Politikai ruošiasi Seimo rinkimams, pedagogų atstovai – mokytojų streikui. Tokias paraleles Lietuvoje regime nebe pirmą kartą.
Nuo 2008-ųjų pradžios, kai dėl mokytojų streiko darbą buvo nutraukę apie 100 Lietuvos mokyklų, praėjo ketveri metai. Ir ką gi matome? Politikai vėl ruošiasi Seimo rinkimams, pedagogų profesinės sąjungos vėl renka mokytojų parašus dėl įspėjamojo streiko.
<…> Rinkimų į Seimą metai – geriausias laikas švietimo darbuotojų streikams organizuoti. Priežasčių yra keletas. Svarbiausioji ta, kad priešrinkiminiais metais valdantieji bando pasirodyti kiek įmanoma gražiau. Todėl ko jau ko, o konfliktų su mokytojais jiems tikrai nereikia. Mat dauguma rinkėjų supranta, kad švietimas yra bene labiausiai valdžios reglamentuojama sritis, todėl už padėtį joje valdžia yra labiausiai atsakinga. Paskutiniais kadencijos metais kilusius pedagogų streikus rinkėjai gali įvertinti kaip ženklą, jog valdančiosios daugumos vykdyta švietimo politika patyrė fiasko. Paaiškinti apie tai rinkėjams progos nepraleis ir opozicija.
Priešrinkiminiai metai streikams rengti patogūs dar ir tuo, kad rizika pripažinti juos neteisėtais pasidaro daug mažesnė. Streikų organizavimą Lietuvoje reglamentuojantys įstatymai ir menkos streikų tradicijos yra tokios, kad organizatoriai niekada negali būti ramūs dėl savo veiklos teisėtumo. Tačiau jei kitomis aplinkybėmis streikų organizatoriams gali tekti ir po teismus pavaikščioti, tai priešrinkiminiais metais tokios valdžios atstovų iniciatyvos yra mažai tikėtinos – mokytojų tampymas po teismus valdžios įvaizdį gali tik pabloginti.
Jeigu į kadencijos finišo tiesiąją valdantieji išeina dar ir su silpna vyriausybe, tai mokytojų streikas jai yra rimtas iššūkis. Patenkinti reikalavimus ir išvengti streiko – tai pirmas sprendimo projektas, kurį svarsto kiekviena apie sėkmę rinkimuose svajojanti valdanti dauguma.
Prieš ketvertą metų vykusių streikų ir derybų architektai neklydo – artėjantys rinkimai, žūtbūtinai į valdžios vairą įsikibusi mažumos vyriausybė ir stipri opozicija buvo tos aplinkybės, kurios padėjo pasiekti svaraus pedagogų atlyginimų padidinimo. Nors į streikus buvo įtraukta santykinai nedaug mokyklų ir mokytojų.
Šiemet padėtis šiek tiek kitokia.
Visas apžvalgininko Vytauto STRAZDO straipsnis ir šešių Lietuvos profesinių sąjungų lyderių nuomonės apie rengiamą streiką – „Dialoge“.
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
nervina kai ne visas straipsnis pateikiamas
Šitie nervai lengvai nuraminami. Užsiprenumeruokite elektroninę Dialogo versiją ir skaitysite visus straipsnius visuose puslapiuose.
O nemokamas sūris būna tik pelėkautuose:)
Visada reikia ryžto ir kad tos profsąjungos būtų realios ir stiprios. Jau rašiau, kad jav mokytojų profsąjungos lyderiai aptaria savo prolemas su prezidentu, o rinkimų metu su kandidatais į prezidentus, nuspresdami kurį reikėtų palaikyti. Kandidatai iš kailio neriasi… Deja LR kol kas nėra mokytojų profsąjungos. Tad tos organizacijėlės turėtų rimtai pasirodyti ir pasistengti suburti mokytojus. Jie yra jėga, bet valdžios demagogijos ir savo kvailumo bei bailumo dėka yra suskaldyti į pustuzinį stovyklų… PVZ, kuris mokyojų profsąjungos lyderis pasikvietė pokalbiui prezidentę ar premjerą ir priminė jiems rinkiminius pažadus? JAV tai visai paprasta.
Tikra tiesa.Esame vedžiojami už nosies po vieną.
O jūs AK mokytojas?
per mažai viešumo žiniaslaidoje apie būsimą streiką. Pasielkite TV…
buvau mokytojas, buvau mokytojų profsąjungos pirmininkas, o neseniai dešimtį mėnesių mokiausi darbo teisės jeigu įdomu. Tad visai neblogai žinau kaip reikėtų organizuoti streiką, domiuosi švietimo ir profsąjungų veikla.
Reikia ir bedarbiams kuo nors užsiimti:)
Taip. Jei mokytojai laimės streiką ir įkurs stiprą šakinę profsąjungą, gal ir man darbo atsiras. Dabar gi mokytojų skaičius tik mažinamas, jų atlyginimai irgi mažėja nors oficialiai “nemažinami” ir t.t. Be to žlugdoma LR švietimo sistema ir turtingesni tėvai jau ne tik studijuoti vaikus siunčia į kitas Europos šalis, bet ir mokytis. Mano pažįstamos verslininkės dukra mokosi Vasario 16 gimnazijoje Vokietijoje – tiek jos, tiek mamytės nuomone ten mokytis žymiai geriau nei kokioje nors LR gimnazijoje… Taigi jei LR švietimą toliau valdžia žlugdys jis ir syužlugs. Mano vaikaičiai, jei tokių turėsiu, ko gero irgi mokysis jau nebe Žemaitijoje.
Belieka kantriai laukti to meto, kai vietoje “proginių” ir dar gana lengvai suskaldomų profsąjungų išaugs stiprios profsąjungos.
Kritikuoti ir pasirodyti, kokie mes protingi, visada lengviausia. Lietuvos profsajungos ne viena karta kreipesi i Prezidente, bet per vizirius (kaip toj pasakoj) jos pasiekti neimanoma. Tai kol kas vieninteles durys Lietuvoj, kurios neatsivere profsajungu atstovams. O kaltinti reikia ne profsajungas, o pacius mokytojus uz ju baime, abejinguma ir inertiskuma. Jei kiekvienas bent kiek isdristu pakovot uz save, o istojes i PS ir uz kitus, tai ir valdzios poziuris butu kitoks. O del to, kad Lietuvoje yra kelios profsajungos, nieko ypatiga, pvz. Prancuzijoje ju net 5, kitose salyse irgi po kelias. Viena PS valdziai palenkti i viena ar kita puse lengviau, negu kelias. (Atsiprasau, kad rasau be lietuvisku raidziu, mat Briuselio kompiuteris lietuviskai nemoka…)
na mat Prancūzijoje ir tų gyventojų daugiau ten viena provincija, sakykim, kokia Burgundija dvigubai didesnė už LR. JŪratė šaunuolė, narsi ir neabejinga, bet kaip ir dauguma mergaičių pamiršta taisyklę – blogas vadas viską daro pats. Geras vadas priverčia dirbti pavaldinius. Jūratė yra, o kur jos pavaldiniai – jeigu jos profsąjungoje būtų bent šimtas aktyvių narių jie ir ŠMM nuverstų. Jūratei reikia ne pačiai važinėti po Briuselius, bet mokyti dirbti ir įtraukti į kovą eilinius profsajungiečius…
geras pastebėjimas dėl PS daugumos.. kol nesusijungs, tol jėjos nebus :)
Naiviajam ak’ui dėl lietuviškų ‘vadų’ mentaliteto : problemėlė ir yra ta, kad lietuviškam vadui/ei svarbiausia būt vadu/e ir visur matytis :) tas pats ir partijose, ir profsąjungose :) jie net minties neturi vienytis ar dalį darbų (ypač briuselinių) deleguoti nariams :) Žinoma, ir tų narių tėra tiek, kad rast tarp jų ‘įgalų’, t.y. galintį atlikti profsąjunginį darbą, sudėtinga – visi žiūri į vadą, kaip į atpirkimo ožį… tokia lietuviška realybė.
Kai pradedi kovoti už save, būna labai blogai, nes vadovams tampi priešu, kolegoms išsišokėliu. Lieki vienas, tai ir kovoji su vėjo malūnais.
Kol kas visi tyli, gal dar neatėjo iki kitų mokyklų žinios apie tai, kad naujas biudžetas žada mažinti krūvius, didinti mokinių skaičių klasėse, vadinasi, iš karto atlyginimas rėžiamas gana nemažai. Būreliai naikinami, vaikai – palaidi kaip vėjai. Su kuo kovoti? Kaip prisibelsti iki tų, kurie sukuria tokias sąlygas mokytojams? Kaip ramiai gyventi, jei nežinai, kas tavęs laukia rytoj? Tik vis nauji reikalavimai, vis naujos reorganizacijos, atestacijos ir kt. -acijos. Vadai vykdo įsakymus ir labai gražiai pasako: ,,supraskit, taip reikia”. Kiek galima? Kas mus supranta? Tėvai? MOkiniai? Administracija?
Pritariu ponios Jūratės pozicijai. Atsigręžkime į save. Beje, ponia Elena, dalyvavau Lietuvos lituanistų sąjungos konferencijoje kaip svečias, kuri man buvo naudinga. Gaila, kad tik savo planuose numačiau dalyvauti ir išklausyti tik pirmąją dalį, ypač pranešimus. Turėjau bėgti į kitus renginius. Kitąkart kaip pabėgėlis, ne sąjungos narys, išklausysiu ir dalyvausiu iki pabaigos.
Aš už tai, kad mokytojai nebūtų avinų banda ir pakovotų už savo teises. Gal “būkime biedni, bet teisingi” ir įvardinkime tikrąsias situacijos (krūvių mažėjimo, mokyklų uždarymo, atlyginimų karpymo) priežastis. 1) Suskaičiuokite kiek mokinių dabar yra mokykloje ir palyginkite kiek jų buvo prieš 5, 10, 15 metų jūsų mokykloje. 2) Suskaičiuokite kiek jūsų mokykloje dirba pensininkų. 3) Visi prisiminkime kada paskutinį kartą buvome seminare ir apskritai domėjomės kuo nors kitu, išskyrus pamokų skaičių ir atlyginimą po atestacijos panaikinimo? 4) Gal sukilkite prieš tuos, kurie tiesiogiai skirsto mūsų duoną kasdieninę – mokyklos savininkus ir jų paskirtus valdytojus, t.y. “šv.” skyrius ir jų paskirtus direktorius? Ar užteks kvapo? Streikuoti prieš abstraktų blogį – ministrą, kuris sėdi kažkur toli Vilniuje gerokai lengviau, nei jis tave pasieks, nei ką padarys.
Bet savivaldybės ir direktoriai tai iš esmės tik iešmininkai ką jiems nurodo ministerija jie tai ir daro.
Kontrklausimai : 1)kiek valdininkų sumažėjo valstybėje ? ar bent dėl mokinių skaičiaus mažėjimo – šviet.skyriuose ? 2) kokios yra ir bus mokytojų pensijos ir kaip už jas sekasi pragyventi ? ir kiek jaunimo “plūste plūsta” į mokyklas ? 3)koks santykis tarp mokytojui keliamų pamokos kokybės reikalavimų ir jo gaunamo atlygio ? ir koks seminaras tą problemą gali išspręsti ? ne savivaldybės-steigėjai nustato mokytojo pareigas ir atlygį, o būtent tas – labai arti esantis ir labai lengvai pasiekiamas – ministras. Alkanų vergų laikai praėjo. Gaila tik, kad mokytojų smegenys ne taip greit šviesėja KOVAI už savo profesijos teises, o ne kvailam aukojimuisi už dyką.
Atsakymai. Dėl pirmo sutinku, mažėjant mokinių skaičiui proporcingai turi mažėti ir švietimo valdininkų skaičius. 2) jei pasidomėtumėte, tai labai nustebtumėte, kad pradedantis mokytojas uždirba mažiau, negu pensininkas gauna pensijos; be to “vargšas” pensininkas jau turi šį tą užgyvenęs, o jaunam reikia pradėti gyvenimą nuo nulio. 3) vienas seminaras tikrai nieko neišspręs. Reikia nuolat tobulėti. Yra daug įvairių būdų, ne vien seminarai, pilnas internetas informacijos. Paklauskite savo darbe: keli žino apie šį tinklapį, o apie emokyklą jau net nekalbu.
Deja, neteko girdėti, kad iš ‘nuolatinio tobulėjimo’ bent vienas mokytojas būtų prasigyvenęs :)))) kad patobulėjęs informatikas, matematikas ar šiaip aktyvistas kaip mat pagriebiamas į kitą sritį, kitą darbą (su trigubai didesne alga) – teko ne tik girdėti, bet ir nuolat stebėti šį procesą ;) ‘Nuolatinis tobulėjimas’ yra nulis, kai priklausai nuo mokinių skaičiaus klasėje ir mokykloje. Mat, dabar Lietuvoj yra mokyklų, kur mokytojai gauna vos ne minimumą, nesigina kategorijų, – taupo, kad m-klos neuždarytų, ir yra “prestižinių” perpildytų m-klų, kur pakanka tik džiaugtis, kad tokioj dirbi, – maksimalūs atlyginimai ir priedai mokami todėl, kad “krepšelių” yra sočiai, o ne dėl ‘nuolatinio tobulėjimo’… Laisve, neskraidyk padebesiais :) Tik deklaruojama, o ne reali laisvė gresia išsigimti kaip Lietuvoj išsigimė demokratija…
Apibendrinant: viskas blogam šokėjui trukdo. Kokius nori argumentus pateik, tikras mokytojas tvirtins tik vieną – koks jis nuskriaustas ir kaip jam mažai moka. O jeigu toks mokytojas sąžiningai atsakytų sau į klausimą “ką aš moku daryti? kur dar galėčiau dirbti?”, atsakymas būtų “nieko ir niekur”. Net Maksimos kasoje sunkiai sektųsi sėdėti:)
o kodėl tikras mokytojas turi eit sėdėt į maximos kasą ? ir ypač – kodėl jis turi gauti tokią pat algą, kaip maximos kasininkė ?
Neatsakėte į klausimą. O ką moka dirbti tikras mokytojas? Kokias paslaugas jis gali pasiūlyti šiuolaikinėje darbo rinkoje?
aš, galiu mokyti LR istorijos bei pasaulio valstybių istorijos apibendrintai. Galiu mokyti teisės, vesti pilietinio ugdymo pamokas. Esu pats tikriausias mokytojas – tai liudija net du diplomai, bet darbo neturiu – mat ne visada moku komunikuoti su mokyklos vadovybe, mokinių tėveliais ir kitais svarbiais asmenimis. Nežinau ar sugebėčiau dirbti Maximoje kasininke po keturioliką valandų per parą už minimalią algą ar kokį pasigailėtiną tūkstantėlį. Įdomu, kodėl gerai mokantis istoriją mokytojas LR mokykloje negali dirbti – spėkite iš trijų kartų.
Svarbiausiai, kad moku bendrauti ir dirbti su visokio plauko mokiniais. Tai pats svarbiausias gebėjimas. Sėdėti Maximos kasoje gali bet kas, net tie tėvai, kurie su savo atžalomis nesusitvarko, nesusikalba. Tačiau klausimas, kiek visuomenei reikia mokytojų, gal palikti ją tokią, kokia dabar darosi – trokštančią tik pinigų bet kokia kaina, ieškančią užsimiršimo butelyje ir narkotikuose, nesirūpinančia savo palikuonimis nei savimi… Hamletiški klausimai lenda į priekį…
gal labai nesusireikšminkime, yra ir viską mokančių mokytojų, kurie su savo vaikais nesusitvarko :) tai ne rodiklis sėdėti Maximoje… o kas nuoširdžiai gali atsakyti sau (ne kitiems), kad tikrai dirba dėl mokinių, kaip deklaruojama, o ne dėl .. pinigų???
“žmogus negali būti laimingas neturėdamas normalių orių gyvenimo sąlygų. Tai yra aksioma, tai tiesa. Garbė ar gėda gali nustelbti materialinės gerovės aspektus, bet tada reikia suprasti, apie kokį jos lygmenį kalbame” – sako verslo žmogus (http://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/ignas_staskevicius_sugyvuleti_visa_zmonija_negali/)
Kai kurie mokytojai įsitikinę, kad visapusiškai aukotis vardan mokinių, – tai pati aukščiausia garbė. Tad apie kurį laimingo mokytojo materialinį lygmenį mes čia kalbame ? Kaip ir kuo tą garbę ir tą gerovę pasverti ? Kokio lygio ir dydžio tuturėtų būti ta auka “vardan mokinių” ? Kažkodėl per 20 metų neteko girdėti apie kokius nors kriterijus, kiek tas mokytojas privalo save išsunkti dykai, kad būtų priskiriams “dirnbančių dėl mokinių” kastai…
Net spėlioti nereikia, nes iš paties komentarų matosi.
Pirma, kam reikalingas mokytojas, kuris turi komunikavimo su mokyklos vadovais, su tėvais problemų? Kam mokyklos vadovams reikalingas KOMANDOS narys, su kuriuo neįmanoma normaliai susitarti?
Antra, kam mokykloje reikalingas mokytojas, kuris nuolat pabrėžia fizines bausmes, kaip pagrindinį argumentą konfliktuose su mokiniais?
Trečia, kam reikalingas mokytojas, kuris nuolat klysta, kai pradeda kalbėti apie savo dalyką – istoriją? tai liudija paties gausybė “kliurkų” komentaruose per pastaruosius keletą metų. Еai aišku ir iš paties paskutinio komentaro. Paaiškinsiu: kam reikalingas istorijos mokytojas, kuris tesugeba mokyti Lietuvos Respublikos, o ne Lietuvos istoriją? Kam reikia mokytojo, kuris sugeba mokyti “apibendrintai”? Mokykloje reikia mokyti nuosekliai, sistemingai, atsižvelgiant į egzaminų reikalavimus – konkrečiai.
Tiesa, du diplomai niekada nereiškė, kad jau esi Mokytojas. Jie gali reikšti tik mokytojūkščio statusą. Gerų mokytojų mokyklos nesikrato!
taigi, sudirbo mane vargselį… Nesiginciju su daugeliu oponento teiginių – nesu itin didelis fizinių bausmių šalininkas, bet manau, kad už nusižengimus reikia bausti realiomis bausmėmis. Ir su ta istorija – jau nemažai metų praėjo, tad tikriausiai šį tą pamiršau ir reikėtų prisiminti, pasikartoti… Tad labai geras mokytojas vargu ar būčiau. Tik šiaip geras. Tačiau įdomu ar gyventi bei valgyti teisę turi tik lyderiai ir genijai? O kur dėti vidutinius, ar net žemesnius nei vidutinio lygio specialistus? Sušaudyti ar pirmininko Mao pavyzdžiu suvaryti į koncentracijos stovyklas ir mokyto žemės ūkio darbų? Beje, kažkodėl tų Mokytojų iš didžiosios raidės per savo gyvenimą sutikau ne taip jau ir daug. Ant pirštų galėčiau suskaičiuoti. Dažniausiai mokykloje dirba vidutinės, kartais net šiek tiek kvailokos ir visada pavargusios moterytės…
cha cha cha… “Dažniausiai mokykloje dirba vidutinės, kartais net šiek tiek kvailokos ir visada pavargusios moterytės…” įdomus reziume