei galimus jų auklėjamuosius aspektus dėstė mokytojas.
Visas straipsnis – „Dialoge“.
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
„Atsvara pliuškių visuomenės ugdymui ar augimui yra sudominimas arba parodymas, žmogui savaime turi būti smalsu žinoti. Jūsų rankose yra skatinti smalsumą, skatinti žinoti ir norą būti žmogumi, ne kvailiu, ne pliuškiu, tai yra asmens ugdymo ir augimo pamatas“, – sakė V.Landsbergis.
Kas yra “pliuškių visuomenė” ir kas ją ugdo?
Aš neįsižeidžiau. Aš neugdau. Aš mokau savo dalyko.
ka jau čia beparodysi… Juk visu pirma paciam reikia būti… O kiek dabar pačių mokytojų tiki lR valdžia? 00001 proc? Žmonės griebiasi šautuvo kai padėtis visai beviltiška ir mirčiai tėra viena alternatyva. Dabar stipriam ir aktyviam daug paprasčiau išvykti į ES, JAV, Australiją ir tapti pasaulio piliečiu. LR, mano nuomone pasmerkta. Po kokių trisdešimties metų jos nebeliks.
Pliuškis propysorius galėtų jau eiti pogulio. Įkyrėjo savo nusikalbėjimais.
Istorija yra gyvenimo mokytoja,o gyvenimas yra istorijos mokytojas.Mokinį patriotu padarys ne mokytojas, nors jis ir išsinertų iš kailio arba nusivilktų visus apdarus.Lietuvos istorija rodo,kad tauta susitelkia,kai jai gresia pavojus,o vėliau išsigimsta.Prisiminkime Maironį,aprašiusį lietuvius,pardavusius sąžinę,ir kitus laikotarpius.Kuo stipresnė priespauda,tuo ilgesnis darbo iš idėjos periodas.Knygnešiai,savanoriai,disidentai…Kai išorinis pavojus negresia,tada lietuviai parodo savo tikrąjį veidą.Reikėtų,kad kultūros antropologai panagrinėtų šį fenomeną.Bet gal lietuvoje tokių nėra?
Tikras tikrovės dvilypumo pavyzdys, kai už tas ,, vertybes ” net tikybos mokytojos gali susirinkti iš kiekvieno vaiko po 50 litų,atseit paruošimą-nei kasos čekio, nei aparato, nei sutarties, tuo tarpu net projektų vadovams reikalinga autorinė sutartis, kitiems patentai.
Pardavė sąžinę bažnyčios tarnai, valdininkai, visi, kas gali plėšia- apie kokias vertybes dar galit postrigauti?
Visur reikalingos avelės ir avinėliai- durną lengviau mulkinti.