Keletas pastabų apie lietuvių kalbos
vidurinio ugdymo programos projektą
Nuo 2011 metų rugsėjo pagal atnaujintas vidurinio ugdymo programas mokysis visi Lietuvos XI–XII klasių moksleiviai, tad šiuo metu programų projektų aptarimas yra vienas svarbiausių švietimo bendruomenės klausimų. Į svarstymus įsijungė mokslininkai, švietimo politikai, mokytojai, moksleiviai, jų tėvai ir šiaip visi neabejingi piliečiai, tačiau labiausiai suinteresuoti ir susirūpinę yra mokytojai. Ypač gimtosios kalbos.
<…> Lietuvių kalbos programa jau bus bendra visiems: ir lietuviškoms, ir tautinių mažumų mokykloms. Šitaip, sakoma, bus sudarytos visiems vienodos sąlygos ugdytis kultūrinę kompetenciją ir lietuvių kalbos gebėjimus, reikalingus būsimoms studijoms ir profesinei veiklai.
<…> Programą sudaro dvi struktūrinės dalys: kalbinis ir literatūrinis (kultūrinis) ugdymas, tačiau pagal seną ir kažkodėl nediskutuotiną praktiką tokie skirtingi mokomieji dalykai mokykloje tampa vienu – lietuvių kalba. Be to, naujoji programa į lietuvių kalbos kursą įterpia dar ir plačiausia prasme suprantamą kultūrinį ugdymą – istoriją, muziką, dailę, tikybą, etiką, teatrą, filosofiją, kitakalbę literatūrą ir pan.
Kas galėtų paaiškinti, kuo pagrįsta programos rengėjų idėja į lietuvių kalbos programą sudėti M.Paco, E.Pliaterytės, M.K.Čiurlionio, J.Lukšos-Daumanto, V.Orvido, mons. K.Vasiliausko – žmonių, neturinčių nieko bendra su literatūra ar kalba, – asmenybių studijavimą? Ar tai atsakas į šįmet ministerijos paskelbtą iššūkį – sumažinti mokomųjų programų apimtis 30 proc.? Ir privalomų autorių skaičius, lyginant su dabartine programa, ženkliai išaugo – buvo 27, tapo 35…
Kodėl ministerijos iššūkiai visada taikomi tik mokytojams? Kodėl tik jie – kaip kokie pasakų herojai – turi įveikti vis sunkesnes ir sudėtingesnes užduotis: sudominti mokinius tuo, kuo nė patys nesidomi, plečiantis programoms mažinti mokinių mokymosi krūvį. Programa pateikia tik žinias, o mokytojas privalo ugdyti gebėjimus ir kompetencijas. Tik mokytojas priverstas sukti galvą, kaip suderinti nesuderinama – bendrąją programą ir egzamino reikalavimus…
Visas lietuvių kalbos mokytojų eksperčių Reginos DILIENĖS ir Violetos ŽEBRAUSKIENĖS straipsnis – „Dialoge“.
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
Ir dar, su tokia privalomąja lektūra išvis atbaidysime mokinius nuo gimtosios kalbos pamokų. Be kita ko, man jau gėda darosi prieš kitų dalykų kolegas, nes lietuvių kalbą (kaip mokomąjį dalyką)absoliučiai visur lydi visokios nesąmonės ir absurdai…
Vadovaujamasi logika: jei man reikia vieno kirvio – visada prašau penkių: du tikrai gausiu. Kuo daugiau autorių bus privaloma, tuo didesnė tikimybė, kad bent keletą paskaitys…
Su nemeile susiduriame vos ne kiekviename žingsnyje. Štai, D apklausa dėl pamokų skaičiaus direktoriams: juk rezultatai atspindi tikrą mokytojų ir direktorių tarpusavio “meilę”… Ar keičia esmę (bet kuria prasme), jei bus 5, o ne 9 pamokos per savaitę?
Gal tikrai tų programų kūrėjos gyvena Mėnulyje, kad dar naujų autorių pridėjo. O kur dingo užsienio autoriai – Šekspyras, Getė , Kamiu. Ar aš čia ko nors toje programoje nesupratau? Nebeskaitysim pasaulinės literatūros autorių? Aistis ir S.Nėris – ar neužtenka vieno iš jų lyrizmo? Ar nereikėtų kai kurių senovės autorių palikti istorijos vadovėlyje?..Čia tik pamąstymai. Suprantu, kad lituanistams jie visi svarbūs, bet mokiniams…O kaip dar spėti paruošti samprotavimo rašiniui, kurį pasirenka pusė klasės…Tikrai gėda prieš kitus mokytojus, kad mūsų darželyje tokia košė – ir egzaminai kaip ne visų, ir tų programų kaita. Ir kas nuo to pasikeis, kad pakeitėme kelis autorius?
atrodo, kad pagrindinis lietuvių kalbos ir literatūros programos tikslas- atbaidyti mokinius. Tegul skaito angliškai.
Atpažįstu D.Kuolio stilių, o kai naujausiame programos variante prie studijuotinų asmenybių sąrašo pamačiau M.Lukšienę, išvis trečioji akis atsivėrė, ėmiau suprasti net paukščių kalbą… Jūs dar nematėte Z.Nauckūnaitės paprognozuoto pamodeliuoto egzamino – kaip jums VBE tema: “Kūrinio pabaiga – svarbiausioji kūrinio dalis. Pagrįskite arba paneikite” (ir nurodoma, kuriais kūriniais privalu remtis). Kitų dar baisesnių temų neatsimenu – ištrynė viską iš “Avilio”, kad necituotume.Programos ašis – tautinė tapatybė, tai sakykite, kokią tautinę tapatybę diegsime rusiukams, lenkiukams, žydukams,net vokietukams? Prievarta lietuvinsime? Juk programa ta pati ir gimtakalbiams ir kitakalbiams (nors tai baisi nesąmonė). Tai jei lietuviai programa baisisi, tai ką apie lietuvių literatūrą manys kitų tautų atstovai? Sarbievijų, rašiusį tik lotyniškai, mokiniai cituos? O gal “Radviliadą” vietoj “Iliados” pasauliui pasiūlykime? Kalbinė dalis nurašyta nui logikos ir retorikos vadovėlių paraidžiui, tie, kas taip padarė, nežino, jog suketvirčiavus ar dar smulkiau sukapojus mokyklas ir mokomąjį kursą 11-okus, atėjusius iš pagrindinių mokyklų, tenka mokyti ne tik galininke nosines rašyti, esamajame laike – ia, bet ir kalbėti mokyti, o tai puskalbe-suskalbe ir gestų kalba aiškinasi, kūrinio veikėjo ir autoriaus neskiria, o jūs jiems apie indukciją, dedukciją, silogizmą ir entinemą aiškinsite???
Rodos, programos rengėjai nelabai mąstė apie tai, kas formuoja šiuolaikinio mokinio tapatybę ir kaip su juo apie tai reikėtų kalbėtis. Programai apskritai trūksta šiuolaikinio pasaulio dvasios. Praeitis svarbi tiek, kiek ji aktualiai geba kalbėti apie dabartį. To programoje nėra. Ji tiesiog nuobodi, atgrasanti nuo skaitymo. Tik manau, kad mokytojų nuomonė šiuo klausimu mažai kam rūpi. Šunes loja, karavanas eina…
Lyg ir bandžiau skaityti viską, kas rekomenduota buvo, mokiausi iterpretuoti, “gramatikuoti”, visaip kaip mąstyti. “O skaityti ir rašyti taip ir neišmokau…”.
Kuriantys tokią programą kaip adresatą prieš akis turbūt mato savo bendrakursius iš aukštosios ir dėstytojus, o ne vidurinės mokyklos mokinį – tokio nutolimo nuo realybės reikia paieškoti. O ką sako mokytojui: suaktualinkite, priartinkite prie šiuolaikinio gyvenimo… Įdomu, patys ar sugebėtų tai padaryti gavę šiuolaikinius mokinius.
Kažin, ar nors vienas programos bendraautorius mokė pernai ar užpernai eilinio miestelio, kaimelio eilinių tėvų eilinius vaikus? Gal kai kurie mokyklą tik pro automobilio langą mato, o mokinius tik viešajame transporte sutinka. Norėčiau dirbti su eruditais mokiniais, kurie žavėtųsi visais paminėtais autoriais. Aū, kur jūs pasislėpę?
Kur patys esame, ten ir pragaras!
Net gėda prisipažinti, bet man pačiai tie autoriai neįdomūs, ir ką aš galiu padaryti, jei man įdomesnis Kamiu ar Hemingvėjus. Ką jau čia apie mokinius kalbėt. Būsim visiškai įkalinti, nes, matyt, ir interpretacijos tekstai bus iš šių autorių. Kuo daugiau bruksim tą tapatumą,tuo jam pasipriešinimas didės. Ar mes lituanistai turim sustabdyti emgraciją? Juk viską turbūt galim – taip mano auštybėse. O ar ne paties Kuolio vaikas į užsienį išdūmęs?
Kartais aš būnu tikras bestija, ir tai man visai gerai išeina: savo nuodėmių išsigąstu tik tada, kai jas pamatau kituose (Ir kodėl mane supa tik tobulybės?). Produktyvus yra tik netobulumas… Gal todėl aš geriausiai vertinu tuos dalykus, kurių negaliu turėti nei stengiuosi įgyti tai, ko nemoku vertinti.
Labai retai net per laidą “Tūkstantmečio vaikai” tenka išgirsti, kad kas paskytų, jog patinka lietuvių kalba. O ten dalyvauja patys geriausieji. O po tokių programų visai atbaidysim nuo skaitymo. Gal etikos pamokose galima lietuvių kalbos mokytojams sukrautas problemas spręsti (nors truputį).
Skaitydamas įvairias programas, projektus, nurodymus didžiausią dėmesį skiriu ne tam, kas juose parašyta, o tam, kas juose norėta parašyti. Tad visada ieškau ne tik vienovės įvairovėje, bet ir įvairovės vienovėje (Sizifo darbas, bet stengiuosi jį palengvinti: ridenu tuščiavidurį akmenį).
Suriko aukštybėse: “Atnaujinta programa” – net kuprotas išsitiesė…
Susipažinęs su kaitaliojimų tankiu visose lietuviškosios švietimo sistemos srityse (t.y., keitimų skaičių, tenkantį vieniems nepriklausomybės metams), net universaliausias Europos sąjungos ar Pasaulio bankas liuciferis spruktų tolyn neatsisukdamas.
Užuojauta lituanistams ir jų mokiniams. Klausimas: ar įmanoma įvykdyti visus iš aukščiau nuuleidžiamus nurodymus? TEN esantys tikriausiai mano, kad galima; mokytojas, pasitardamas su savimi, gali šiek tiek laviruoti. O ką daryti mokiniui, priverstam mokytis visų dalykų? O jei mokinys stropus? (Sveikam žmogui neįmanoma perskaityti visus reikalingus perskaitymo kūrinių, nes reikia užmesti akį ir į kitus dalykus!) Ministerija rado išeitį: ugdymo turinį siaurinti 30 proc. (Dabar paliežuvausiu). Ne tuo keliu einate, ponai. Negi nežinote, kad per parą žmogaus širdis – žmogaus sveikatos pagrindų pagrindas, “pasitarusi” su nervų sistema, 15 val. ilsisi (jei pulsas neviršija 70 dūžių per minutę). Plius naktis. Krūvį mokiniams reikia ne mažinti, o didinti! Laiko pritruks? O vasara kam? Mąstyti reikia…:)DDD.
Grįžta ekspertė R.D. namo, atsisėda priešais veidrodį ir apžiūrinėja veidą. Vyras: „Ką, seniai savęs nematei?“ „Nesišaipyk, kvaily! Manyje vis dėlto yra kažkas dieviška…“ „Ką? Gal tu visai išprotėjai?“ „Nieko tu nesupranti… Skaito lituanistai įdėmiai mano straipsnį ir vis kartoja: „Viešpatie, negi taip ir yra?“
Z. Nauckūnaitė tiek stipri, kad ji gali nusišypsoti ir atleisti nežinantiems, ką jie daro
Programos sudarytojai dar kartą įrodo, kad jie yra gražūs ir įdomūs tik sau. Antra, ką jie sėkmingai daro- ir toliau sėkmingai atbaido nuo literatūros skaitymo. Nes toks sąrašas dar kartą įrodo, kad mokiniai daugumos tekstų neskaitys, nes didelė dalis jų net nekvepia literatūa.Trečia- kaip jau kažkas pastebėjo, sąrašą sudarinėjo ufonautai. Mokinius pažįstantis žmogus tokio, atsiprašant , sąrašo nepateiktų. Ketvirta, matyt, kad rengėjai galvoja, jog 11- 12 klasėse yra tik vienas privalomas dalykas- lietuvių kalba. Bet ir turint tik vieną pamoką, nespėsi visko perskaityti ir išnagrinėti. Palyginimui galiu pateikti pavyzdį- JAV V.Šekspyro kūrybą nagrinėja mažiausiai 3 mėnesius. Va į ką reikėtų lygiuotis, o ne savo sapnų išklotines pateikti.
Straipsnio autorėms temdo protą pavydas, kad programų kūrimas gali vykti be jų, todėl net minčių nebesugeba aiškiai, tinkamai, argumentuotai išsakyti (pvz.: „Programoje neskirta dėmesio literatūrologijai, nenagrinėjamos jokios interpretacijos mokyklos ar literatūros, kaip komunikacijos, teorijos.“ Septyni kilmininkai iš eilės – tai bent stilius…). Ekspertės perša mintį, kad programa buvo kuriama „tuščioje vietoje“ („kalbinę programos dalį ji viena sukūrė per keturias dienas“). Siūlau programą analizuoti ir vertinti laikantis kitokių principų nei straipsnio „Nemeilė iš pirmo žvilgsnio“ autorės. Jie galėtų būti kad ir tokie: 1. Kritikuodamas siūlyk. 2. Žmonės padarė, ką galėjo. Jei gali, padaryk geriau. 3. Neišleisk iš akių mūsų laikmečio iššūkių, mąstyk plačiau, ne vien apie savo kiemą. 4. Tik lyginant programas gali išryškėti trūkumai ir privalumai…
Jeigu jums D. Kuolys, V. Dailidienė, D. Eigminienė, A. Jurgutienė, M. Kvietkauskas ir kt. yra ufonautai, tai kas gi esate jūs, Matilda?
“Šyptelėkit” man labai patiko… Ir dar ekspertės sako, kad literatūra nėra iliustracija, cha cha cha.
Visos išvardytos personos ir mes – nepaminėtieji – esame tos pačios žemės kirmėlės ir turime vienodai laiko – 24 valandas per parą. Neieškokime dievų ten, kur jų nėra. Programa – programų sudarytojams (jie už tai gavo nemažus pinigus), o darbas mums – nesudarytojams (dirbsime tai, kas vaikui įdomu, už tai gausime atlygį). Nemanau, kad tėvai gimdo vaikus ir leidžia į mokyklą tam, kad juos paaukotų mokslui ir ruoštų gyvenimui. Vaikas gyvena čia ir dabar ir nereikia kišti jam į galvą visokių ,,programinių”. Baigiau.
Štai ir pasisakėte, kas esate.
Nežinau, kam nepatikau, tikriausiai ,,garbiesiems sudarytojams”. O kadir kas bebūtų šitie sudarytojai, jie nenutuokia, kokie yra mokiniai ir apskritaqi apie gyvenimą neišmano. O tokiomis programomis tik atbaidys dar skaičiusius mokinius nuo knygos. Ačiū, Dievui, kad mano vaikai jau baigė gimnazijas. Tikiuosi, kad anūkams neteks kankintis Lietuvoje, jie įgis geresnį išsilavinimą kitose šalyse. Taip kad ,ponai, jei norite , kad emigracija taptų masine , kad sumažėtų mokinių, kurkite ir tolaiu tokias , atsiprašant ,,tobulas ” programas.Sėkmės.
Tai kam dar gaišta tie mūsų vaikučiai su kitais dalykais, jei viskas sugrūsta į lietuvių discipliną? Oi, atsiprašau, nw viskas, juk matematikos, fizikos ir chemijos nėra. Vadinasi, viskas gerai, galėsim dirbt nuo 2011 metų.
Negi perskaitęs ,,Kalvio Ignoto teissybę” ar ,,Laiptus į dangų” aš tapau baisus žmogus. Nemanau. Keitėsi santvarkos, keitėsi literatūros kūriniai. Vadinasi, kas buvo anais laikais kimšta į galvą, nuėjo veltui. Nematau problemos, jeigu šių dienų mokiniai nepeskaitys ,,programinių” kūrinių. Tai tokia smulkmena, kad neverta sukti galvos. Mano vaikui nepatinka ,,Balta drobulė”. Kaip priversiu skaityti, jeigu man irgi ten kažkokie paistalai.
Sykį klumpinu kapinėmis, uodžiu žemės trauką visu kuo, tik žiū – naujas kapas visu puošnumu giriasi prieš užmirštus kauburėlius, o ant jojo – vainikas su užrašu kaspine: “Belaukiant laimės neregėtos, užklumpa bėdos netikėtos. Ilsėkis ramybėje, kol aš ateisiu. Adrenalina”. Tik tada suvokiau, kaip seniai aš besikeičiau, atsilikau visu kūnu ir siela nuo priešakyje žengiančių, žinančių ir išmanančių, kaip reikia naujintis ir siūlyti tai daryti net savo mokiniams (ANUO METU tai buvo paprasčiau…).
Pritariu. Prievartauti mokinius – nusikaltimas, tad jie turi turėti nors šiokią tokią pasirinkimo laisvę (sykį jau laikai kiti). Bet aš, lyg ir suaugęs žmogus, iš niekų daug ko išmokstu. Svarbiausia – pamatau, kaip nereikia daryti. Ir daug ko nedarau. Ir nieko neprarandu. Tik “sumetu”, kaip apsiginčiau, esant reikalui, nuo “išmanančių” reikalautojų.
Netrumpink kelio kapuosna – bus tų programų, ir ne tik jų. Visada reikia pasidomėti, ką siūlo JIE ir įsidėti galvon, jei kas tinkama (užmaršūs turi užsirašyti). Jei tikrintojas paprašytų TIK popierių – parodyk ranka laukuosna: juk svarbiausia – mąstymas, nes žmogus kalba taip, kaip mąsto.
Matilda pasakė esmę, geriau pasakyti neįmanoma. Ačiū, Mokytoja, ačiū Kolege. Kad agresyvi reakcija į mokytojų nepritarimą programai, į mokytojų sąmonėjimą bus, niekas neabejojo – jau ir čia pirmieji juodieji komentatoriai randasi – įžeidinėti bando, UPC svetainėje (http://www.upc.smm.lt/veikime/turinys/) dar gražiau: viena iš programos rengėjų, Dainora Eigminienė, paskleidžia visišką dezinformaciją: “Norėčiau kalbėti apie pirmojo projekto svarstymą su mokytojais Švietimo ir mokslo ministerijoje, įvykusį balandžio mėnesį. Visi dalyvavusieji mokytojai vienareikšmiškai ir gana kategoriškai atmetė literatūros turinio pateikimą teminiais pjūviais . Buvo kalbama apie tai, kad ir kūrinys, ir autorius turi būti siejamas su epocha.” Galiu drąsiai paskyti: NETIESA. ŠMM kalbėta tik kaip tobulinti balandžio mėn projekto, parengto pakoregavus kovo mėnesio variantą, literatūros sąrašą ir koncentrų pavadinimus. APIE NAUJĄ GRUPĘ IR JOS VYKDOMĄ VEIKLĄ niekas nežinojo – nei lituanistai, nei jų organizacijų vadovai, nors pagal visus aukščiausius visuomeninių organizacijų įstatymus į darbo grupes privaloma kviestis dalykinių organizacijų atstovus. Paneikite, Dainora, Nida, kiti “kūrėjai”, kad jūsų grupėje ne vien tik dar neregistruotos asociacijos nariai, kad yra LKLMS atstovų. Kodėl taip? Spjaunat jau ne tik į dalykinius dokumentus – Strategiją, programas, koncepcijas, švietimo gaires, bet ir į LR Konstituciją? Jaučiatės nebaudžiami? Galite siautėti kaip patinka? ŠITO paskutinio ir priešpaskutinio jūsų programos varianto lituanistai nematė iki rugsėjo 29 dienos!!! Kaip pasiaiškinsite, kad kiti dalykininkai savo programas tobulina nuo kovo mėnesio? Negana to, skubant suvaidinti, kad programa yra, ji paleidžiama net be reikiamos, PRIVALOMOS sruktūros. Iki šiol nėra nė užuominos apie būsimą NAUJĄ egzaminą, o tos užuominos, kuriomis Z.Nauckūnaitė pasišvaistė “Lituanistų avilyje” (apie PUPP taip pat), yra pritrenkiančios savo kvailumu – nebus taip, tarptautiniai egzaminų ekspertai neleis, kad PRIVALOMAME egzamine vaikai, net ir ne lietuviai, nagrinėtų, atseit samprotautų, nurodytų kūrinių pabaigas! Pasižiūrėkit, kaip jūs gebėjimus apibrėžėte – visa Lietuva šaiposi: “gebėjimas suprasti gebėjimą” (neatsimenu, kurį komentatorių cituoju). Absoliuti nekompetencija – štai pagrindinė programos ir jos rengėjų savybė. Paneikite, jei sugebate, ir argumentuokite. Lituanistai laukia.
Aišku, pritariu tiems, kurie sako, kad galima ir neskaityti to, ką programų atnaujintojos prikūrė, keisti kūrinius įdomesniais, prasmingesniais (o kiek daug poezijos, matyt, viena iš sudarytojų labai ją mėgsta, mano, kad mokiniai taip pat), bet jeigu iš tų tekstų bus rašoma interpretacija, tai…O dėl pasiūlymų (buvo pasigesta), perskaitykit atsiliepimus ir pamatysit tuos pasiūlymus. Ir iš viso kam tą programą reikėjo keisti, kas pasakys?
Leninas siūlė virėjas išmokyti valstybę valdyti, dabar siūloma teikti pasiūlymus programos projektui – bet juk tai tas pats, kas barzdaskutį išmokyti širdį persodinti…
Sėdi šimtai “kūrėjų”, nurodinėjančių, kontroliuojančių (audituojančių), šiaip veikėjų ir – patarinėk jiems, kaip anie turi dirbti, t.y. ką geresnio sukurti. Pirma, jie nežino, ką kurti, todėl dažniausiai kuria ne tai, kas būtina. Antra, jie nežino, kaip tas kūrinys atrodys “padugnių” sąmonės šviesoje: jei nepavyks – kaltos “padugnės”, jei pavyks kas nors – tai MŪSŲ nuopelnas. Trečia, iki šiol paprastai kuriama buvo tik ant griuvėsių, dabar ir to nebereikia: kuriama net tada, kai nepaaiškinama kūrimo būtinybė. Ketvirta, nekreipiama dėmesio į tai, kad “padugnės” jau pavargo nuo kaitaliojimų, visiškai neišsklaidančių nežinios ūkanų. Ir galiausiai – niekas iš TEN nesusimąsto, kaip trumpai žmogus gyvena šioje žemėje! Man širdį skauda, kai laiką reikia skirti niekams, o esmių esmė – mano santykis su vaikais ir aplinka apskritai jau nieko nebedomina.
Kai mokiausi AŠ, buvo pas mumis “sustiprintas” kalbos ir literatūros dėstymas, aiškiai būdavo skiriamos kalbos ir literatūros pamokos. Skaitėme daug ir įvairiai, mokytoja sugebėdavo sudominti netradiciniais kūriniais (tuo metu Ivanauskaitė ar Škėma nebuvo vienintelės “nacionalinės vertybės”). Dabar jau eilę metų stebiu “baltos drobulės” sindromą visuose lietuvių k. egzaminuose ir niekaip nesuprantu, kodėl nevispročio paistalai taip aukštai iškeliami, o normalių ir skaitomų knygų nebereikia? Dar vienas klausimas pradinukų vadovėlių sudarytojams(-oms). Kodėl aš savo vaikui turiu aiškinti Gutausko paistalus ir ar nėra daugiau kūrėjų tik jis VV Landsbergis, kad jų kūrinių pilnas vadovėlis? Ir kodėl vaikai nemokomi rašyti rašinėlio? Žinoma, matematiką lengviau mokyti ir pradinukai ją dažnai mėgsta, nes SUPRANTA ir IŠMOKSTA, tuo tarpu prie sūnaus ir kelių jo draugų teko sėsti su anglų kalbos vadovėliu, kad išmokyčiau kaip rašyti rašinėlį, nes jų vadovėlyje niekur nieko nebuvo, vaikai net nežinodavo, nuo ko tą rašinį pradėti, o kad turi būti kokia nors įžanga ar planas, tai pasvajot. Gal pagaliau baikim su tais mūsų verkimais ir spirkim į gerą vietą vadovėlių sudarymo “specialistams”, pradžiai, jei norim raštingų ir skaitančių vaikų, o nupušusių autorių sąrašą palikima “rekomendacijai”? Nes tikra tiesa, niekas iš visų mokytų mokinių nepavadino lt mieliausia pamoka.
Beje, ketinantiems “loti” apie mano supratimą – per gyvenimą perskaičiau tūkstančius knygų, lietuviškų, rusiškų ir angliškų (pastarąsias originalo kalba), tad apie skaitymą galiu sau leit kalbėt. Ir vaikų turiu, tad matau, kas jiems aktualu. Fu, kaip pykstu ant šitos betvarkės, tuo labiau kad mano vaikams teks tą mėšlą “kuopti” iki mokyklą baigs.
V.V.Landsbergis – labai protingas žmogus…
Bravo! Nuoširdžiai sakau Bravo! Manau, kad nejučiomis įvardijote vidurinio ugdymo programos pagrindinę ligą – mokome TO NEŽINAU KO, o esmės tikrai nėra ir neatrodo, kad bus. Svaičiojame apie tautinę tapatybę, nors ją kaip klizmą varysime ir kitakalbiams, ir kitataučiams – oi, ES institucijos turės skundų! Bet kas mūsų nevispročiams ta ES, jie, jei galėtų, visus į 16 – 18 a. grąžintų, dūminėj troboj aslą smultimis barstytume ir Radviliadą cituotume. Dabartiniai vaikai jau nemoka kalbėti – gražų rišlų prasmingą sakinį pasakyti jiems kančia. Tai ir gydykime nuo to, kuo žmogus serga, joks proto turintis chirurgas neoperuos jums širdį, jei sloga skundžiatės. Dabar visi draugiškai sakom: atsikvošėkit, nereikia mums M.Lukšienės nei mons.K.Vasiliauskjo biografijų (vaikai savo senelių vardų nežino, kapų nelanko…), nereikia lotyniškų tekstų, atsigręžkim į dabartį – kokią literatūrą dabar kuria mūsų rašytojai, kokia yra užsienio literatūra. Strategai negirdi! Duokime laiko vaikams išsikalbėti (gal taip kalbėti pramoks) – kiek kūrinys yra apie universalias gyvenimo tiesas, apie juos pačius, jų problemas. Kurių velnių programoje nagrinėjamos tos visos sampratos – tautos, tautinio identiteto ir pan. – AR TAI LITERATŪROS MOKSLO OBJEKTAS? D.Kuoliui įdomu – testudijuoja.
Ar neturėtų programą svarstyti visa visuomenė – vadinasi, ir tėvai bei mokiniai.
RSim kritikuoja vadovėlius, bet ar žinoma, kad vadovėliai gauna patvirtinimą tik tada, kada paraidžiui atitinka programą? Blogas vadovėlis dėl to, kad bloga programa. Tikrai, lituanistai, pasakykite, kurioje klasėje MOKOME vaikus rašyti tekstą? Mūsų didieji strategai turbūt mano, kad vaikai gimsta arba mokėdami, arba ne – gal jau “rašinio” genas atrastas? Jei baigiamasis egzaminas vienaip ar kitaip bus rašinys, tai ir mokykime jį rašyti – palaipsniui, su variantais. Šįmetinio PUPP rašinio nei reikalavimų, nei pavyzdžio dar nėra, o niekas dėl to nekaltas ir dar kalėjime nesėdi, net ne areštuotas. Kurioj dar valstybėj tokie dalykai nebaudžiami dėtųsi?
ši programa tikras pasityčiojimas iš lietuvių GIMTOSIOS kalbos… Z.NAUCKŪNAITEI dabar rūpi naujas postas, o ne mūsų mokiniai. Ar neturime gerų mokyt. ekspertų, dirbančių mokyklose, kurie suvokia ko reikia mokiniams, kokia turi būti programa ir egzaminas, protestuokim prieš tokius kūrėjus, kurie yra atitolę nuo mokyklos…
Nesibaigiančių “naujovių” kūrėjų tikslas – ĮPEDAGOGINTI ne tik gerus mokytojus, bet ir atsitiktinius. Bet rezultatai dažnokai priešingi viltims.
Mokytojas, daug gyrių parašęs ar pasakęs apie šių dienų pedagogikos išradėjus, bus sutartinai anų pagirtas. Mokytojas, tik garsiau pamąstęs apie krypstančius šonan kasdienius dalykus mokykloje, bus nepamatuotai sugėdintas – nemoki, girdi, tvarkytis, neskaitai įvairių dokumentų ir programų, todėl nesiseka bendrauti su Lietuvos ateitimi. Po šios dienos “linksmybių” vienoje klasėje suskatau žvalgytis į pašalius: nemanau, kad nerasiu kito darbo…
Kad ir kas, kad ir ką beparašytų ar pasakytų – visada atsiras ir pritariančių, ir smerkiančių. Esmė turi būti tik ARGUMENTUOSE. Kaip taupau laiką? Jei oponentas nepateikia argumentų – pokalbį baigiu. O Jūsų tezei pritariu.
Tikras mokytojas su didžiausiu (pedagoginiu) užsidegimu turi nerti į siūlomų programų pakeitimų ir tobulinimų bei koregavimų sūkurį: jei ne pats dalyvauti jų kūrime ar keitime, tai bent persismelkti jomis. Taip ir būna pradžioje, bet vėliau pamatai, kad nieko naujo iš principo nesukuriama. Kadangi artėja dar viena naujovių injekcija (atnaujintosios pakoreguotos programos), tai natūraliai kyla klausimas: ar aš žinau, kurioje keičiamo (kaip keičiamo, kodėl keičiamo?) pedagoginio proceso kelio atkarpoje esu? Nežinau. Kodėl mokytojų šventovėje – Švietimo ir mokslo ministerijoje neatsiranda nė vieno vadovo, kuris paanalizuotų švietimo būklę Lietuvoje: ko siekta Nepriklausomybės pradžioje, kas pasiekta, kokios klaidos padarytos, ar pasimokyta iš jų, kodėl reformuojamos reformos ir joms galo nematyti ir t.t. Juk buvo grubių klaidų, kurių aukomis tapo ne reformatoriai, o vaikai ir jų tėvai. Pati grubiausia klaida – jėga “optimizuojamas” mokyklų tinklas. Kitas neįtikėtinas ministerijos (gal vieno ministro?) atradimas – mokinio krepšeliai (iš tikrųjų tai – “optimizavimo” sužmoginimas). Kurioje dar valstybėje jie įteisinti ir kokie rezultatai? Organizaciniai dalykai sudavė negrįžtamai skaudų smūgį mokyklai, šalia jų murkdomas ir ugdymo turinys. Geriausias to pavyzdys – darkymasis su lietuvių kalbos mokymu Lietuvoje. Neapgalvoti sprendimai gimdo dalies mokytojų imunitetą naujovėms, bent aš, nieko gero nesitikėdamas iš reformatorių, jų siūlomus dalykus iš anksto sutinku su neigiamu nusiteikimu: kas nuo tų siūlymų pasikeis? Kad nebūtų formalių priežasčių tikrintojams reikšti man pastabas dėl “nenaujoviškumo” darbe, popierius susitvarkau, tvarkingai susegu į aplankus (tiesą pasakius, daug laiko nesugaištu, nes į šį darbą neįdedu širdies), o SU JAIS kalbu taip, kaip galvoju. Aš geriausiai žinau, kas pasiteisina praktikoje, kokie metodai taikytini siekiant gerų darbo rezultatų, kaip planuoti savo darbą, o intervencija iš išorės pateisinama tik tada, kai tam yra būtinos priežastys. Tokių priežasčių šiandien bent aš nematau. Kadangi kalbu už save – tai ir toliau skeptiškai žiūrėsiu į aukštesniųjų kūrybą ir skirsiu TIK ŠIEK TIEK laiko susipažinti su ja. Duok dieve tose programose rasti bent vieną NAUJĄ mintį (nemažai jų man padiktuoja pats gyvenimas) – ir tai jau gerai, juk JIEMS dirbti visai beprasmiškai būtų neįdomu.
Kokios tikros ,,Netikro mokytojo” mintys!
Reforma iš karto pasuko klaidingu keliu.
Gal kas turite Švietimo ir mokslo visų ministrų pavardes (vadovavimo chronologine tvarka)? Labai domiuosi paskutiniais dviem švietimo dešimtmečiais, bet tokios smulkmenos neturiu.
Yra įdėta valdžių schema R.Bruzgelevičienės knygoje.
ET: ačiū.
Šypsokimės, murksokim, kiurksokim, ką norim, darykim, bet nesitapatinkim su tuo, kurs danguje. Betgi, kaip kunigas Dajčeris rašo, tiems, kurie jau neva arčiau Dievo negu dauguma, tai suvokti dažnai, oi, kaip nelengva. Nes puikybė dėl dvasingumo dar baisesnė yda nei dėl turto.
“……tiems, kurie jau neva arčiau Dievo negu dauguma…”. Jei remiatės kulto tarno mintimis, tai paklauskite jo: o kokiu pagrindu buvo Jėzus nužudytas? Jis atsakys: to reikalavo DAUGUMA, minia…
2010-08-32 rašiusiai –
aprimkite. Niekas nesikeičia. Jeigu ta mažuma, nereikalavusi Jėzų nužudyti, būtų dėl to pasikėlusi į puikybę, būtų padariusi didžiausią nuodėmę.